Klausimas, kodėl kai kurios moterys vėl ir vėl renkasi emociškai nepasiekiamus, manipuliuojančius ar net žalingus partnerius, kyla ne tik aplinkiniams, bet ir pačioms moterims. Iš šalies tai dažnai atrodo nelogiška: kodėl atsisakoma saugių, palaikančių santykių ir pasirenkamas skausmas? Psichologai pabrėžia, kad tokie pasirinkimai retai būna sąmoningi – dažniausiai juos lemia giliai įsišakniję emociniai modeliai, susiformavę gerokai anksčiau nei prasidėjo dabartiniai santykiai.
Prisirišimas
Viena pagrindinių priežasčių slypi ankstyvuose prisirišimo patyrimuose. Vaikystėje formuojasi mūsų supratimas apie tai, kas yra meilė, artumas ir saugumas. Jei meilė buvo nenuosekli, lydima emocinio šalčio, kritikos ar atstūmimo, suaugus moteris gali nesąmoningai painioti meilę su pastangomis ją „užsitarnauti“. Tokiu atveju emociškai tolimas ar sunkiai pasiekiamas vyras tampa pažįstamu scenarijumi – ne todėl, kad jis geras, o todėl, kad jo elgesys atpažįstamas ir emociškai „pažįstamas“.
Psichologai taip pat kalba apie savivertės vaidmenį. Moterys, kurios giliai viduje abejoja savo verte, dažnai renkasi partnerius, patvirtinančius šį vidinį įsitikinimą. Santykiai su „blogu“ vyru tampa savotišku įrodymu sau: „Aš ir nesu verta daugiau.“ Tokie santykiai nėra malonūs, tačiau jie atitinka vidinį pasakojimą apie save. Paradoksalu, bet saugus ir pagarbus partneris tokioje situacijoje gali atrodyti net nepatogus ar „per geras“, nes griauna įprastą savęs suvokimą.
Emocinė chemija
Dar vienas svarbus aspektas – emocinė chemija ir adrenalinas. Psichologai pabrėžia, kad nestabilūs santykiai dažnai sukelia stiprius emocinius svyravimus: nuo euforijos iki skausmo. Tokia dinamika gali būti klaidingai suvokiama kaip aistra ar „tikra meilė“. Ramūs, nuoseklūs santykiai, kuriuose nėra dramos, tokioms moterims gali atrodyti nuobodūs, nes jų nervų sistema yra pripratusi prie emocinio chaoso.
Negalima ignoruoti ir gelbėtojos vaidmens. Daugelis moterų užauga su įsitikinimu, kad meilė reiškia rūpestį, kantrybę ir aukojimąsi. „Blogas“ vyras, turintis problemų, priklausomybių ar emocinių traumų, tampa projektu, kurį norisi išgelbėti. Psichologai įspėja, kad tokia dinamika ilgainiui veda ne į artumą, o į išsekimą, nes santykiai tampa nelygiaverčiai – viena pusė nuolat duoda, kita tik ima.
Baimė likti vienai
Svarbu paminėti ir baimę būti paliktai. Kai kurios moterys renkasi net ir žalingus santykius vien dėl to, kad alternatyva – vienatvė – atrodo dar baisesnė. Tokiu atveju „blogas“ vyras tampa mažesniu blogiu nei buvimas vienai. Psichologai pabrėžia, kad ši baimė dažnai susijusi ne su pačia vienatve, o su negebėjimu būti su savimi be išorinio patvirtinimo.
Galiausiai, pasikartojantys pasirinkimai dažnai yra bandymas „perrašyti“ praeities patirtis. Moteris gali nesąmoningai rinktis panašų partnerį, tikėdamasi, kad šį kartą istorija baigsis kitaip – kad ji bus pakankama, pakankamai mylima, pagaliau pasirinkta. Tačiau, kaip pabrėžia psichologai, tol, kol nepasikeičia vidiniai modeliai, išoriniai scenarijai linkę kartotis.
