Santykiuose su mylimu žmogumi ne visada galime elgtis taip, kaip norime, ar daryti viską, ką tik norime. Ir tai natūralu, nes visgi esame atsakingi už kitą žmogų ir įsipareigoję. Tačiau tikriausiai ne kartą su draugais ar draugėmis esate aptarinėję pažįstamųjų atvejį, kai vienas partneris paprasčiausiai atsisako savęs, dėl ramybės poros santykiuose.
Kuo tai kvepia? Išnaudojimu, savęs apgaudinėjimu? Trumpai tai aptarsime šiame straipsnyje.
Kaip pasireiškia savęs atsisakymas?
1. Susitaikai su neteisybe;
2. Nekontroliuoji savo gyvenimo;
3. Neįvardiji realių problemų, kurios čia pat, o bandai jas „užglaistyti“;
4. Sukuri sau problemą pats/-i, bet to nepripažįsti sau;
5. Atsisakai savo pomėgių dėl mylimo žmogaus;
6. Dėl gerų santykių visada stengiesi būti geras/-a;
7. Jauti bejėgiškumą tarpusavio santykiuose ir nemanai, kad galima kažką pakeisti;
8. Dažnai verki;
9. Dažnai skauda galvą;
10. Nebepatinki sau;
11. Įsitikinimai, kad viskas, kas bloga – dėl tavo kaltės.
Kaip išvengti savęs nuvertinimo santykiuose?
Santykiuose – du žmonės. Dvi atsakomybės. Mes itin skirtingi. Draugaujant ir ilgiau būnant kartu išryškėja skirtumai, kurie reikalauja kompromiso. Pvz., Tu mėgsti savaitgalius leisti su mylimuoju/-ąja, o jis/ji dievina draugų kompanijas ir triukšmingus vakarėlis.
Mes kasdien deriname interesus. Taigi, išdrįsk sakyti savo norus. Mes svyruojame tarpusavio santykiuose tarp davimo ir ėmimo. Griežtos krikščioniškos nuostatos, dar ne itin ryški moterų emancipacija, Lietuvos vyraujanti politika, pagrįsta tradicijomis, kurios jau nebeatspindi šiandienos visuomenės poreikių, skatina savęs atsisakymą.
Suformuoti galingi stereotipai apie moterų paklusnumą lemia tai, kad merginos tarpusavio santykiuose savęs atsisako dažniau.
Problema atsiranda, kai vienas žmogus – dažniausiai mergina – nusileidžia, prisitaiko daugiau, nei reikėtų, tiesiog praranda savo galią nuspręsti, priimti sprendimus.
Šaunus dalykas yra tarpusavyje tartis, dalintis mintimis ir kita, bet visgi santykiuose negali ištirpti tavo norai, tavo siekiai ir tavo sprendimai. Tikriausiai teko girdėti posakį – „Mes pasitarėme. Aš nusprendžiau.“
Taigi atmink, kad tavo gyvenimas – tavo apsisprendimas. Jeigu klausi patarimo, tai dar nereiškia, kad duotas patarimas yra pats geriausias. Neatsisakyk savęs.
Kodėl savęs atsisakymas yra žalingas?
Kartais žmogus, besiaukojantis dėl santykių gerovės, praranda gyvenimo džiaugsmą. Šis žmogus viduje kaupia aibę nuoskaudų ir neišsakyto pykčio vien dėl to, kad tik nesusipyktų su mylimuoju. Kuo labiau mes vengiame parodyti savo tikrus jausmus, nustumiame juos giliai į save, tuo labiau rizikuojame, aukodami save, „užsidirbti“ – depresiją, apatiją, nuolatinį skundimąsi sveikata ir kita.
Poroje turi vyrauti pusiausvyra. Vieno partnerio per didelis ar per menkas dalyvavimas santykių kūrime, „užkraunamas“ kitam partneriui. Čia panašiai kaip grybo ir medžio simbiozė – vienam su kitu ir sunku, bet ir vienas be kito negali.
Kažkuris atiduoda savo gyvenimą, nesiryžta atsakingai kurti naujų draugystės, meilės (ir tik šiai porai būdingų) ritualų.
Mes kuriame santykius kartu ir ne visada būname geri savo mylimajam/-ai. Kartais tiesiog supykstame. Kartais pravirkstame nei iš šio nei iš to. Bet tai – tikras, visavertis gyvenimas su visomis savo spalvomis, o ne viduje irstantis „aš“.
Kurkite santykius, neaukodami savasties. Tobulybei nėra ribų, tačiau mes vertingesni, nes – unikalūs, vieninteliai ir nepakartojami.
