Pirmą kartą su Kamile, jauna dviejų mėnesių dukrytės mama, susitikome vasaros pradžioje. Tada ją dar galėjai vadinti vieniša mama. Kai po kelių mėnesių susitikome pratęsti pokalbio, ji su jauduliu pirmąkart išlydėjo vežimėlyje miegančią dukrytę – su tėčiu. Su Kamile kalbėjomės apie neplanuotą nėštumą ir dosnų atlygį už kantrybę ir drąsą priimti pagalbą.
Kai tarėmės dėl interviu, sakei, kad be savo tuo metu dviejų mėnesių dukrytės niekur neini. Trumpas, bet labai iškalbingas pasakymas, rodantis didelį artimumą, švelnumą, globą ir įsiklausymą į savo vaikelį. Kaip jautiesi dabar, nuo dukrelės gimimo praėjus trims mėnesiams?
Iš tiesų, niekur neinu be savo dukrelės. Noriu būti šalia, vos tik jai manęs prisireikia. Nenoriu, kad vaikutis be reikalo išsigąstų: „Kur mama?“ Apskritai stengiuosi būti tokia mama, kokios pati norėčiau, kadangi mamos man pačiai labai trūko (kai buvau ketverių, ji mus su broliais paliko), taigi noriu, jog mano dukra nejaustų šio stygiaus. Tapusi mama ypač prisirišau prie dukrelės, taip ją myliu, kad pasiilgstu net tada, kai ji miega. Ilgesnį laiką be jos man darosi sunku. Keista girdėti, kai kitos mamos džiaugiasi tuo, kad kol vaikas miega, jos turi laisvo laiko. Aš džiaugiuosi, kad miegodama ji auga, ilsisi. Dažnai būnu labai išvargusi, trūksta energijos, norisi blaiviau mąstyti, daugiau nuveikti, bet užtenka vienos Smiltės šypsenėlės ar garselio, ir aš pati laimingiausia, užmirštu visus rūpesčius ar nerimą keliančius dalykus.
Ko šiuo metu reikėtų, kad tau būtų lengviau ir ramiau? Ką turėtų žinoti aplinkiniai, kurie ne visada susipranta, kuo galėtų pagelbėti jaunai mamai?
Dabar dėmesio ir palaikymo man pačiai mažėja, visas mano ir kitų dėmesys nukreiptas į mažylę, todėl jaučiuosi labiau pavargusi. Iškart po nėštumo man buvo lengviau, jaučiausi atsigavusi.
Kai susilauki vaiko, jauti didelį poreikį bendrauti, atsipalaiduoti. Aplinkiniai galvoja, geriau netrukdysiu, o tu kaip tik labai nori, kad tave pašnekintų, paskambintų. Kitaip jautiesi pamiršta, įsisukusi į savo reikalus. Su vaiku juk nepasikalbėsi. Nors nesi viena, kartais pradedi jaustis vieniša, nes trūksta žmogiško bendravimo. Taigi klaidingai manoma, kad mamas reikia palikti ramybėje, leisti daryti savo darbus. Iš tikrųjų jos tikrai labai išsiilgusios bendravimo, ir kiekvienas susitikimas suteikia daug džiaugsmo.
Be to, dažnai tenka buityje taikstytis su netvarka, todėl nereikėtų spausti, kad viskas būtų tvarkinga, duoti daugiau laisvės, kelti mažesnius reikalavimus, nes tikrai nėra lengva pirmaisiais mėnesiais išmokti žindyti ir visa kita. Kartais būni tokia išsekusi, kad nelabai norisi ruošti maistą. Norisi daugiau supratingumo, nesakyti, kad moteris tinginė ir panašiai, o verčiau padėti.
Kiti bijo siūlyti pagalbą, kad tik neįsižeistų…
Siūlyčiau tiesiog bandyti, siūlyti ir žiūrėti, patinka ar nepatinka. Manau, kiekviena nudžiugtų, jei artimieji paruoštų pietus ar pasiūlytų panašią pagalbą.
O iš svetimų, kurie nedrįsta pasiūlyti drabužėlių, daiktų, nes baiminasi, kad kažkas nepatiks?
