Kodėl kyla pyktis?
Todėl, kad Tau arba tam, kurį Tu myli gresia pavojus.
Ši grėsmė gali būti įvairi: gaisras, pajuoka, susierzinimas dėl to, kad kažkas nepadarė to, ką turėjo padaryti. Pavojaus jausmas sukelia nerimą.
Visą gyvenimą mus persekioja pyktis. Pyktis priklauso nuo to, kaip save suvokiame.
Kai Tu puikiai suvoki, kas esi ir gerai save vertini, turi pakankamai jėgų tvarkyti savo gyvenimą ir kovoti su pykčiu. Dėl to mažiau dalykų Tave piktina.
Vis labiau pažindamas save, žmogus darosi pakantesnis kitiems, vis mažiau dalykų kitų žmonių elgesyje juos piktina.
Brandus žmogus savo skonio, sprendimų ir gyvenimo būdo nelaiko vieninteliais galimais, jis pripažįsta, jog galima ir kitaip mąstyti, jausti, gyventi. Iš čia atsiranda tolerancija, gebėjimas dalintis, atsakomybė ir išmintis.
Pyktis normali emocija. Jis suteikia pokyčiams reikalingos energijos. Jei žmonės nebūtų pykę dėl vergijos egzistavimo – tai dabar mes nesidžiaugtumėme laisve.
Pyktis – tai pasiruošimo būklė. Nuo to, koks didelis gresiantis pavojus, priklauso, ar Tu jausi baimę ar pyktį. Kai pykstame, esame pasiruošę veikti…
Pykčio tikslas – suteikti mums jėgų keisti aplinkinį pasaulį. Jeigu mes nebandysime kovoti, tai visą laiką jausimės bejėgiai.
“Kodėl Tu pyksti ant savų mylimų tėvų, kurie Tau suteikia saugumą, kurie rūpinasi Tavimi?“. Toks klausimas iškyla, stebint paauglių ir tėvų santykius.
Jaunas asmuo tiesiog nėra užtikrintas, jog yra mylimas. Dauguma tėvų mano, kad jaunuoliams užtenka pasakyti, kad juos myli ir tiek. Vaikai (iki 18 metų) reaguoja į elgesį, todėl jiems svarbu, kiek tėvai jiems skiria dėmesio ir kiek kartu praleidžia laiko vykdydami bendras veiklas.
Pykčio priešingybė yra harmonija. Harmoningas asmuo nuo pikto skiriasi šiomis pagrindinėmis trimis savybėmis:
- Visada sako tiesą;
- Visada ištesi pažadus;
- Visada atsako už savo elgesį.
Pati sudėtingiausia pykčio forma – pasyvi agresija. Apie ją norėčiau pakalbėti daugiau.
Pasyvi agresija – tai agresijos forma. Tai manipuliavimas kitais, norint pasiekti savo tikslą. Pasyviai agresyvūs nekalba apie tai, kas jiems kelia pyktį, įniršį, nepasitenkinimą. Jie pradeda meluoti ar išsisukinėti, netesėti pažadų ir jaučiasi teisūs.
Šios agresijos tikslas – suerzinti tėvus ar kitus žmones, kurie jiems yra autoritetas. Tėvai tuo metu dažnai atsiduria neviltyje, nes jokios priemo-nės neduoda rezultatų.
Pasyvi agresija pasižymi tuo, kad kuo labiau tėvai karščiuojasi, tuo labiau jaunuolis jaučiasi nugalėtoju. Jis stengiasi dar labiau suerzinti tėvus. Pagrindinė tėvų ir vaikų konfliktų sfera – pažymiai. Jaunuoliai mano, kad tėvams labai svarbu jų pažymiai.
Nesimokymas – puiki galimybė išvesti tėvus iš pusiausvyros. Taip siekiama atsakomybę už savo elgesį perkelti “blogiems” tėvams ir “blogiems” mokytojams.
Tiek tėvai, tiek mokytojai neturi tam pasiduoti. Jie turi išlikti ramūs susidurdami su pasyviai agresyviais jaunuoliais. Jaunuolis anksčiau ar vėliau patirs savo elgesio pasekmes: neišlaikys abitūros egzaminų, neįstos į trokštamą specialybę…
Svarbu suvokti, kad jaunas asmuo yra:
- Konfliktiškas, todėl nereikia bandyti įtikinti jo savo tiesa, o būtina ieškoti kompromiso;
- Egoistas, todėl reikia mokėti toleruoti jo kritiškumą kitiems;
- Jis nori, kad jį priimtų lygiavertiškai, todėl reikia gerbti jo nuomonę, galvojimo būdą, rodyti pripažinimą.
Užgniaužę savo pyktį ir norėdami jį išreikšti, mes patiriame susierzinimą, nusivylimą ir kitas neigiamas emocijas, bet nepasiduodame agresijai, neapgalvotiems veiksmams. Kantriai ištveriame mums skirtus sunkumus nekaltindami kitų. Jeigu aš neišmokau eilėraščio – gausiu dvejetą ir tik man tas dvejetas gali sugadinti trimestrą. Aš klystu. Suklydau – neišmokau eilėraščio, bet klaidų nebekartosiu, nes noriu įstoti į prestižinį universitetą.
Galima rašyti daug pavyzdžių apie pyktį. Tad linkiu išlikti ramiais net didžiausiame gyvenimo mūšyje.
Sėkmės, meilės ir kantrybės.
Visada Jūsų ir su Jumis.
Rasa Kuodytė – Kazielienė
