Daugeliui obuolių graužtukai – tik nereikalingos atliekos. Tačiau patyrę daržininkai žino: tai vertinė žaliava, kuri pavasarį gali virsti tikru eliksyru augalams.
daržas
Daugelis svogūnų lukštus tiesiog išmeta, tačiau patyrę daržininkai žino – tai tikras lobis sodui ir daržui. Per žiemą kantriai kaupiami lukštai pavasarį virsta natūralia trąša, augalų stiprintoju ir net apsauga nuo kenkėjų.
Po kelių lietingų dienų sodas dažnai atrodo taip, lyg jam reikėtų skubios pagalbos: dirva permirkusi, veja suplotа, augalų lapai sunkūs nuo vandens, o lysvėse pradeda lįsti piktžolės. Natūralu norėti kuo greičiau imtis darbų, tačiau būtent šiuo metu dalį jų geriau atidėti.
Krūmai pilni vaisių, tačiau pomidorai vis dar žali? Nokimą gali stabdyti ne tik vėsios naktys, bet ir karštis, azoto perteklius, netolygus laistymas ar per tanki lapija.
Po kelių lietingų dienų pomidorų lysvėje galima išvysti nerimą keliantį vaizdą – ant lapų atsiranda tamsių dėmių, jų kraštai ruduoja, o kai kurie lapai ima vysti ir juoduoti.
Naujo sezono planavimas daugeliui sodininkų prasideda su entuziazmu, idėjomis ir dideliais lūkesčiais. Tačiau būtent šiame etape dažniausiai padaromos klaidos, kurios vėliau kainuoja prastesnį derlių, nusivylimą ar papildomą darbą.
Medžio pelenai dažnai vadinami viena seniausių ir natūraliausių trąšų. Dar mūsų seneliai jais barstydavo daržus, vaismedžių pomedžius, komposto krūvas ar lysves, kuriose augdavo kopūstai, svogūnai, česnakai.
Dažnai piktžoles laikome tik nereikalingais augalais, trukdančiais darže ar sode. Tačiau gamta slepia daug paslapčių – kai kurios „paprastos“ piktžolės gali tapti natūraliais vaistais.
Pomidorų sprogimas (skilinėjimas) dažniausiai susijęs su drėgmės svyravimais bei netolygiu augimo tempu. Tai nėra liga ar kenkėjų pažeidimas – tai fiziologinė reakcija į netinkamas augimo sąlygas.
Pomidorai vis dar žali? Sužinokite, kada juos jau verta skinti, kurie sunoks namuose ir kaip pagreitinti nokimą nepadarant klaidų.
Vasaros pabaigoje ant pomidorų pastebėjus gelstančius, rudus ar net juoduojančius lapus, dažnas daržininkas iš karto įtaria fitoftorą. Po vėsių naktų, gausaus lietaus ir ilgai išliekančios drėgmės toks nerimas nėra nepagrįstas – palankiomis sąlygomis liga gali plisti labai greitai.
Atėjus rudeniui, kiekvienas, turintis kiemą ar sodą, susiduria su įvairiais lauko darbais: vejos pjovimu, nukritusių lapų grėbimu, augalų genėjimu, dirvos aeravimu ir tręšimu.