Iš pradžių aš pati nedrįsdavau ko nors prašyti, o dabar supratau, kad nieko čia blogo pasakyti, jog dabar trūksta šliaužtinukų ar dar ko nors. Taigi pirmiausia reikėjo persilaužti man pačiai, išdrįsti pasakyti. Anksčiau atrodė, kad visi tik ir nori atsikratyti nereikalingų daiktų, atiduoda didžiausiais maišais (dažniausiai taip ir būna, kad atsirenki tik keletą daiktų, kurie tau tinka), bet kai kurie žmonės labai rūpestingai nededa dėmėtų, suteptų, suplyšusių, kuriais neaprengsi vaiko. Labai šaunu, kai mamos dalinasi, viena kitai padeda, taip visoms lengviau, nes duoti, dovanoti irgi yra didžiulis džiaugsmas.
Ar galėtum prisiminti, palyginti, kaip keitėsi Tavo požiūris į motinystę, apskritai į gyvybę iki nėštumo, jau pradėjus lauktis mažylės ir dabar?
Mane ir du jaunesnius brolius užaugino tėtis. Kai mama mus paliko, „naujos mamos“ namo jis neparsivedė, taigi aš nelabai ir patyriau, kas ta motinystė. Juk mergaitės to mokosi iš savo mamų. Jaudinausi, ar neturėdama mamos, pati galėsiu būti gera mama. Vaikai man patinka. Tai supratau draugaudama su vienu vaikinu, kuris turėjo mažą broliuką. Su juo žaisdavau, mokydavau skaityti, ir taip susidraugavau, kad ėmė atrodyti, jog stengiuosi jį auginti ir auklėti kaip savo. Deja, su vaikinais man nesisekė niekad… Prieš nėštumą sirgau depresija, kurios niekaip nesigydžiau. Pusmetį išgulėjau lovoje.
Todėl labai norėdavosi, kad kas nors atvažiuotų, prablaškytų, pasivaikščiotų. Taip atsirado „sutartiniai atsitiktiniai“ santykiai. Tiesą sakant, buvau net užmiršusi, kad dviejų žmonių intymūs santykiai skirti ne vien patirti malonumą, bet jų metu galima pradėti naują gyvybę. Ir kad tai yra gražiausia, ką du žmonės kartu gali sukurti. Dabar galiu sakyti, kad vaikydamasi malonumų negerbiau gyvybės, per daug apie ją ir negalvojau, labai pasitikėjau savo partneriais. Ir apskritai buvau įsitikinusi, kad išvis negaliu pastoti. Gal anksčiau kas nors buvo sakęs taip dėl mano lieknumo?.. Kai išgirdau iš gydytojos apie nėštumą, apsiverkiau, – bet ne todėl, kad tai būtų mane išgąsdinę ar nuliūdinę. Apsidžiaugiau supratusi, jog visgi galiu pastoti ir tapti mama, tad į klausimą: „Ar esate suinteresuota nėštumu?“, nedvejodama atsakiau: „Taip“. Man ta žinia buvo tarsi išsilaisvinimas, nauja pradžia..
Tau neteko svarstyti [-[0]-] galimybės?
Į svarbiausius su tuo susijusius klausimus atsakiau sau per draugės patirtį, kuri taip pat laukėsi, bet nusprendė pasidaryti abortą. Tai vyko gerokai prieš mano nėštumą. Tada dar nė nemaniau, kad man patinka vaikai ir aš visai norėčiau jų turėti. Visaip stengiausi draugę atkalbėti. Vis dėlto išklausiau jos argumentus ir supratau, kad tai jos asmeninis apsisprendimas. Kad ir kaip aš stengčiausi, tai jos gyvenimas. Man tada nepavyko jos atkalbėti, bet po poros metų man ta patirtis davė daugiau stiprybės atsilaikyti siūlymams pasidaryti abortą, nes pati buvau atsidūrusi kitoje barikados pusėje – tų, kurie atkalbinėja, tų, kurie siūlo.
Tas įvykis padėjo susiformuoti mano pasaulėžiūrai, supratimui, kad nenorėčiau per tas kančias pereiti, kad man tai būtų per sunku. Jokiu būdu nesmerkiu savo draugės. Aš jai netgi dėkinga, kad ji pasidalino su manimi, neužsidarė, manimi pasitikėjo ir patikėjo tą žinią. Aš ją palaikiau tą sunkią minutę, o dabar ji palaiko mane ir gerbia mano apsisprendimą, nes aš tada gerbiau jos sprendimą. Tie sprendimai visiškai skirtingi ir mes esame visiškai skirtingi žmonės, bet mes labai geros draugės. Tačiau tuo metu man dėl jos skaudėjo širdį, mačiau, ką jai teko išgyventi. Užtat dabar ji labai džiaugiasi mano Smilte.
Kaip žinią apie tavo nėštumą sutiko artimieji? Kokių žodžių tuo metu Tau labiausiai norėjosi?
