Nieko nėra baisiau, kai žmogus liaujasi svajojęs. Mūsų pasiekimai yra susiję su svajonėmis, tikslais. Jie mus skatina veikti. Jeigu svajonių ir tikslų nebelieka, žmogus liaujasi norėjęs kažko, siekęs kažko ir tampa gyvas lavonas.
Apatiškas, liūdnas, irzlus, negatyvus žmogus – yra žmogus, kuris nebesvajoja. Kaip kovoti su nusivylimu? Kaip jo atsikratyti ir neprisileisti artyn, skaityk šiame straipsnyje.
Svajonės mus skatina veikti. Dažnai kartoju, kad svajonės pildosi ir tai – tiesa. Šiuo metu psichologai daug kalba apie savitaigą, t.y. mūsų gebėjimą sau įteikti ir save įtikinti vienais ar kitais dalykais, pozityvų mąstymą.
Pasak humanistinės psichologijos atstovo A. Maslowo, žmogus, patenkinęs vieną poreikį, pasiekęs vieną tikslą, iškart siekia kažko kito, taip vyksta nesiliaujantis žmogaus tobulėjimo procesas.
Kodėl žmogus liaujasi svajojęs?
Persisotinimas. Kartais mes lengvai pasiekiame viską, ko norime. Dažnai norams pasiekti įdedame labai mažai pastangų. Dažnai norai tiesiog greitai išsipildo ir mes ne ilgai jaučiame jų siekimo azartą.
Tai – šiuolaikiška, vartotojiška žmogaus gyvensena. Arba mūsų tėvai, arba mes patys tenkiname visus savo poreikius – maisto, aprangos, komforto, laisvalaikio praleidimo. Mes galime visko būti pertekę, galime pasinerti į alkoholį, narkotikus, atsitiktinius lytinius santykius ir kt.
Persisotinimas būdingas būtent materialistams, žmonėms, kurie nesiekia dvasingumo. Dvasiniai dalykai, susiję su asmenybės tobulinimu, geresniu savęs pažinimu, tobulesnių ir tvirtesnių santykių su artimais žmonėmis mezgimu ir kt., yra neišsemiami ir taip lengvai neįgyjami.
Ką daryti, kad nepersisotintumėme? Ieškokite kažko gilesnio, dvasingesnio, o ne to, kas ranka pasiekiama – valgis, alkoholis, kinai ir video žaidimai.
Kas yra „gilesnio“? Ieškokite savyje pilnatvės ir kūrybiško. Ieškokite pasitenkinimo ne išorėje, o savo viduje. Kai dvasioje ramu – tuomet viskas taip aišku. Tiesiog žinai, ką ir kaip daryti, supranti, ko iš tiesų nori.
Kai mes gyvename ne savo, o kitų sukurtą gyvenimą. Kai tampame priklausomi ir bejėgiai, paklūstame kitiems, kurie už mus didesni ir laukiame jų nurodymų. Baigiame mokslus, pradedame dirbti lyg ir neblogai apmokamą darbą, tačiau, nieko nebesinori. Tai dažnai nutinka griežto režimo šalyse, kur viskas suplanuota, aiškiai suformuluota.
Kartais mes nebemokame savarankiškai norėti, turime apsižvalgyti aplinkui ir pažiūrėti, ko siekia ir nori kiti. Kartais net nesąmoningai siekiame, kad mums kas nors vadovautų, todėl sukuriame santykius su diktatorišku partneriu, su juo jaučiamės saugiau, nes jis nurodo, ką ir kaip daryti.
Visgi gyvenant ne pagal savo norus, anksčiau ar vėliau pasireiškia nihilizmas – „nieko nebenoriu“. Ką daryti? Gal banalu, bet vėl gi pabandykite pažvelgti į savo vidų ir sužinoti – ko norite jūs ir tik jūs, o ne kas kitas?
Gyvenimo prasmingumas atsiskleidžia, gyvenant savo gyvenimą, pildant savas svajones. Neužgožkite savyje svajonių, norų. Gal bus šiek tiek baugu, nepatogu, nesaugu, bet be rizikos gyvenimas nesuteikia to palaimingo jausmo – tai aš, tai mano gyvenimas, tai mano pasiekimai, aš galiu.
Ar darai, ką nori, ar tik tai, ką privalai. Kartais žmogus įklimpsta, atlikdamas pareigą. Pvz., moksleivis sako sau: „Privalau mokytis, nes tėvai to nori“, darbuotoja: „Privalau dirbti puikiai, nes kitaip sumažins atlyginimą“, žmona: „Privalau padaryti vyrui vakarienę, nes jis supyks“, mylimasis: „Privalau nupirkti jai gėlių, nes jai jos patinka“ ir t.t.
Kuo daugiau mes privalome, tuo mažiau mes norime. Mes lyg robotai vykdome visuomenės užprogramuotus scenarijus: privalome būti geri moksleiviai, studentai, darbuotojai, mylimieji, partneriai, žmonos/vyrai ir t.t.
Mes tarsi supilkėjame, supaprastėjame, mumyse išnyksta polėkis gyventi ir norėti. Mes tiesiog pamirštame, kad galime kažko norėti, o ne privalėti.
Juk galima tiesiog norėti gerai mokytis, nustebinti mylimąjį gėlių puokšte, skania vakariene ir kt., nes tiesiog aš pats/pati to noriu, nes man gera tai daryti su pasitenkinimu, polėkiu, džiaugsmu. Pabandykite iš savo žodyno panaikinti žodį „privalau“ ir daugiau kalbėti – „noriu“. Tai tikrai ne egoizmas. Tai tiesiog norai.
Nuobodu. Kartais žmogus, kurdamas savo gyvenimą, viską atideda ateičiai. Kai baigsiu mokslus, tada gerai įsidarbinsiu, pasistatysiu namą, galėsiu keliauti ir t.t. Kaip susikurti visavertį gyvenimą? Tiesiog „čia ir dabar“ jau ir gyvenk jį.
Planuoti prasmingą ir laimingą ateitį kvaila, nes ateities gali ir nebebūti. Išmok išnaudoti šią akimirką. Įprasmink ją. Štai sekmadienis – aš spausdinu straipsnį. Turėtų būti labai jau nuobodu. Bet aš manau, kad tai prasminga.
Man gera dalintis mintimis, man patinka rašyti, man malonu, kad aš turiu ir noriu jums kažką pasakyti. Atrodo, kas čia tokio, bet man ir tik man šią akimirką – tai yra viskas.
Mažiau mąstykime ir daugiau išjauskime akimirkos žavesį. Būtent iš žavių ir unikalių akimirkų susidaro mūsų visas gyvenimas. Jeigu tik nuolat lauksime: „Na, jau, jau tuoj bus smagu ir gera“, to niekada neįvyks. Neprasilenkite su gyvenimo teikiama laime – tik mes ją susikuriame. Taip pat kaip ir nuobodulį – irgi patys sutveriame. Daugiau pozityvumo!
Kartais mes pavargstame ir tada jau tikrai nieko nesinori, bet nuovargis yra normali būsena, kuri parodo, kad reikia sustoti ir pailsėti. Svarbu nealinti savęs ir pajutus nuovargį – pailsėti, o pailsėjus vėl gyventi savo vienintelį ir nepakartojamą gyvenimą, pildant savas svajones, norus ir siekiant savų tikslų.
Nesiliaukite svajoti – svajonės išsipildo.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis
Rasa Kuodytė-Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Pasaulis ir aš”.
