Prieš keletą savaičių skelbėme konkursą, kuriame prašėme pasidalinti įdomiausia gyvenimo istorija. Skaitytojos atsiuntė šimtus įvairiausių istorij, iš kurių išrinkome 5, o įdomiausią ir didžiulio kosmetikos rinkinio vertą išrinksite jūs!
5 dienas iš eilės (vasario 10-14 d.) publikuosime po vieną istoriją, o paskui prasidės balsavimas, kur kiekvienas galės atiduoti savo balsą už labiausiai patikusią istoriją.
Pristatome trečiąją konkurso istoriją, kurią atsiuntė skaitytoja Raminta*.
Pasidalinsiu savo gyvenimo istorija,kaip iš bjauriojo ančiuko pavyko virsti na ne visų vaikinų trokštama mergina, tačiau tokia, į kurią dėmesį atkreipia ne vienas. Iš prigimties buvau sportiška, liekna, aukšta, regis, kiekvienos merginos figūros idealas. Deja, gražaus veidelio Dievulis pagailėjo, bent jau man tada taip atrodė. Turėjau dideles, išraiškingas akis iš prigimties ilgas,tamsias blakstienas, tačiau niekas jų nepastebėdavo… Visi aplinkiniai matydavo tik kumpą nosį ir daugybę spuogų, dengiančių veidą.
Visą vaikystę išgyvenau patyčias dėl išvaizdos, nesvarbu, ką bedaryčiau, nesvarbu, kur nueičiau, visi žiūrėjo į mane kaip į ne šios žemės gyventoją. Tai ypač žeidė ankstyvaisiais paauglystės metais… Būdama 12-os nusprendžiau pradėti sportuoti. 4 metus siekiau karjeros plaukimo baseine. Tai reiškė 4 metus patyčių, žeminimo ir begalę ašarų. Vaikinai tyčiodavosi iš ties žiauriai, 12-os metų mergaitei išgirsti žodžius „Tavęs net už dyką niekas neimtų“ buvo nežmoniška.Nors treneriai matė didelę perspektyvą manyje, aš palūžau psichologiškai.
Kiekvieną dieną po treniruočių vykstant namo verkdavau visą kelią ir klausydavausi mamos raminimų, kol galiausiai mečiau sportą ir dešimtoje klasėje panirau į mokslus. Nors baigėsi patyčios, reikėjo laiko atsigaut. Bijojau į savo paskyrą socialiniame tinkle „Facebook“, skelbti naujas nuotraukas, man tiesiog buvo gėda rodytis viešumoje.
Vaikinų patyčios turėjo pasekmių ir mano santykiams su broliu bei tėčiu, bijodavau prieš tėtį pasirodyti nepasidažiusi, nerimavau, kad pamatys mano veido bent vieną spuogą ir išgirsiu repliką „Kas tau čia?“.
Dabar baigiu dvyliktą klasę, siekiu savo svajonių, pasiryžau vėl grįžti į sportą, sulaukiau keleto užsienio universitetų pasiūlymų studijuoti, turiu gražią liekną figūrą, sulaukiu pakankamai daug vaikinų pagyrų ne tik dėl išvaizdos, tačiau ir dėl to, kad turiu puikų supratimą apie daugelį gyvenimo klausimų. Ir dėl viso to, kad ir kaip skaudžiai tai skamba, esu dėkinga tiems, kurie iš manęs tyčiojosi vaikystėje. Tik jų dėka užaugau stipri, pasitikinti savimi ir suprantanti, kad ne viskas gyvenime grožiu paremta.
Viską patyriau savo kailiu, puikiai žinau, ką reiškia patyčios, ir suprantu, kad tai neišvengiama. Kai išgirstate aplinkinių raginimus nekreipti dėmesio, darykite priešingai, nepraleiskite pro pirštus tokių dalykų, neraminkite savęs, kad viskas praeis. Deja, kad ir kaip būtų gaila, tai nepraeis tol, kol pati nieko nesiimsi. Aišku, nepatariu kibti besityčiojančiam žmogui į atlapus, tačiau jei matote, kad toje vietoje, kurioje dabar esate, jaučiatės blogai, PAKEISKITE JĄ! Nebijokite keisti aplinkos, nebūtinai gyvenamosios vietos, paįvairinkite savo gyvenimą, keiskite būrelius, komandas, galų gale draugus, jei tik nuo to jūsų gyvenimas pagerės, juk visos didelės pergalės prasideda nuo daugybės mažų pralaimėjimų.
*Vardas autorės prašymu pakeistas.
Patiko Ramintos istorija? Balsuok už ją vasario 15-20 dienomis!