Kai apie nėštumą pasakiau tėčiui, jis nieko nesakęs sėdo į automobilį ir išvažiavo. Nors turbūt labai nenustebo, tikėjosi ko nors panašaus. Matyt, nujautė, kad vis tiek nesužiūrės mūsų trijų. Bet paskui labai mane palaikė. Pamatęs, kokia aš išsigandusi, sutrikusi ir apsiverkusi po pokalbio telefonu su vaikelio tėvu, jis priėjo, apkabino ir pasakė: „Nesinervink. Pakenksi vaikučiui, jei verksi. Užauginsim! Aš jus tris užauginau, viskas bus gerai, pamatysi.“ Ir net reagavo į tai su humoru, sakė: „Ir gerai, kad turėsi vaiką, tau jau pats laikas, jau 25-eri“. Tuo metu man labiausiai norėjosi būtent tokių žodžių, kokius išgirdau iš savo tėčio: kad viskas bus gerai, aiškaus pasakymo, kad neprapulsim, užauginsim.
Močiutei sakyti bijojau, ji sužinojo iš tetos. Iš pradžių vis kartojo, kad nesiruošia auginti dar vieno vaiko – ji bijojo, kad pasielgsiu kaip mama, paauginsiu mažylę ir dingsiu. Stengiausi įrodyti, kad taip nebus. Net buvau išėjusi gyventi į „Carito“ Motinos ir vaiko globos namus. Bet tėtis mane užsistojo, siūlė į nieką nekreipti dėmesio. Po Kalėdų močiutės pyktis atlėgo, net pasiūlė medvilnės gabalą kam nors pasisiūti. Tada supratau, kad jos požiūris pasidarė palankesnis, todėl ir man pasidarė lengviau. Dabar ji padeda maudyti dukrytę, bet stengiasi per daug nesikišti. Nors vis dar iki galo manimi nepasitiki.
Vidurinysis brolis reagavo paprastai, net ragino tėvą išdažyti mano kambarį, kad būtų gražiau. O jauniausias brolis labai pyko dėl mano nėštumo, kvailino, kad nemoku saugotis ir nusprendžiau gimdyti, kad vaikas tik trukdys gyventi. Mama, išgirdusi, kad laukiuosi, labai apsidžiaugė. Buvo atskridusi aplankyti anūkės, atvežė drabužėlių, bet nesulaukiau tos pagalbos, kurios dukra galėtų tikėtis iš savo mamos… Tiesiog man norėjosi sulaukti iš mamos daugiau paramos, pamokymų. Manau, pagaliau atėjo laikas nukirsti tą ydingą ratą, kai mama blogai elgiasi su savo dukra, todėl dukra blogai elgiasi su savo dukra. Noriu pradėti naują, teisingų santykių su dukra istoriją. Galbūt todėl man ir gimė dukrytė, ne sūnus, kad kažko pamokyčiau per moterišką liniją, ugdyčiau motinystės jausmą, nes mūsų giminėje taip jau yra, kad mama nesutaria su savo mama ir taip toliau. Iš tiesų noriu duoti dukrai tai, ko pati neturėjau, ir tikiuosi, kad man pavyks. Visą savo trūkumo jausmą aš dabar suvedu į ateities vizijas ir mintis, ką aš duosiu Smiltei. Man dabar rūpi tik tai, ką aš jai galiu duoti, pasiūlyti.
Kiek jaunai moteriai svarbi tėvų, draugų nuomonė ir palaikymas?
Jaunai merginai, ypač tokiai kaip aš, kuri dar pati tvirtai nestovi ant savo kojų, artimų žmonių palaikymas labai svarbus. Laimė, nėštumo metu atsirado daug palaikančių žmonių. O tų, kurie gąsdino ir siūlė pasidaryti abortą, net nenorėjau klausytis ir išvis bendrauti. Buvo pikta tai girdėti. Niekad neturėjau tokių minčių.
Iš kur sužinojai apie Krizinio nėštumo centrą? Kokios priežastys paskatino kreiptis pagalbos?
