Būna vakarų, kai visai nesinori sekso. Ne todėl, kad kūnas būtų užsidaręs ar santykiuose kažkas negerai. Tiesiog pati sekso idėja atrodo per konkreti, per greita, per daug nukreipta į veiksmą.
O vis dėlto kažko norisi. Žvilgsnio, kuris užtruktų sekunde ilgiau. Prisilietimo ne kaip įžangos, o kaip ženklo, kad buvai pastebėta. Flirto, kuris niekur neprivalėtų nuvesti.
Kartais norisi ne sekso, o būti geidžiamai. Ne tik mylimai, reikalingai ar savaime suprantamai, bet ir traukiančiai moteriai.
Geismas ne visada prasideda nuo noro liestis
Apie geismą dažnai kalbame taip, lyg jis turėtų aiškią kryptį: pajutau trauką, vadinasi, noriu sekso. Tačiau vidinis gyvenimas retai telpa į tokią tiesią liniją.
Kartais geismas primena ne alkį, o ilgesį. Ne konkretaus veiksmo, o atmosferos. Ne kulminacijos, o įtampos tarp „tu man įdomi“ ir „aš dar nežinau, kas bus toliau“.
Būti geidžiamai reiškia patirti save per kito žmogaus dėmesį, bet ne būtinai jam atsiduoti. Tai gali būti žvilgsnis, kuriame nėra skubėjimo. Flirtas, kuris netampa reikalavimu. Prisiliesti kviečianti pauzė, kuriai nebūtina turėti tęsinio.
Tokios akimirkos primena, kad seksualumas nėra tik miegamojo funkcija. Jis gyvena balse, laikysenoje, žaidime, kvape, judesyje ir tame trumpame momente, kai kažkas tave pamato kitaip nei kasdien.
Galbūt glumina ne pats noras, o įsitikinimas, kad kiekvienas seksualus jausmas turi kažkur nuvesti. Tačiau žvilgsnis, flirtas ar tarp dviejų žmonių atsiradusi įtampa gali likti tik akimirka. Norėti būti geidžiamai dar nereiškia norėti tęsinio – kartais pakanka vien pajusti, kad esi pastebėta.
Kai santykiuose ima trūkti ne sekso, o žvilgsnio
Ilgesniuose santykiuose seksas kartais tampa nuspėjamas, todėl, kad jis įgauna struktūrą. Abu žino, kada jo galima tikėtis, koks prisilietimas ką reiškia ir kaip greičiausiai viskas klostysis toliau.
Intymumas, kuris kadaise jaudino savo nežinomybe, gali tapti beveik buitiniu susitarimu. Tuomet noras būti geidžiamai nebūtinai reiškia, kad trūksta sekso. Kartais trūksta paslapties. Ne dramų ar pavojaus, o jausmo, kad vis dar nesi iki galo perskaityta.
Norisi, kad partneris ne tik žinotų, jog esi jo mylima moteris, bet ir vėl tavimi susidomėtų. Ne kaip namų dalimi ar savaime suprantamu artimu žmogumi, o kaip atskira, besikeičiančia asmenybe.
Yra porų, kurios mylisi, bet vienas kito nebemato. Kūnų artumas yra, tačiau moteris vis tiek nesijaučia trokštama. Kartais ji jaučiasi tiesiog prieinama. Patogi. Savaime suprantama.
Geidžiamumo poreikis santykiuose dažnai kalba apie norą būti pastebėtai dar prieš veiksmą. Ne tik tada, kai partneris jau nori sekso, bet ir be aiškaus tikslo. Kai jis pastebi tavo nuotaiką, suknelę, kvapą, šypseną.
Apie tai kalbėti poroje nelengva. Frazė „tu manęs negeidi“ skamba kaip kaltinimas. Gal tiksliau būtų pasakyti: „Aš pasiilgau jausmo, kad tau vis dar esu įdomi.“ Toks pasidalijimas ne viską išsprendžia, bet gali atverti duris ten, kur iki tol buvo tyla ar neišsakyta nuoskauda.
Būti geidžiamai nereiškia būti pasiekiamai
Yra skirtumas tarp dėmesio, kuris pakelia, ir dėmesio, kuris spaudžia. Tarp žvilgsnio, kuriame jauti susidomėjimą, ir žvilgsnio, kuris tarsi jau pasiima.
Gal todėl geidžiamumo tema kelia tiek dviprasmiškų jausmų. Viena vertus, norisi būti pastebėtai. Kita vertus, nesinori tapti objektu, kurį kažkas vertina, matuoja ar laiko kvietimu.
Norėti būti geidžiamai nėra tas pats, kas norėti patikti visiems. Tai nėra pareiga būti gražiai, seksualiai, maloniai ar prieinamai. Tai gali būti paprasčiausias poreikis būti atpažintai kaip moteriai, kurios kūniškumas nepradingo tarp pareigų ir kasdienybės.
