Jau praėjo trys mėnesiai po to, kai buvau paliktas kaip nereikalingas šuo. Ji išėjo netikėtai, nepalikdama jokios vilties, jog galėtumėme likti bent draugais. Kai ji pasakė, kad viskas baigta, paneigiau mitą, kad vyrai neverkia.
Pasijutau it mažvaikis, negalintis valdyti savo emocijų. Skaudžiausia buvo tai, jog nesupratau, kodėl ji nori skirtis. Mergina taip ir nepaaiškino savo apsisprendimo priežasties. Tiesiog paliko ir pradėjo ignoruoti mano žinutes ir skambučius. Aš vyliausi, kad susitaikysime.
Mano galvoje sukosi įvairiausios mintys: gal ji turi kitą, o gal aš buvau liurbis ir nesugebėjau jos patenkinti, o gal tiesiog jai nusibodau. Tačiau tikrąją priežastį žino tik ji – dabartinė mano ex.
Pirmą savaitę po išsiskyrimo nelindau niekur iš namų, antrą – praleidau, šlaistydamasis po barus ir miesto užkampius, gerdamas. Kai atėjo trečia savaitė, bandžiau į viską pažiūrėti optimistiškiau, pradėjau galvoti, jog galiu rasti ir kitą paną.
Tačiau blogiausia tai, jog mane nuolat lydi mintys apie ją. Kad ir kaip stengiuosi, negaliu jos pamiršti. „Laikas gydo žaizdas,“ – sakė man pažįstamas. Tačiau tikriausiai mano žaizdos yra mirtinos, nes jau praėjo trys mėnesiai, o ją vis dar prisimenu.
Meluočiau, jei sakyčiau, jog per šį laiką niekas nepasikeitė. Dalyvavau keliuose tūsuose, kurių metu teko susipažinti su keliomis visai simpatiškomis merginomis. Su viena iš jų net „suguliau“. Tačiau kitą rytą man buvo šlykštu. Šlykštu matyti, jog guliu ne su savo gyvenimo meile, o su man net gerai nepažįstama mergina. Daugiau su ta pana nesusisiekiau.
Pradedu galvoti, jog dėl skyrybų su mergina, tapau „brokuotas“. Dabar visos merginos man atrodo lievos lyg jom kažko trūktų. Na, o jei ir tenka su kuria nors artimiau susipažinti, mintyse ją visad lyginu su savo ex. Dažniausiai šie palyginimai baigiasi ne naujosios merginos naudai.
Po to, kai mane paliko, tapau daug uždaresnis. Anksčiau buvau linksmas, šnekus vaikinas, kuris jaučiasi blogai, jeigu nėra dėmesio centre. Dabar – viskas priešingai. Per vakarėlius man patinka būti stebėtojo vaidmenyje. Po velnių, kiek visa tai dar tęsis?
Gal man reikia susirasti savo ex ir dar kartą su ja pasikalbėti? Ne, ne todėl, kad susitaikyčiau su ja, o todėl, kad dabar, praėjus šitiek laiko, ji man atvirai pasakytų tikrąsias mūsų išsiskyrimo priežastis.
Galbūt, kai susitiksiu su ja ir išgirsiu, ką noriu išgirsti, mano siela ir protas atsigaus. Galbūt dabar aš jos net neprisiminčiau, jei mūsų skyrybų aplinkybės nebūtų tokios neaiškios.
Kartais pradedu galvoti, jog „nesveikai“ prisirišau prie jos. Juk esu paauglys, mano amžiaus poros dažnai skiriasi. Paauglystėje mes nepaliaudami ieškome kažko geresnio, nei turime…
Tačiau gal iš savo tėvų, kurie kartu gyvena apie dvidešimt metų, praktiškai nesipykdami, perėmiau bruožą besąlygiškai mylėti ir gerbti antrą pusę. Kad ir kaip ten būtų, to jau per daug – privalau išmesti ex iš savo galvos.
Privalau…tačiau nenoriu. Dieve, viską atiduočiau, kad bent būtume likę draugais. Negaliu taip paprastai ištrinti iš gyvenimo žmogaus, su kuriuo praleidau nuostabius devynis mėnesius.
Jeigu pasipasakočiau tėvams, manau, jie mane nuvestų pas psichologą. Tačiau aš jų nekenčiu. Negalėčiau jiems atsiverti. Tokiais atvejais kaip šis, mieliau norėčiau turėti tikrą draugą, su kuriuo galėčiau išsikalbėti ir kuris man galėtu nuoširdžiai patarti. Kaip gaila, kad neturiu tokio draugo.
Ką gi, nors ir sunku, tačiau pasiduoti nežadu. Žinau, jog privalau gyventi toliau. Žinau, kad ir kaip sunku bebūtų, privalau išrauti su šaknimis savo jausmus jai. Tačiau faktas – kaip blynas: prisiminimai apie ją visą mano likusį gyvenimą liks širdyje.
Rašykite ir klauskite psichologės el. paštu psichologija@delfi.lt.
Atsakymai pasirodys DELFI gatvės rubrikoje „Psichologas pataria”.
