Taip jau dažai būna, kad poros nesusikalba tarpusavy. Vienas kitam rėkiame, kad mylimasis/-oji nesiklauso ar klausytis nenori ir per triukšmą neišgirstame pasiteisinimo ar atsako. Ar visada gebėjimas išgirsti artimą žmogų priklauso nuo mūsų norų ir nusiteikimo? Gal kartais tiesiog nemokame klausyti?
Frazė „tu manęs nesiklausai“ dažnai slepia kur kas daugiau, nei pykčio „persunktus“ žodžius partneriui/partnerei.
Nenori girdėti ir negirdi
Niekada nėra lengva girdėti priekaištus sau, ypač jei jie yra ypač taiklūs ir gal net skausmingi. Tačiau jei vienas, o gal net ir abu partneriai nenori vienas kito klausytis – tai kvepia tik skyrybomis.
Kai partneriai vienas kitam svarbūs, jie supranta, kad išsiskirti nenori, ir kad vienintelis būdas išlikti kartu, kažkuriam iš partnerių išgirsti, ką sako kitas ir sugebėti pažaboti savo kaprizus.
Aišku, nereikia prarasti ir savojo „aš“ ar imti pildyti kiekvieną antrosios pusės užgaidą. Jei vienas žmogus santykiuose visą laiką klausysis, o kitas tik dėstys savo reikalavimus, tai pastarajam toks atidus klausytojas greitai nusibos.
Jei poroje neįsiklausoma į kitą asmenį, laikantis tik savo principų, tokiu atveju tai tik rodo poros nesubrendimą, taip elgiasi maži vaikai, o ne suaugę, protingi žmonės.
Nenori girdėti, bet tenka
Taip atsitinka dažniausiai tada, kai vienas iš partnerių dominuoja santykiuose ir bet kokiais būdais įvykus konfliktui primeta savo nuomonę.
Toks žmogus paiso tik savo interesų ir jam nesvarbi kito nuomonė. Jis yra savimyla ir egocentrikas.
Nenoras girdėti dar gali būti susijęs su per dideliu pasitikėjimu savimi. Ypač tai atskleidžia vaikų psichologija. Jei vaikas, pavyzdžiui, piešdamas mano, jog jis piešia labai gerai, o dar jo savivartę kelia pastovios giminaičių pagyros, tai šis gavęs iš mokytojo ar kito pašalinio žmogaus patarimą, jo paprasčiausiai nenori girdėti.
Išgirsti, kad jis daro kažką ne taip, arba galėtų daryti geriau, žeidžia jį.
Tačiau taip, kaip vaikams tenka klausytis tėvų, kad negautų nuobaudos ar nebūtų barami, taip ir suaugusiems, kurie būna vienaip ar kitaip priklausomi nuo partnerio – tenka suklusti.
Nori girdėti, bet neišeina
Jei partneriai labai stengiasi vienas kitą suprasti, bet jiems nesiseka, tai dažniausiai rodo dėmesingumo stoką. Nesugebėjimas susikoncentruoti, įsigilinti, analizuoti, o kartais net nemokėjimas išreikšti savo minčių „pakiša koją“ santykiams. Jei poroje yra būtent tokia situacija, partneriams reikėtų pabandyti ramiai pasišnekėti be pašalinių trukdžių.
Labai svarbu partneriui rodyti pagarbą ir nepertraukinėti vienas kito. Jei minčių, kurias norisi išsakyti yra labai daug, vertėtų jas užsirašyti ir kelis kartus perskaityti, prieš išsakant mylimajam/mylimajai garsiai.
Dažnai sukoncentravus dėmesį ir „sudėjus taškus ant i“, atsiranda paprastesnių žodžių išsakyti savo nusivylimus ir norus.
Nori girdėti ir girdi
Tokios poros būna labai laimingos. Noras vystyti santykius, domėtis savo partneriu, siekti abipusės gerovės yra nuostabus dalykas. To poros dažnai nesugeba. Įvykus konfliktui jos dažnai vartoja netinkamus „raktinius“ žodžius. Vietoje kaltinimų „tu“, reikėtų kalbėti apie išgyvenimus „aš“.
Juk pagrindinis tikslas yra ne apkaltinti kitą, o siekti supratimo ir sprendimo priėmimo. Jei partneris puola kaltinti „tu manęs nesiklausai, nemyli, darai klaidas“, „įsijungia“ savisaugos instinktas ir kyla noras ne klausytis ir daryti išvadas, o gintis.
Derėtų partneriui atskleisti kaip jaučiatės, sakant, kad „aš jaučiuosi, nes tu… mane skaudina, kai tu…“. Dar vienas svarbus klausymosi ir girdėjimo aspektas – norų išsakymas. Jei kažkas nepatinka, turi pasiūlyti sprendimą, arba pasakyti, kas tave tenkintų, kalbant: „aš norėčiau, jog mes… man patiktų, jei tu…“.
Nesugebėjimas ar net nenorėjimas girdėti, ką sako mylimas žmogus iš karto užkerta kelią bet kokiam santykių vystymuisi.
Nesame ekstrasensai, neskaitome kitų žmonių minčių, todėl ne tik norėkime išgirsti, bet ir girdėkime, ką sako mums mylimi žmonės. O jei neišeina, stenkimės to išmokti ir sekti deramais pavyzdžiais.