Jos nėra silpnos
Svarbu suprasti, kad moterys, kurios renkasi „blogus“ vyrus, nėra silpnos ar naivios. Dažniausiai tai jautrūs, empatiški žmonės, turintys gilius emocinius poreikius, tačiau dar neišmokę jų patenkinti sveiku būdu. Pokytis prasideda ne nuo „geresnio vyro paieškos“, o nuo santykio su savimi – savo ribų, savivertės ir supratimo, kad meilė neturi skaudėti.
Psichologų teigimu, kai moteris pradeda rinktis save, keičiasi ir vyrai, kuriuos ji įsileidžia į savo gyvenimą. Ne todėl, kad „geri vyrai atsiranda stebuklingai“, o todėl, kad „blogi“ tiesiog nebetelpa ten, kur atsiranda pagarba, saugumas ir vidinė ramybė.
Kodėl geri vyrai atrodo „ne tie“, o blogi – neįtikėtinai patrauklūs?
Psichologai teigia, kad patrauklumas ne visada kyla iš saugumo ar pagarbos – dažnai jis gimsta iš pažįstamos emocinės dinamikos. Jei ankstyvieji ryšiai buvo kupini nestabilumo, atstūmimo ar nenuoseklumo, ramus ir emociškai brandus vyras gali atrodyti „nuobodus“ ar „be kibirkšties“. Tuo tarpu „blogas“ vyras sukelia stiprią emocinę reakciją – įtampą, laukimą, neapibrėžtumą – kuri klaidingai interpretuojama kaip aistra. Tai ne tik cheminė reakcija, bet ir išmoktas emocinis modelis, kurį organizmas atpažįsta kaip „meilę“, nors iš tiesų tai gali būti nerimo ir vilties mišinys.
Jei santykiai visada skaudina – priežastis gali būti ši
Pasikartojantis skausmas santykiuose retai būna atsitiktinis. Psichologai pabrėžia, kad dažnai žmonės ne sąmoningai renkasi partnerius, o atkuria pažįstamą emocinį scenarijų. Jei meilė vaikystėje buvo siejama su pastangomis, atstūmimu ar nuolatiniu įrodinėjimu, suaugus skausmingi santykiai gali atrodyti „normalūs“. Tokiu atveju skausmas tampa ne signalu pasitraukti, o ženklu, kad „stengiuosi pakankamai“. Problema ne tame, kad „visi vyrai blogi“, o tame, kad vidinis santykio modelis dar nepasikeitė.
Meilė ar prisirišimas?
Viena dažniausių psichologinių painiavų santykiuose – meilės ir prisirišimo supainiojimas. Meilė kuria ramybę, saugumą ir augimą, tuo tarpu nesaugus prisirišimas gimdo nerimą, baimę prarasti ir nuolatinį poreikį patvirtinimui. Kai santykiai grindžiami prisirišimu, jie dažnai būna intensyvūs, bet išsekina. Psichologai pabrėžia, kad stiprūs jausmai dar nereiškia sveiko ryšio – kartais jie tik rodo, kad aktyvuojamos senos emocinės žaizdos, o ne kuriamas tikras artumas.
Kodėl aš vis renkuosi tuos, kurie negali mylėti?
Šis klausimas dažnai kyla moterims, kurios jau ne pirmą kartą atsiduria santykiuose su emociškai nepasiekiamais vyrais. Psichologų teigimu, tai gali būti susiję su nesąmoningu įsitikinimu, kad meilę reikia užsitarnauti. Toks vyras tampa iššūkiu – jei pavyks būti pakankamai gera, kantria ar supratinga, galbūt jis pasikeis. Deja, tokie santykiai dažniausiai baigiasi nusivylimu, nes negebėjimas mylėti nėra jūsų trūkumas, o kito žmogaus ribotumas. Tikrasis pokytis prasideda tada, kai nustojama kovoti dėl meilės ir pradedama rinktis tuos, kurie ją gali duoti be sąlygų.
