KLAUSIMAS: nežinau, nuo ko pradėti, bet noriu pasidalinti savo istorija, galbūt tai padės ir kitoms merginoms. Visa tai nutiko, kai man buvo 16 metų, prieš beveik 3 metus. Atostogavau pas tetą kitoje šalyje. Atostogos buvo nuostabios, iki tol, kol jų nesugadino mano tetos vyras.
Vieną naktį pabudau nuo prisilietimo. Jutau ranką tarp savo kojų. Bijojau pajudėti, išsigandau. Ryte dar labiau išsigandau, kai pagaliau suvokiau, kas tai buvo.
Ten buvo mano dėdės ranka. Nuo to viskas ir prasidėjo: buvau verčiama žiūrėti pornografinius filmus, liesti lytinius organus. Išgyvenau baisius dalykus. Buvau tvirkinama. Kodėl niekam nesiskundžiau? Atsakymas paprastas – man buvo grasinama būti išprievartautai.
Ir dabar visa tai žino tik mano geriausia draugė. Nenoriu pasakoti tėvams, butų per daug skaudu, o tada juo labiau nenorėjau jų skaudinti. Kentėjau viską pati. Galiausiai, artėjant atostogoms į pabaigą, atsitiko tai ko labiausiai ir bijojau – mane bandė išprievartauti. Pati nesuvokiu, kaip sugebėjau pabėgti.
Pabėgau, o sugrįžti reikėjo į tuos pačius namus. Reikėjo valgyti prie vieno stalo ir baigti atostogas. Reikėjo ir atsisveikinti. Su didele prievarta jį teko apkabinti (juk niekas to nesužinojo) ir atsisveikinti. O grįžus pasakoti, kaip kartu smagiai leidome laiką.
Dabar, praėjus beveik trims metams, aš vis dar kenčiu. Kasnakt aplanko košmarai. Teko įveikti, tai ko nelinkėčiau niekam. Krūptelėdavau nuo kiekvieno prisilietimo, tapau nervinga, labai sunkiai prisileidau ir savo draugą, kol nugalėjau tą barjerą, jis taip pat nežino nieko.
Tik dabar suvokiau, kad dariau negerai, kad nieko nepasakiau, o kalbėti apie tai dabar yra beprasmiška – kas patikės? To žmogaus nemačiau nuo tos dienos, kai oro uoste atsisveikinome. Net nenoriu nieko apie jį žinoti. Reikia kalbėti, kol dar ne vėlu, kai bus vėlu – nieko nebegalėsiu pakeisti.
ATSAKYMAS: tavo istoriją reikia išgirsti toms merginoms, kurios gali patekti arba yra patekusios į panašią padėtį. Labai svarbu, kad turi drąsos kalbėti apie patirtą seksualinį tvirkinimą.
Tu aprašei tai, kas yra sunkiausia – nėra vilties, kad kas nors patikės tavo pasakojimu, atrodo, beprasmiška kalbėti, beviltiška trokšti, kad tave suprastų, užstotų, užjaustų, nuimtų gėdos ir kaltės kuprą.
Viskas, ką aprašei ir išgyvenai, primena košmarą. Pirmoji to košmaro dalis – prie tavęs ima gretintis ir tave visaip bando gundyti artimas giminaitis. Karti tiesa yra tokia, kad tvirkintojais dažniausiai tampa giminės, artimi draugai, svarbūs žmonės ir netgi kaimynai. Yra dvi priežastys, kodėl taip atsitinka.
Žmonės, kurie pažįsta būsimą auką, stengiasi užkariauti pradinį pasitikėjimą. Kas gi galėjo pagalvoti, kad tavo padoriai besielgiantis dėdė, pasikvietęs tave į savo šeimą atostogų, pasirodys esąs tvirkintojas.
Aukai pasiskųsti apie gerbiamo, artimo ir svarbaus žmogaus neleistiną elgesį labai sunku, nes auka yra nuo jo priklausoma: tai gali būti tėtis, dėdė, mokytojas ar treneris. Tau buvo labai sunku, nes galvojai, kad niekas nepatikės tavimi.
