Visada svajojai apie savo verslą, tačiau, vos pradėjus kurpti planus, nusvirdavo rankos? Vienai kaunietei jos nenusviro, nors, tiesa, ir apie nuosavą ji niekada nesvajojo. Tai teisės magistrantė, žmona ir menininkė Ugnė Mizgaitienė, kurios gamybos lankeliai, apyrankės ir kiti aksesuarai puošia ne tik jos „Instagram“ paskyrą, bet ir didelę dalį Lietuvos merginų. Kaip jai pavyko?
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Trumpai prisistatyk skaitytojoms.
Esu 24 metų kaunietė. Šiuo metu esu gana užimtas žmogus (jau nesimokau, bet darbo turiu iki soties). Prieš gerą pusmetį baigiau teisės magistro studijas VDU. Prasimokiau 5 metelius, teko atlikti praktiką ir pas advokatę ir policijoje… Žodžiu, tie metai buvo kupini veiklos, bet studentaudama laiko turėjau tikrai daugiau nei šiuo metu. O dabar darbuojuosi vienoje užsienio kapitalo įmonėje, netrukus tapsiu ir kitos įmonės komandos nare. Taip pat vystau individualią veiklą, kuri yra matoma virtualioje erdvėje.
Jau 4 metus esu ištekėjusi (daugumai tai atrodo gan keista, žinant mano amžių). Ką galiu pasakyti – man ir pačiai įdomu palyginti, kaip mąsčiau prieš keletą metų ir kaip galvoju dabar. Bet viskas klostosi tikrai neblogai, turiu ne tik artimą sielai vyrą, bet ir katytę, kuri įnešą gyvybingumo į namus.
Asmeninio archyvo nuotr.
Kaip savyje užčiuopei menininkės gyslelę? Gal kažkas padėjo ją atrasti? O galbūt vaikystėje nukarstydavai namų sienas savo rankdarbiais ir piešiniais?
Och… Geras klausimas. Matyt, dėl tos gyslelės kalti genai. Mano giminėje nemažai žmonių buvo „prie meno”. Iš pačių artimiausių – mama, kuri visada gražiai siuvo, piešė eskizus ir drabužių modelius, bei tėtis, kuris tapyboje netgi turi šiokį tokį pripažinimą.
Natūraliai ir aš nuo pat vaikystės užsiiminėjau begale įvairiausių dalykų: piešiau portretus, gaminau papuošalus (tuo metu populiariausius – iš karoliukų), dainavau chore, netgi įrašiau keletą dainų įrašų studijoje.
Manau, kad tokie dalykai neretai yra tiesiog įgimti, o juos pastebėti galima ir pačiam, ir pajutus, kad tavo veikla patraukia kitų žmonių dėmesį.
Nuo ko prasidėjo tavo verslas? Gamindavai aksesuarus draugėms ar iškart nėrei į plačiosios rinkos pasaulį?
Na, kol kas dideliu verslu to pavadinti negaliu, sakyčiau, yra padėtas neblogas pamatas tam, ką galima išvystyti ateityje.
O prasidėjo viskas gana paprastai – turėjau sudalyvauti draugės mergvakaryje, kuriame visos pamergės turėjo būti pasipuošusios gėlėtais lankeliais. Pasirūpinti tokiais lankeliais turėjau aš. Ilgai nesvarsčiusi, nusprendžiau juos pagaminti pati, nors tai buvo man visai nauja ir nežinoma veikla. Sakyčiau, pirmas blynas nebuvo prisvilęs ir jau po mergvakario nuotraukų paviešinimo prasidėjo užsakymai. Štai tokia buvo pradžia – rinka pati mane susirado, mano užduotis buvo jai „padėti“ ir imtis darbo.
Asmeninio archyvo nuotr.
Ne paslaptis, kad tavo dirbiniai gan netradiciški. Iš kur semiesi idėjų?
Na jie nėra tradiciški, bet ir nėra tokie, kurie būtų visiškai atitrūkę nuo dabartinių mados tendencijų. Stengiuosi sekti naujienas, stebiu, kas yra laikoma gražiu dalyku plačiojoje visuomenėje. Prie viso to stengiuosi pridėti dalelę savęs ir dalelę to žmogaus, kuriam yra sukuriamas mano aksesuaras. Bendras derinys gaunasi savitas ir kiekvieną kartą vis kitoks. Kopijų daryti nemėgstu. Esu ne aparatas, o savaip suvokiamą grožį kuriantis žmogus.
Kaip tavo artimieji, draugai reagavo į naująjį užsiėmimą? Galbūt manė, kad tai tik laiko švaistymas?
Iš tiesų, sulaukiau gana įvairių reakcijų ir manau, kad tai natūralu. Niekada nebūna taip, kad visi vertina tik teigiamai ar neigiamai. Bet kuriuo iš šių atvejų yra pliusų. Pirmu – įgaunamas pasitikėjimas savimi, skatinama dirbti toliau, o antru – noras nepasiduoti ir įrodyti, kad gali padaryti dar daugiau ir nenuleisti rankų, kol to neįrodei.