Sako, kai laukiesi, sutinki seniai matytus žmones, – tuos, kurių reikia. Pati nebūčiau prašiusi pagalbos, bet taip nutiko, kad susitikau su vienu seniai matytu draugu, kuris, išgirdęs, kad laukiuosi, nusprendė supažindinti su jauna dviejų vaikų mama. Kaip paaiškėjo, tai buvo Krizinio nėštumo centro savanorė Raminta. Parašiau jai, papasakojau savo situaciją, kad vaiko tėvas nepalaiko, namie nėra moters, su kuria galėčiau pasikalbėti. Tada ji pasiūlė susitikti. Ji atėjo su dviem savo vaikais. Iškart su jais susidraugavau. Pamačiau, kad auginti vaikus gali būti smagu, tai nėra vien tik vargas. Sužinojusi, kad neturiu pajamų, tik stipendiją, Raminta supažindino mane su Krizinio nėštumo centro vadove Zita. Ten mane labai šiltai priėmė ir pasiūlė pagalbą.
Tačiau priimti pagalbą man buvo labai sunku. Kai mokiausi mokykloje, mokytojos visada pabrėždavo, kad mes užaugę be mamos, tarsi versdavo pasijusti aukomis. Tai labai žeidė. Įpratau manyti, kad viską turiu pasiekti pati, užsidirbti pati. Nepateisinu tų, kurie tik prašo duoti, bet patys nieko nesistengia daryti. Taigi man reikėjo perlipti per save, o peržengti per savo stiprų ego žmogui labai sunku. Tačiau kai išdrįsau priimti pagalbą, man palengvėjo. O pagalbos sulaukiau tikrai daug: pirmiausia gavau Zitos pasiūlymą susitikti su moterimi vardu Agnietė, kuri siūlo judesio terapiją. Mano atveju tai greičiau buvo prisilietimų terapija, nes dėl didelio pilvo buvo sunku judėti.
Pasišnekėjome apie gimdymą, patį nėštumą, nes aš labai bijojau pagimdyti per anksti. Agnietė pasidalino savo patirtimi. Po to susitikimo jaučiausi ramesnė, gavusi patarimų, ką daryti, kad geriau jausčiausi: kaip judėti, ką valgyti ir panašiai. Paskui man atliko masažą, po kurio jaučiausi pakylėta, kupina naujų jėgų, netgi sukrėsta emociškai, nes tai buvo tarsi apsivalymas. Po masažo visos emocijos išsiliejo ašarų pavidalu. Daug verkiau, bet labiau iš laimės, nes buvo labai gera.
Žmogaus rankų šiluma tokia raminanti, gydanti. Man tokių prisilietimų labai trūko – kad kas nors paglostytų galvą, plaukus. Taip pat savanorė Raminta pasikvietė į vandens plukdymus, tai tarsi joga vandenyje. Kaip juokauju, dėl visų tų malonių potyrių nėštumo metu gimė labai ramus vaikas. Smiltė daug šypsosi, be reikalo neverkia, rami, linksma, juokiasi. Turbūt gera jai buvo augti pilvelyje. Todėl visoms nėščiosioms linkiu neužsisklęsti, per daug dėl nieko nesijaudinti, verčiau išeiti pasivaikščioti, pasigrožėti vaizdais, pasiklausyti gražios muzikos, patirti kūniškų džiaugsmų kaip masažas, baseinas. Nėštumas – ne visada lengvas laikotarpis, todėl reikia stengtis kuo dažniau atsipalaiduoti, pailsėti.
Ko palinkėtum moterims (ir vyrams) panašioje kaip tavo situacijoje ir nedrįstantiems ieškoti pagalbos?
Palinkėčiau vis dėlto rasti drąsos ir kreiptis pagalbos – tiek į artimuosius, tiek į svetimus. Neišsigąsti pirmos neigiamos reakcijos ir duoti žmonėms laiko apsiprasti su ta mintimi. O tai moteriai, kurios vyras galbūt išsigando ir pabėgo, turėti kantrybės išlaukti, gal jis po kurio laiko atsitokės – po mėnesio, kito ar, kaip mano atveju, keli mėnesiai po gimdymo. Taip, visą nėštumą galbūt būsi viena, tau bus sunku, bet turi žinoti, kad darai didelį, fantastišką darbą, nešioji savo vaiką. Kas žino, galbūt kada nors tas žmogus tau padėkos, kad nepalūžai ir ryžaisi gimdyti. Kai vaikas jau gimęs, jau šypsosi, juokiasi, ir vyro požiūris kitoks, ir jis džiaugiasi – kaip gali nesidžiaugt? Nors prieš tai galbūt kalbėjo visai priešingai, nieko nenorėjo. Žodžiu, reikia daug kantrybės. Juk yra visokių žmonių, vieni stipresni, kiti silpnesni, vieniems reikia daugiau laiko, kitiems mažiau.
Daugiau informacijos apie krizinį nėštumą rasi [-[4]-]
