Dainininkė Raminta Naujanytė-Bjelle scenoje jau penkeri metai. Nuo to laiko, kai ji pirmą kartą pasirodė televiziniame projekte „Lietuvos talentai“, pasikeitė atlikėjos požiūris į kūrybą, gitarą pakeitė grupė, o gongų muzika ir meditacija tapo jos kasdienybės komponentais. Šiandien savaitgalio „Pramogų receptų“ rubrikoje paslaptinga ir nuolat klausytojus stebinanti vilnietė Raminta Naujanytė-Bjelle.
Esi dainininkė, tad turbūt kitaip nei daugeliui žmonių, tau pats darbymetis yra savaitgaliai?
Labai nemėgstu, kai mane vadina darboholike, tačiau man darbymetis visada. Jei reikia kažką sukurti, nesvarbu, ar tai būtų savaitgalis, ar vidurys nakties, imuosi veiklos. Aš myliu tai, ką darau ir tuo įsitikinau ne kartą.
Ką veiki be dainavimo ir koncertų?
Šią vasarą baigiau kompozicijos studijas, tad dabar galiu visą laiką skirti kūrybai ir muzikai. Mano laisvalaikis taip pat su tuo susietas – taisau ir renovuoju pianinus. Taip pat tapau, stengiuosi dažniau grįžti pas šeimą, pabūti gamtoje.
Kaip atrodo įprasta Ramintos diena? Ar turi tradicijų, kasdienių ar savaitgalinių savų ritualų?
Labai mėgstu pamiegoti ir norėčiau sakyti, kad mano tradicinis ritualas prasideda nuo gero išsimiegojimo, bet taip toli gražu nėra. Ryte galiu skirti laiko sau, susiruošti dienai, mintyse trumpai viską pergalvoti ir išvažiuoti į darbus. Vakare – į kitus darbus. O jei reikia save patausoju, užsiimu aktyvaus kvėpavimo meditacija. Gaila, kad nepavyksta to daryti kasdien.
Ar pameni, kuomet pirmą kartą susidūrei su dainavimu? Kaip pradėjai svajoti, jog norėtum su juo sieti savo gyvenimą?
Su muzika buvau nuo pat vaikystės. Maža dainuodavau, paaugusi lankiau Ukmergės muzikos mokyklą. Kai visi draugai prašydavo tėvų išleisti į gimtadienius ar vakarėlius, aš prašydavau išleisti į repeticijas ir koncertus. Augau kartu su noru dainuoti, net nežinau, kuris gimė pirmiau.
Kokia yra tavo scenos vardo atsiradimo istorija?
Vis kartoju, kad reikia sukurti kokią įdomesnę istoriją, nes ji labai jau paprasta. Buvau pasivadinusi tiesiog „Varpeliu“. Bet po kurio laiko man tai prarado savo pirmykštį skambesį. Kartą draugė grįžo iš Norvegijos ir vieno mūsų pokalbio metu išsirito terminas Bjelle – norvegiškai „varpelis“. Man labai patiko skambesys, tad nedvejojau. Visai neplanuotai, greitai po to, įvyko mano pirmos muzikinės gastrolės ir būtent į Norvegiją. Keliaudama po šalį, sutikau puikių žmonių, pamačiau nuostabią gamtą ir radau net 3 Bjelland’us!
Prieš penkerius metus apie Tave sužinojo visa Lietuva. Kaip nuo to laiko pasikeitė Tavo kūryba ir Tu pati?
Skyriau daug jėgų ir laiko savęs tobulinimui visomis prasmėmis. Pradėjau žvelgti profesionaliau į muziką ne tik dėl kompozicijos studijų, bet ir dėl noro pažinti muzikinį pasaulį, atrasti naujus garsus, skambesius. Gyvenime išbandžiau daugybę instrumentų, inovatyvių kūrybos būdų… Taip pat, kartu su gongų muzika, skyriau laiko ir dvasiniam tobulėjimui. Į savo dabartinę kūrybą kraunu visą patirtį ir išmintį, kurią atradau per šiuos metus. Tikiu, kad privalau pasidalinti ja su savo klausytojais.
