„Merginos man – tikras „tamsus miškas“. Niekaip nesuprantu jų sprendimų, logikos ir norų. Neriuosi dėl jų iš kailio, o vis vien lieku atstumtas“, – taip savo laiške rubrikai „Vaikino nuomonė“ rašo Marius (19)
„Su Kamile susipažinau festivalyje, mano akį patraukė puiki jos išvaizda, išskirtinis humoro jausmas ir nuoširdi šypsena. Neslėpsiu – apie tokią merginą svajoja kiekvienas! Praleidome kartu visą dieną, iki paryčių stebėjome vienos grupės pasirodymą, o grįžęs namo į Vilnių skubėjau kuo greičiau ją rasti „Facebook’e“. Susirašėme, pakviečiau ją kavos, maniau, kad viskas eisis kaip iš pypkės. Iš pradžių viskas taip ir atrodė: tą kartą pasimatymas truko iki vidurnakčio, tada keletą kartų apsilankėme kine, o užvakar atsisveikindamas pasilenkiau ją pabučiuoti.
Ir ką jūs manot? Ji pažiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg ką tik bučiau įžeidęs ją iki pat širdies gelmių. „Tu ką, manei, kad mes čia rimtai?!“, – pasakė ji staigiai nuo manęs atsitraukusi. Buvau pasimetęs: dvi savaites investavau į ją savo laisvalaikį, ramų miegą, mokėjau už išeigas nežinodamas, kad ji mane už nosies vedžioja! Nesuprantu, kodėl merginos mano, kad jei jos yra gražios, tai vaikinai privalo jas lepinti, apipilti dovanomis ir paisyti kiekvieno jų kaprizo. O galiausiai jos visada pasilieka teisę pareikšti, kad „mes juk – nerimtai!“. Esu tikrai įtūžęs dėl šios nelygybės, jaučiuosi lyg paskutinis kvailys, įsimylėjęs princesę, kuriai pasirodžiau nevertas jos dėmesio. Kartais tokioms gražuolėms noriu liept į veidrodį pažiūrėti, o tik tada kelti reikalavimus vaikinams. Taip, jūs gražios, tačiau elgiatės siaubingai… Tikiuosi, kad bent viena tokių „gražuolių“, perskaičiusių mano laišką, susimąstys ir nustos išnaudoti geraširdžius vaikinus. O gal joms tikrai reikia „blogiukų“, kurie jas „į vietą“ pastatytų? Sakau dar kartą – merginų logika yra nepaaiškinama…“
Esi vaikinas ir nori išreikšti savo nuomonę apie merginas? Lauksim tavo įžvalgų [-[3]-]
