KLAUSIMAS: Laba diena. Man namuose labai sunku. Esu vienturtė, gyvenu su močiute, nes mama Londone dirba jau 8 metus, o tėtis turi kitą šeimą. Močiutės močiute nepavadinčiau. Namai – kalėjimas. Prirakinta esu, nors man 15… Namuose turiu būti vos ne visą parą… Mokykla, muzikos mokykla, namai. Aš gi jauna, kodėl negaliu pasiausti?
Net su vaikinu savo išsiskyriau, todėl, kad manęs niekur neišleidžia… Žinoma, to jam nesakiau… Esu užsidariusi, nervinga… Jei kas atsitinka, iškart pradedu galvoti apie tai, kad geriau būtų, jei manęs nebūtų… Bet esu per silpna, kad nusižudyčiau… O gal dar nėra taip blogai, kad taip pasielgčiau.
Su mama nesusišneku… Kartais aš jos nekenčiu… Šeimos galima sakyti neturiu, o močiutė dar stebisi, kodėl vis einu su draugais susitikti… Kai namie būnu, tai tik verkti galiu, dar kurti muziką patinka, piešti… Močiutė man sako: „Kodėl tavo piešiniuose tiek juodos spalvos? Atrodo, tarsi tau kas negerai būtų…“ O ką daryti, jei taip yra?
ATSAKYMAS: Sveika. Ačiū už atvirą laišką. Tu jautiesi labai vieniša… Bet smagu, kad Tu turi draugų, su kuriais gali susitikti. Tu mėgsti kurti muziką ir piešti. Tokius dalykus sugeba ne visi. Dėl bendravimo su draugais siūlau pakalbėti su močiute. Man atrodo, kad močiutė irgi buvo jauna ir Tave supras. Paaiškink, kad Tau vienai labai liūdna, Tau sunku.
Draugystė labai svarbi tiek jaunam, tiek suaugusiam, tiek senyvo amžiaus žmogui. Močiutė tikrai Tave supras, bet ir Tu turi būti atsakinga už savo elgesį, kad tie “pasiautimai” nepakenktų Tau pačiai. Taigi, linkiu daugiau optimizmo ir atviresnio bei nuoširdesnio bendravimo su močiute.
Kaip šauksi – taip ir atsilieps. Būk atsakinga už savo elgesį ir nesiliauk kūrusi muzikos.
Linkiu sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Tavo ir su Tavimi
Rasa Kuodytė – Kazielienė
Rašykite ir klauskite psichologės-konsultantės el. paštu kuodyte@centras.lt.