Anksčiau scenoje Tave matydavome su gitara, dabar jos neliko. Ar pakeitei savo dainų stilių?
Gitaros aš neišsižadėjau – artimiausiuose koncertuose galėsite tuo įsitikinti patys. Bet mano dainos auga. Dabar turiu nuostabią grupę, puikius muzikantus ir, svarbiausia, žmones. Aš jais tikiu ir jie tiki manimi. Mes kartu ugdome tą į naują brandos etapą žengiantį skambesį.
Ar pati rašai dainas? Kur semiesi įkvėpimo kūrybai?
Dainas man kurti padeda mano nuostabioji grupė – Aleksandras Ragoža, Mantas Zigmantas, Ernest Germanovič, Kasparas Meginis, Milda ir Teresė Andrijauskaitės. Kartu mes tikra kūrybinė bomba! Juokai juokais, bet mes kartu tikrai puikiai susidirbame. Kartais pasiskolinu tekstus iš vieno perpektyviausų jaunųj poetų Vainiaus Bako. Jei apie kūrybą kalbėčiau labai specifiškai, tai yra raumuo, kurį reikia nuolat treniruoti, masažuoti ir mylėti. Aš tai darau be pertraukos jau ilgus metus, bet visada aistringai ir itin skirtinguose amplua. Grupės dainos tai tik viena iš kūrybos formų. Dar kuriu chorinę muziką, rašau įvairiems instrumentams, kinui, spektakliams.
Mėgstama sakyti, jog dainininkui išpopuliarėti Lietuvoje labai sunku, iš to neįmanoma pragyventi. Kokia Tavo nuomonė? Ar svajonė ir talentas gali nugalėti visas kliūtis?
Žinoma gali. Lietuva jau užaugino tarptautinius vandenis pradedančius drumsti atlikėjus ir kūrėjus tiek rimtosios, tiek populiariosios muzikos scenose. Paradoksalu, jog apie juos mažiau žinome pas mus, nei svečiuose. Nors padėtis gerėja. Yra dar daug ko išmokti tiek publikai, tiek dainininkams. Augame visi kartu.
Jau penkmetį esi dainininkė, ar dar jaudiniesi lipdama į sceną?
Jaudintis yra normalu ir sveika. Reiškia, kad tau rūpi tai, ką darai. Susitelkti mokiausiu kartu su augančia scenine patirtimi. Naujų įžvalgų davė ir gongų meditacijos. Galiu pasakyti, jog iš praktinių patarimų geriausiai veikia minčių stebėjimas.
Kokie yra Ramintos mėgstamiausi atlikėjai? Ar turi savo savo Lietuvos ir užsienio favoritus?
Mano mašinoje veikia puikus kasečių grotuvas, tada aš labai mielai klausau visų BIX ir kitų Lietuvos grupių, kurias gaunu. Iš užsienio atlikėjų mane šiuo metu žavi Amon Tobin, Alt-J.
Ar mėgsti žiūrėti serialus, skaityti knygas? Kaip manai, ar kūrybininkams svarbu skaityti?
Serialams ne visada turiu laiko, bet mano mėgstamiausias „Portlandia“. Knygas vartoju prieš miegą. Pirmos trys šovusios į galvą – Vydūno „Sąmonė“, Mojdeh Bayat ir Mohammad Ali Jamnia „Sufijų šalies pasakojimai“ bei Seung Sahno „Zen kompasas“.
Artėja Kalėdos, kaip dažniau elgiesi, perki dovanas, ar pati jas gaminti?
Visada stengiuosi padovanoti kažką iš širdies, tai nebūtinai turi būti mano pačios pagaminta. Tėčio ir mamos skonį pažįstų, jie labai darbštūs ir praktiški žmonės, tad išrinkti jiems dovanas lengva. Bet su sesėmis sunkiau – jos labai charakteringos merginos. Turbūt joms taip pat sunku su dovanomis man.
