Aknė – plauko folikulo ir riebalinės liaukos liga, kuri pasireiškia spuogais ant veido. Ši liga dažniausiai prasideda paauglystėje, nes dėl hormonų disbalanso padidėja odos riebalinių liaukų aktyvumas. Tai uždegiminė lėtinė liga, tačiau kantriai ir atsakingai rūpinantis oda, aknę galima įveikti. Deja, nesiimant jokių veiksmų, spuogai niekur nedingsta ir prasidėję paauglystėje gali tęstis daugybę metų. Taip nutiko ir Jurgitai Vilkaitei, kuriai pirmieji spuogai atsirado pradėjus bręsti. „Aš per daug nepergyvenau. Kaip paauglystėje sakoma – taigi praeis.“
Nepraėjo. Teko imtis įvairiausių priemonių, būta ir pagerėjimų ir pablogėjimų, tačiau Jurgita tiki, kad jei gydymą būtų pradėjusi laiku, ateityje galbūt nebūtų susidūrusi su tokia stipria lėtinės aknės forma. Šiandien ji šypsosi, o ant veido nematyti nė vieno spuogelio. „Pavyko!”- šypsosi pašnekovė, bet kaip?
Aknė dažnai lydima nepasitikėjimo savimi ir diskomforto, kaip sekėsi su tais jausmais kovoti paauglystėje? Kartais skaitau žurnaluose, jog dėl aknės merginos užsidarė namuose, nebendravo su draugais, slėpė veidą ir jautėsi labai blogai. Tokių problemų tikrai neturėjau, aš ir vaidinau, ir šokau, ir su vaikinais į pasimatymus vaikščiodavau (juokiasi). Tad galbūt nereikėtų tos išvaizdos tiek sureikšminti. Manau, kad merginos gali būti žavios savo charakteriu ir protu, o išorinis grožis tikrai gali eiti į antrą planą, be to, aš maniau, kad pasibaigus brendimui spuogai dings. Ir vis tik nors spuogai man netrukdė turėti draugų, baigti mokyklą, universitetą ar vėliau susirasti darbą, diskomfortą jutau. Mane labiausiai trikdydavo klausimas „Kas tau yra?“, na, nes kaip derėtų į tokį klausimą atsakyti? Aš buvau prisigalvojusi visko: esu sakiusi, jog beria nuo šokolado, nuo vaisių. Na, susigalvodavau kažkokių priežasčių, kad galėčiau pasiteisinti. Tai tikrai nepadėdavo gyventi, todėl Nobelio premiją reikėtų įteikti tam, kuris išrado pudrą (kikena)! Asmeniškai man tai buvo vienintelė priemonė, kuri padėdavo užmaskuoti ar paslėpti tuos spuogus, bet kai pastebėjau, jog mėnesiui nebeužtenka net buteliuko pudros, supratau, kad blogai.
Kodėl tuomet spuogų negydei paauglystėje, nejau tik dėl to, jog tikėjai, kad jie savaime dings? Nebuvo taip, kad aš jų visai negydžiau. Gydžiau, tačiau tuo metu buvo mažai informacijos ir nebuvo aišku, ką tiksliai daryti. Na, pavyzdžiui, vienu metu buvo populiarios spiritinės, alkoholio turinčios priemonės, kurios uždžiovina spuogą, bet niekas man nesakė, jog tokios priemonės sausina odą, sudirgina veidą ir spuogų vėliau gali atsirasti trigubai daugiau. Kita priežastis buvo ta, kad norėdavau greito rezultato. Nusipirkdavau kokią nors odos priežiūros priemonę, panaudodavau kurį laiką, nepastebėdavau pagerėjimo, dar blogiau, kartais prasidėdavo atkrytis ir mesdavau. O juk aknės gydymas yra ilgas procesas! Na, bet aš to nežinojau, todėl jau po kurio laiko į šiukšliadėžę mesdavau odos priežiūros priemones, nes man atrodydavo, jog neveikia. Kartais pagalvoju, jei būčiau žinojusi, kad aknei reikia laiko ir kad viskas taip greit nesusitvarko arba, jei nebūčiau bandžiusi absurdiškų gydymo būdų, gal būčiau šią ligą išsigydžiusi anksčiau.
Apie kokius absurdiškus būdus kalbi? Kažkas papasakojo, jog spuogus gydo druskos tirpalas, taigi bandžiau. Vėliau supratau, kad tai nesąmonė – mečiau. Po kurio laiko išgirdau, jog padėti gali alijošius, tai susiradau močiutę, kuri jį augina, prisiskyniau ir tepliojau veidą. Dar vėliau kažkas užsiminė, kad ant spuogų reikia tepti dantų pastą, aišku ir tai išbandžiau. Šiandien galiu pasakyti, jog tai visiškos nesąmonės. Yra priemonės, skirtos spuogų gydymui, kurias reikia naudoti, o dėl saviveiklos… Manau, kad galima prisidaryti kur kas daugiau žalos nei naudos.