Bet svarbiausia yra tai, kaip pats jautiesi. Jeigu jauti, kad tai, ką darai, yra teisinga ir gerai, reikia tęsti toliau. Taip aš ir darau.
Ar tavo pačios drabužių stiliuje atsiranda vietos šiems aksesuarams? Gal visus naujus kūrinius išbandai „savo kailiu“?
Dažniausiai atsiranda. Pati nešioju savo gaminius. Stengiuosi kurti tokius aksesuarus, kurie būtų gražūs man pačiai. Juk jeigu nepatiks man, kaip galiu tikėtis, kad kažkas kitas norės nešioti morališkai „atstumtą” daiktą?
Asmeninio archyvo nuotr.
Aksesuarų gamybos srityje turi autoritetą ar pati stengiesi motyvuoti kitas merginas?
Negaliu sakyti, kad turiu kažkokį konkretų autoritetą. Jeigu atrandu žmogutį, kuris kuria ir man jo kūryba iš tiesų patinka, laikau tokį asmenį vertu dėmesio. Iš tikrųjų, būtent tokie kūrėjai, kurie sugeba pritraukti kitus, yra patys geriausi motyvatoriai.
Kaip kovoji su konkurencija? Juk šiandien internetas skęsta nuo verslą kuriančio jaunimo idėjų. Skiri specialų dėmesį reklamai ar manai, jog sėkmę lemia Tavo gaminių unikalumas?
Nežinau, ar kovoti su konkurencija apskritai reikia. Konkurencija yra geras dalykas, nes ji skatina įvairovę ir tobulėjimą. Be konkurencijos stovėtume vietoje ir iš to nebūtų nieko gero.
Nesistengiu kitiems grūsti savo darbų. Jeigu patiks – kreipsis patys. Manau, tai pati „sveikiausia“ reklama. Taip pat pastebiu, kad labai nemažą įtaką susidomėjimui turi gražus gaminio pateikimas, tvarkingumas ir emocija, kuri jame atsispindi. Sulaukiu komplimentų dėl nuotraukų, todėl manau, kad tai yra mano reklama.
Kaip suderini savo veiklą su įtemptu gyvenimo tempu? Ar dažnai pritrūksta vienos nakties gaminiams užbaigti?
Šiuo metu tikrai nelengva viską suderinti, nes dirbu ne vienoje vietoje. Be to ir individualiai.
Prisipažįstu, kad, siekiant efektyvumo, neretai pritrūksta ir energijos, ir laiko.
Viską kuri ir įgyvendini viena ar turi „daugiau rankų“?
Iki šiol viską dariau viena, bet dėl įtemptos dienotvarkės jau atradau keletą žmonių, kurie yra linkę prie manęs prisijungti. Suprantu, kad jeigu neatsiras papildomų rankų, veiklą teks stabdyti, o aš to tikrai nenoriu.
Papasakok linksmą nutikimą, susijusį su tavo veikla. Galbūt gavai emancipuoto pirkėjo skundą, o gal sulaukei netradicinio pripažinimo?
Jeigu atvirai, tai neteko labai nusivilti savo klientais ar turėti kažkokių nesusipratimų. Viskas klostosi gana taikiai. Galbūt tik kartais susiduriu su merginomis, kurios yra gan įnoringos, todėl, siekiant išlaikyti gerus santykius su klientu(-e), tenka išsiugdyti diplomatinius gebėjimus.
Ko gero visoms merginoms įdomu – ar pasisekė uždirbti iš šio [-[2]-] versliuko?
Piniginis klausimas visada aktualus. Milijonų nesusikroviau, bet skųstis irgi negaliu. Iš kiekvienos veiklos galima uždirbti, jeigu yra įdedama pakankamai pastangų ir skiriama laiko. Niekas neįvyksta greitai, reikia kantrybės ir uolumo, siekiant rezultato.
Ar planuoji plėsti savo veiklą? O gal nori, kad tai liktų tik linksmu jaunystės prisiminimu, kurį galėtum kada nors papasakoti anūkams?
Žinoma, noriu. Čia kaip tas posakis: „prastas karys yra tas, kuris nesiekia būti generolu”.
Kol kas dar nežinau, kuria linkme plėsiu savo veiklą ir kaip viskas pakryps, bet norėtųsi, kad tai, ką veikiu, būtų daugiau nei vien pasakojimas prie vaišių stalo.
Padidink sau konkurenciją. Duok keletą patarimų skaitytojoms, kurios susižavėjo tavo veiklumu, ir pasidalink stebuklingu receptu, kuris gali padėti įgyvendinti svajones.
Recepto nėra. Net jeigu būtų, esame visi skirtingi, su skirtingais pomėgiais, savitu mąstymu ir požiūriu į pasaulį. Todėl tai, kas tiko vienam, dar nereiškia, kad tiks ir visiems kitiems.
Manau, kad kartais reikia atrasti pasitikėjimo savimi ir prisiimti truputį rizikos, kuri yra reikalinga. Niekada nesitikėti greito rezultato, tačiau dedant pastangas tikėtis sulaukti vaisių. Tikiuosi mano patarimai ir pamąstymai bus kažkam naudingi ir prasmingi.
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