Tvirkintojai labai dažnai papirkinėja aukas arba jas šantažuoja ir gąsdina. Jeigu esi mažesnė, tai pažada tau, kad už tavo tylėjimą nupirks suknelę arba žaidimą. Jeigu esi vyresnė, grasina pagarsinti, kad tu pati „to norėjai“, kad esi „sugedusi“, kad įdės nepadorias nuotraukas į internetą, parduos tave ar netgi pats nusižudys.
Tvirkintojas naudojasi savo padėtimi, savo psichologine galia arba tuo, kad auka prie jo prisirišusi ir yra priklausoma. Dėstytojas gali spausti, kad parašys neigiamą pažymį, kaimynas sako, kad išduos tavo elgesį visiems, artimas giminaitis pabrėžia, kad „auka gi jį mylinti, todėl privalanti padaryti, kaip jis nori”.
Tvirkinamas nepilnametis visada galvoja apie pasekmes: kas atsitiks, jeigu aš pasakysiu apie tėvelio elgesį mamytei. Ji išgyvens. Manęs nesupras. Aš ir taip jaučiuosi kalta, nes atvažiavau atostogauti ir sukėliau visas šitas problemas.
Tada aukai tenka apsimesti ir vaidinti, esą viskas gerai.
Kaip tu rašai, istorija pasibaigė, bet siaubas ir gėdos jausmas, bejėgiškas įsiūtis ir kaltės jausmas liko. Visa istorija kartojasi ir kartojasi tavo atmintyje. Sapnuose pabundi išpilta šalto prakaito, jausmo, kad tau užkimšo burną ir negalėjai šauktis pagalbos.
Gatvėje sustingsti nuo praeinančio žmogaus, kuris tau primena tvirkintojo siluetą, žingsnių. Sėdėdama kine arba ruošdama pamokas, staiga prieš akis pamatai ir išgirsti tuos pačius vaizdus ir garsus, patiri tuos pačius bjaurius prisilietimus, kurie lydėjo prievartos scenas ir kurie būna kaskart tokie tikroviški. Lyg dabar viskas vyktų iš naujo.
Tai vadinama potrauminio streso sutrikimu. Jis trunka kelerius, o kartais keliolika metų. Ir tavo gyvenime praėjo trys metai, nuspalvinti buvusios kankinančios patirties.
Kas patyrė tvirkinimą, žino, kad toli gražu nepaprasta kalbėti, kas tau atsitiko. Todėl neturėtum savęs kaltinti. Tada, prieš tris metus, padarei, ką galėjai, kad save apsaugotum. Kartais netgi neįmanoma pasipriešinti, nėra galimybės pabėgti.
Dabar tu parašei ir papasakojai, kad kiti žinotų, kaip būna. Kad tos arba tie, kurie yra patyrę seksualinę prievartą, nekaltintų savęs, nežalotų savo gyvenimo todėl, kad kiti stipresni arba vyresni, sužalojo jūsų kūną, o dar labiau traumavo sielą.
Labai sunku įveikti šį barjerą ir pasipasakoti. Kalbėkite su tais artimaisiais, kuriais pasitikite, su mokytojais, su socialiniais pedagogais, tarkitės, ką daryti, kaip nutraukti skriaudą, skambinkite į pasitikėjimo telefonus, kreipkitės į vaikų teisių apsaugos tarnybas, prokuratūrą arba policiją. Dabar suaugę jau daugiau žino, supranta, kas yra seksualinė prievarta prieš vaikus, ir turi priemonių tokią prievartą sustabdyti.
Jeigu vis dar kamuoja mintys apie patirtą tvirkinimą ir apie tolimesnį tavo gyvenimą, gali kreiptis ir kalbėtis psichologu, psichoterapeutu, kurie padės tau pasveikti.
Sielos žaizdos gyja po truputį. Randai liks, bet ilgainiui nebetrukdys džiaugtis geromis gyvenimo akimirkomis.
Ačiū tau už laišką.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
