Miestas, kur saulė nekyla, neteka
Žmonės, jų širdys, jos gyvos, jos plaka
Medžiai lyg šmėklos, išvytos ir rojaus
Tu stovi vienas, nelauki rytojaus
Akys kurios jau seniai nebemato
Rankos nusvirusios, trūkčioja, šaltos
Lūpos beformės sustingusios šlykščiai
Tu jauti pyktį, vien skausmą išnykti
Šviesa danguje blės labiau ir labiau
Nejau nežinai ar tau eiti ar laukt
Skausmas ir pyktis suplėšys pusiau
Pamirški jau viltį, nėra jos daugiau
Šviesa danguje blės labiau ir labiau
Nejau nežinai ar tau eiti ar laukt
Skausmas ir pyktis suplėšys pusiau
Čia liūdesio miestas ir aš čia gimiau
Patiktų pabėgti nuo visko aplinkui
Kelio nėra, jis seniai dingo.
Tavo kūnas visai be sąmonės sustingo
Veidu į žemę, niekas vėl neišgirdo
Bespalvių namų tamsa ir šešėliai
Bėga jie (kažkas..), aklas, vienišas sėdi tu
Jaučiu tavo skausmą, baimę ir pyktį
(kažkas kažkas) vėl pradedi nykti
Šviesa danguje,
Miestas, kuriame aš gimiau…
