Mes visi pažįstame tą žmogų, kuris vos įžengęs į kambarį akimirksniu patraukia aplinkinių dėmesį. Ir nebūtinai todėl, kad atitinka visus grožio standartus. Kartais net sunku paaiškinti, kuo jis toks ypatingas. Žinoma, išvaizda, flirtas ar pasitikėjimas savimi gali padėti padaryti pirmąjį įspūdį, tačiau kai kurie žmonės turi sunkiai nusakomą žavesį, kurio vien išvaizda nepaaiškinsi. Jie tiesiog turi kažką, dėl ko norisi jų klausytis, geriau juos pažinti ir tiesiog būti šalia. Ir tai nebūtinai susiję su romantiniais jausmais.
Gyvename laikais, kai atrodyti abejingam tapo kone madinga. Kuo mažiau parodai, kad tau kažkas rūpi, tuo „kietesnis“ atrodai. Pernelyg džiaugtis, atvirai žavėtis ar su užsidegimu pasakoti apie savo pomėgius kartais net nejauku. Tarsi nuoširdus entuziazmas būtų kažkas, ką reikėtų slėpti.
Bet pagalvok apie įdomiausius žmones, kuriuos esi sutikusi. Nebūtinai gražiausius, sėkmingiausius ar labiausiai savimi pasitikinčius. Tuos, kurie kažkuo tiesiog traukė. Tikėtina, kad bent vienas jų turėjo tai, apie ką galėjo kalbėti valandų valandas. Galbūt muziką, meną, mokslą ar kokį nors visiškai netikėtą pomėgį. Ir net jei pati tuo nesidomėjai, buvo sunku nesiklausyti.
Entuziazmas – štai kur tikroji trauka
Kartais užtenka žmogaus paklausti apie jo mėgstamą veiklą ir jis tiesiog pasikeičia. Akys sužiba, balsas pagyvėja, o pasakojimas, regis, neturi pabaigos. Galbūt jis su didžiausiu užsidegimu kalba apie senovines monetas, retas knygas ar muzikos grupę, kurios gyvenime nesi girdėjusi. Ir nors pati šiais dalykais niekada nesidomėjai, staiga pagauni save užduodančią klausimus. Ne todėl, kad netikėtai susidomėjai monetomis, apie kurių egzistavimą iki šiol nė nenutuokei, o todėl, kad jo entuziazmas tiesiog užkrečiamas.
Tam yra gana paprastas paaiškinimas – pačios emocijos gali būti užkrečiamos. Matydami nuoširdžiai besidžiaugiantį ar susijaudinusį žmogų, neretai patys pajuntame dalį jo entuziazmo. Todėl kartais mus įtraukia ne tiek pasakojimo turinys, kiek žmogaus energija, balsas, gestai ir akivaizdus susidomėjimas.
Tačiau žavesys slypi ne vien entuziazme. Kai žmogus kažkuo nuoširdžiai domisi, atsiskleidžia ir kitos jo savybės: smalsumas, atkaklumas, gebėjimas savarankiškai mąstyti ir turėti savo interesų. Jis turi savą pasaulį ir nesuka galvos, ar jo pomėgiai kitiems atrodo įdomūs, madingi ar verti dėmesio. Ir galbūt būtent tai taip traukia – žmogus, kuris nebijo būti savimi ir kuriam nereikia kitų pritarimo, kad galėtų džiaugtis tuo, ką mėgsta.
Be to, tokie žmonės dažnai ilgam įsimena. Galbūt po kelių mėnesių jau nebeprisiminsi, ką tiksliai naujas pažįstamas pasakojo apie savo mėgstamą autorių ar neįprastą pomėgį. Tačiau prisiminsi, kaip smagu buvo jo klausytis. Ne todėl, kad jis stengėsi padaryti įspūdį, o todėl, kad jo susižavėjimas buvo tikras.
Ar galima būti pernelyg aistringam?
Vis dėlto yra skirtumas tarp žmogaus, kuris su užsidegimu dalijasi savo pomėgiais, ir to, kuris kiekvieną pokalbį paverčia monologu, kuriame tau nelieka vietos. Aistra žavi tada, kai ja norisi dalytis, o ne primesti kitiems. Juk visai smagu klausytis draugės, pasakojančios apie naujai atrastą muzikos grupę, bet ne taip smagu, kai ji įsižeidžia, nes tu tos grupės vis dar neklausai.
Svarbu ir tai, kad aistra netaptų dar viena pareiga ar nuolatiniu siekiu būti geriausiai. Juk pomėgiai pirmiausia turėtų teikti džiaugsmą, o ne kelti spaudimą viską atlikti nepriekaištingai.
Ir turbūt gražiausia tai, kad neprivalai būti kažko ekspertė, jog galėtum tuo nuoširdžiai mėgautis. Gali groti pianinu ir vis dar painioti natas, tapyti paveikslus, kurių niekada nekabintum galerijoje, ar mokytis šokti ir nuolat pamesti ritmą. Tai nė kiek nesumenkina tavo susidomėjimo. Kartais žmogus, kuris dar tik mokosi, bet akivaizdžiai mėgaujasi tuo, ką daro, gali būti gerokai įdomesnis už tą, kuris viską atlieka nepriekaištingai, tačiau be jokio džiaugsmo.
Galų gale žavi ne vien tai, ką žmogus moka, bet ir tai, kiek nuoširdumo įdeda į tai, ką mėgsta.
O kada paskutinį kartą kažkuo taip džiaugeisi?
Galbūt skaitydama prisiminei pomėgį, kuriam seniai neberandi laiko. O gal veiklą, kurią visada norėjai išbandyti, bet taip ir neišdrįsai. Kartais augdami pamažu atsisakome dalykų, kurie anksčiau mus džiugino. Vieni atrodo nepraktiški, kiti – pernelyg vaikiški, o kai kurių tiesiog gėdijamės, nes bijome, kad nesame pakankamai geri.
Bet prisimink, kas tave domino vaikystėje, kai dar negalvojai, ar tavo pomėgiai atrodo įspūdingai. Galėjai valandų valandas piešti, kurti istorijas, šokti prieš veidrodį ar kolekcionuoti visiškai nereikalingus daiktus. Ir tau nerūpėjo, ar kas nors už tai pagirs. Tiesiog buvo smagu.
Galbūt verta bent dalį to smalsumo susigrąžinti. Išbandyti keramiką, pradėti mokytis groti instrumentu ar pagaliau nueiti į tą šokių pamoką, apie kurią vis pagalvoji. Nebūtinai tam, kad atrastum talentą ar naują karjeros kryptį. Kartais užtenka vien to, kad veikla tau patinka.
Ir nebijok būti pradedančiąja. Niekas nesitiki, kad pirmą kartą paėmusi teptuką nutapysi šedevrą ar po kelių gitaros pamokų surengsi koncertą. Tiesą sakant, žmogus, kuris su didžiausiu džiaugsmu pasakoja apie pirmąjį, kad ir nelabai vykusį, bandymą, gali būti kur kas žavesnis už tą, kuris viską moka, bet tuo visiškai nesidžiaugia.
Galų gale, galbūt tikrasis žmogaus žavesys slypi ne gebėjime visada atrodyti įdomiam, o drąsoje nuoširdžiai kažkuo domėtis. Ne visiems tavo pomėgiai bus suprantami, ne visi dalysis tavo entuziazmu, ir tai visiškai normalu.
Tau nereikia būti įdomiai visiems. Užtenka turėti tai, kas įdomu tau.