Galbūt todėl kai kurios moterys ilgisi flirto, bet ne romano. Nori komplimento, bet ne persekiojimo. Nori jaustis patrauklios, bet nenori aiškinti, kad tai nereiškia „taip“. Tai labai tikslus skirtumas tarp gyvo seksualumo ir spaudimo jį kažkam įrodyti.
Kai kūnas pavargsta būti tik naudingas
Moters kūnas per gyvenimą dažnai tampa projektu. Jį reikia prižiūrėti, formuoti, slėpti, tikrinti ir nuolat lyginti su tuo, koks jis buvo anksčiau.
Menstruacijos, kontracepcija, nėštumas, gimdymas, hormonų svyravimai, nuovargis, svorio pokyčiai, ligos, senėjimas – kūnas vis ką nors primena, reikalauja ar išduoda. Retai jam leidžiama tiesiog būti.
Todėl geidžiamumas kartais tampa trumpa pertrauka nuo nuolatinio savęs vertinimo. Ne „ar mano pilvas pakankamai plokščias?“, ne „ar oda atrodo pavargusi?“, o paprastas pojūtis: manyje vis dar yra gyvybės, kurią gali pastebėti ir kitas.
Tai nebūtinai susiję su grožio standartais. Kartais patraukliausia sau pasijunti ne tada, kai atrodai nepriekaištingai, o tada, kai bent trumpam nustoji save taisyti.
Jei moteris ilgai buvo pastebima daugiausia dėl to, kiek pasirūpina, suspėja ir ištveria, noras būti geidžiamai gali tapti tyliu kūno priminimu: pažvelk į mane ne tik tada, kai iš manęs kažko reikia.
Po atstūmimo norisi ne tik meilės, bet ir įrodymo
Po išsiskyrimo, neištikimybės, ilgų šaltumo mėnesių ar net vieno skaudaus komentaro geidžiamumo ilgesys gali sustiprėti.
Tada jis tampa ne vien žaismingas. Atsiranda aštresnis poreikis gauti patvirtinimą, kad kažkas tavyje nebuvo sugadinta. Kad atstūmimas nepanaikino tavo patrauklumo. Kad vieno žmogaus abejingumas nėra galutinis nuosprendis.
Toks noras gali nuvesti į labai skirtingas vietas. Kartais jis padeda atsigauti, pasipuošti, leisti sau flirtuoti ir pajusti, kad gyvenimas nesibaigė vienu santykiu.
Kartais jis virsta neramiu alkiu, kai kiekvienas patiktukas, žinutė ar žvilgsnis trumpam užklijuoja žaizdą, tačiau netrukus vėl prireikia naujo įrodymo.
Čia verta būti sau sąžiningai, bet ne griežtai. Ar man norisi būti geidžiamai, nes tai mane džiugina? Ar todėl, kad bandau paneigti kažkieno sukeltą skausmą? Abu atsakymai žmogiški. Tik jie veda į skirtingą savijautą.
Geidžiamumas gali prasidėti ne nuo kito žmogaus
Nors geidžiamumą dažniausiai siejame su tuo, kaip mus mato kiti, kartais pirmasis žvilgsnis turi grįžti iš mūsų pačių.
Ne kaip saldus įtikinėjimas prieš veidrodį ir ne kaip privalomas pasitikėjimas savimi. Greičiau kaip lėtas savęs susigrąžinimas.
Kaip jaučiuosi šioje suknelėje? Kaip vaikštau, kai neskubu? Koks mano balsas, kai nekalbu atsiprašinėdama? Ar leidžiu sau būti matomai, ar iš anksto pasitraukiu?
Kartais šis noras pažadina visai paprastus dalykus: norą gražiau apsirengti ne dėl įvertinimo, o dėl pojūčio. Šokti virtuvėje. Nusipirkti apatinius, kurių niekas neprivalo pamatyti. Nebeslėpti kūno taip, lyg jis būtų laikinas nepatogumas, kurį pirmiausia reikia sutvarkyti ir tik tada pradėti gyventi.
Tai nereiškia, kad kito žmogaus žvilgsnis nesvarbus. Jis svarbus. Mums reikia būti matomoms, geidžiamoms, pasirenkamoms. Tačiau kai visas geidžiamumo jausmas priklauso tik nuo išorės, jis tampa trapus. Užtenka vieno abejingo vakaro, vienos tylios savaitės ar neatsakyto flirto, kad vėl pasijustum nepastebima.
Ne kiekvienas troškimas turi kur nors nuvesti
Galbūt šio noro nereikia nei gėdytis, nei skubėti jo patenkinti. Kartais verta tiesiog išgirsti, ką jis bando pasakyti: man trūksta dėmesio, žaismės, smalsumo ar jausmo, kad esu matoma ne vien iš įpročio.
Tuomet galima rinktis – apie tai pasikalbėti su partneriu, iš naujo atrasti savo kūną ar tiesiog leisti akimirkai pabūti be pažado, kad ji privalo turėti tęsinį.
Ne kiekvienas geismas prašo sekso. Kai kurie troškimai tik prašo būti pastebėti.