Kada įvyko lūžis, kai supratai, kad būtinai privalai išsigydyti aknę? Kai buvo labai didelis paūmėjimas ir spuogai tiesiog augo vienas ant kito. Tačiau net ir tada tikslingas gydymas neprasidėjo iškart. Vis nerasdavau sau tinkančio ir patinkančio specialisto. Pamenu užsirašiau pas gydytoją vizitui, ir jis net nenuvalęs mano pudros, neištyręs odos, paskyrė vaistus. Jie man tiesiog netiko. Vėliau nuvykau į ligoninę, ten man liepė gerti antibiotikus. Ką tepti reikėjo nepamenu, tik pamenu, jog grįžus po mėnesio man tiesiog liepė ir toliau gerti antibiotikus. Nebuvo jokio plano ir man tai nepatiko, nes gydant tokią ligą, planas turi būti. Aš manau, kad kaip kiekviena mergina turi rasti savo kosmetiką, taip ir savo gydytoją, kuris rūpintųsi oda, tad ir vėl mečiau specialistą bei gydymą.
Ar nežalinga kelis mėnesius gerti antibiotikus? Aišku, kad žalinga, bet na buvo toks metodas, tai rytais gerdavau antibiotikus, vakare gerąsias bakterijas. Gerai, kad mano organizmas stiprus, nes tai tikrai buvo ne pats geriausias metodas. Po to dar pas vieną gydytoją buvau ir galiausiai mano atradimas buvo specialistė Asta Dumbliauskienė, kuri pasiūlė visą gydymo planą. Nutarėm kuriuos vaistus, tepalus ir kosmetiką naudosim. Vienas iš pasiūlytų dermatologinės kosmetikos variantų buvo Bioderma, ką aš naudoju ir šiandien. Na ir pradėjus gydymo planą pagaliau prasidėjo tikrasis gijimas. Gydant įvyko atkrytis. Pamenu visas veidas buvo „išpuoštas“ pavieniais ir dideliais spuogais. Pas gydytoją tekdavo eiti kas mėnesį, tai pamenu ateidavau pas ją, o ji jau klausdavo manęs ar išgyvensim? Aš jau nebeturėjau išeities, tai tiesiog laukiau. Aš manau, kad nežiūrint to, jog yra atkryčiai, pablogėjimai, būtina tikėti savimi, būti optimistiškai ir kantriai. Pagaliau, aš tokia buvau ir matom akivaizdžius rezultatus.
Kaip dabar atrodo kasdienė tavo veido priežiūra? Aš nešluostau veido rankšluosčiu, tam naudoju servetėles, nenaudoju vandens. Anksčiau visokius prausiklius maišydavau su vandeniu, bet kai atsirado Biodermos micelinis vanduo, nebenaudoju nieko kito. Nusivalai veidą, tepi kremą ir pan. Vakare vėl valai veidą miceliniu vandeniu, tepi kremą. Kas nešioja kontaktinius lęšius, tas žino, jog kas vakarą reikia išsitraukti lęšius, tai taip ir su makiažu, jį būtina kas vakarą nuplauti, o veidą reikia patepti specialiu kremu.
Aknė išgydyta, ar rūpiniesi oda lig šiol? O gal apleidai? Manau, kad tai yra viso gyvenimo darbas. Spuogai, žinoma, nėra kažkokia mirtina liga, bet jei tu juos išsigydei, tai nereiškia, jog po to nieko nebereikės daryti. Mano pagrindinė rekomendacija nenaudoti rankšluosčio, pakoreguoti mitybą, nenaudoti alkoholio turinčių prausiklių. Taip pat reikia vengti streso. Nes iškart suaktyvėja spuogų atsiradimas. Kaip ten sako? Visos ligos nuo nervų, tai spuogai irgi gali atsirasti nuo jų. Prisimenu buvo lietuvių kalbos egzaminas, ryte pradėjom, egzaminas truko kelias valandas ir jau man išeinant iš auditorijos kažkas klausia „Kas tau atsitiko?“. Tai per tas kelias valandas iš to streso naujais spuogais išbėrė. Na, bet stresą valdyti sunku, o kasdienius įpročius – ne, tad tiesiog reikia pasiryžti ir kiekvieną dieną rūpintis savimi.
