Karolis Konstantinavičius – tai ne tik sudėtingą pavardę turintis aktyvus, išvaizdus, visada užkrečiantis energija ir gera nuotaika vaikinas iš Kupiškio miestelio. Dabar šalia viso to jis yra ir vienos žinomiausių amerikiečių drabužių parduotuvės „Hollister“ gražuoliukas, dirbantis ne kur kitur, o auksu tviskančiame moderniajame rojuje – Dubajuje.
Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija
Papasakok apie save. Iš kur esi kilęs ir koks buvo tavo gyvenimas, kai dar „nemodeliavai“?
Esu labai paprastas dvidešimt dvejų metų vaikinas iš mažo miestelio – Kupiškio. Visada buvau optimistas – į visus iškilusius sunkumus žiuriu kaip į įšūkius. Esu energingas ir pilnas idėjų. Žmonės sako, kad kartais užsisvajoju, bet taip yra dėl to, kad aš ir gyvenu svajonėmis. Prieš pradedant karjerą buvau toks pat aktyvus, kaip ir dabar – visur dalyvaudavau, viską gyvenime norėjau išmėginti. Užsiėmiau ekstremaliu sportu, gatvės akrobatika, važinėjimu riedlente, čiuožimu snieglente, žongliravimu ugnies fakelais , taip pat ir futbolu, tinkliniu. Dėl to visada buvau pakankamai geros fizinės formos. Mokykloje nebuvau pirmūnas, bet sekėsi neblogai. Niekada negalėdavau nustygti vietoje, todėl ir prie namų darbų nesėdėdavau, užtekdavo to, ką sužinodavau per pamokas.
Asmeninio archyvo nuotr.
Po mokyklos, deja, neįstojau į interaktyvųjį dizainą, apie kurį svajojau. Tada nutariau nestoti į jokią kitą specialybę, o tiesiog kiek padirbėti bei pakeliauti. Pirmais metais bandžiau laimę pas dėdę Londone. Ten jo pagalba susiradau darbą, viskas buvo kaip ir gerai, bet man to neužteko. Tiesą sakant, nelabai ten patiko, tad grįžau namo. Aktyviai sportavau, gilinau savo piešimo žinias, daug praktikavausi kitų metų stojimams, susiradau pakankamai gerai apmokamą darbą. Bet kaip iš dangaus nukrito pasiūlymas tapti modeliu.
Kaip prasidėjo tavo modelio karjera? Ar pats visada jautei trauką vaikščioti podiumu ir fotografuotis, todėl kryptingai ėjai link tikslo? O gal kažkas kitas „paprotino“ ir nukreipė į tinkamą agentūrą?
Mano teta, gyvenanti Liuksemburge, pastebėjo mano nuotraukas „Facebook“ anketoje ir labai rimtai pasakė: „Karoli, tikrai gali būti modeliu“. Jaučiausi pamalonintas, kad teta pagyrė, bet iš jos žodžių tada ėmė juokas. Po kelių savaičių, naršydamas internete, aptikau modelių agentūros anketą. Dėl viso pikto užpildžiau ją, įkėliau kelias nuotraukas ir išsiunčiau nesitikėdamas jokios reakcijos. Dar po poros savaičių gavau kvietimą atvykti į peržiūrą – tada tai tikrai nuoširdžiai juokiausi iš šios idėjos ir net nemaniau važiuoti. Bet mama patarė: „Pamėgink, juk per galvą niekas neduos“.
Nutariau paklausyti jos ir nuvykau ten. Peržiūroje viskas vyko labai greitai: susitikau vadybininkę, kuri mane visą nužiūrėjo, pasišnekučiavom. Užtrukom penkiolika minučių, kol ji pasakė, kad galiu būti modeliu. Tik liepė pasidaryti profesionalių nuotraukų. Tada labai sutrikau, nes suvokiau, kad juk visiškai nieko neišmanau apie modelių darbą. Agentūrai pasiūlius fotografą, sutarėm susitikimą pirmai fotosesijai. Nuvykus pamačiau tik keliais metais vyresnį už save vaikinuką. Fotosesija buvo labai paprasta, man liepė tiesiog atsipalaiduoti ir kažką sau veikti, kol jis „gaudė“ gerus kadrus. Po poros savaičių gavau nuotraukas, nusiunčiau agentūrai, o dar po mėnesio sulaukiau pasiūlymo darbuotis Šanchajuje.
Kaip šeima ir draugai reagavo į tokį tavo pasirinkimą? Ar nesuveikė mažo miesto sindromas ir neteko išgirsti kokių pajuokų, kad esi „modeliaujantis“ vaikinas?
Visi reagavo skirtingai: mama palaikė, tėtis kalbėjo, kad tai nesąmonė ir tik turtingų šeimų atžalos gali būti modeliais. Draugai pritarė mano planams, nors buvo ir besijuokiančių iš to. O pačiam atrodė – pasiseks ten ar ne – bet kuriuo atveju tai bus įsimintina kelionė man ir bent jau būsiu pamatęs šiek tiek Azijos.
Asmeninio archyvo nuotr.
Papasakok apie patį pirmą savo modelio darbą, apie pirmąją kelionę į Šanchajų.
Pirmą darbą gavau garsaus prekinio ženklo „Camel active“ pramoginiame renginyje. Tai buvo išskirtinis šou, kurio metu teko ne tik vaikščioti podiumu, bet ir vaidinti. Aplodismentai, fejerverkai, aplinkui lakstantys fotografai – jausmas buvo visiškai naujas ir nepakartojamas.
O pirmo kastingo istorija yra tikrai juokinga, niekada nepamiršiu tos dienos. Tada atvykau visai „žalias“ „modeliavimo“ srityje, todėl išsisukti planavau mėgdžiodamas kitus modelius. Deja, planas neišdegė – atrankoje į salę kvietė tik po vieną. Laukimas varė iš proto, bet nusiteikiau optimistiškai ir įėjau į salę visiškai atsipalaidavęs bei pasitikintis savimi. Ten manęs paprašė pademonstruoti savo „Catwalk“ (eiseną podiumu) ir papozuoti. Nieko apie tai nežinojau, todėl paprastu žingsniu nuėjau komisijos link, sustojau ir nusišypsojau. Komisija taip pat šypsojosi, o aš pradėjau juoktis ir paaiškinau, kad tai mano pirmas kartas ir neturiu jokio supratimo, ką man čia reikia daryti. Grįžus į modelių apartamentus papasakojau apie visa tai kambariokams, kartu pasijuokėm ir jie man parodė, kaip viskas turėtų iš tikrųjų atrodyti.
Dvejus metus praleidai Kinijoje, priešakyje dar du laukia prabangiajame Dubajuj. Kaip jautiesi tokį ilgą laiką būdamas toli nuo namų ir artimųjų?
Karts nuo karto grįžtu į Lietuvą aplankyti tėvų ir draugų. Būna, kad ilgiuosi namų, bet man visur gerai. Esu super komunikabilus – susirandu daug draugų jau per pirmas savaites. Tikrai neliūdžiu ir nesijaučiu vienišas.
Kaip atsidūrei Dubajuje?
Buvau labai keistai nustebintas, kad galingai amerikiečių įmonei „Abercrombie & Fitch“ priklausančios Kalifornijos „Hollister“ drabužių parduotuvės atstovai susisiekė su manimi per „Facebook‘ą“ ir pakvietė į modelių atranką darbui Dubajuje. Nuvykęs į susitikimą sužinojau, kad mane kažkas jiems rekomendavo, nors iki šiol nežinau, kas. Iki tos atrankos jau porą metų beveik kasdien turėdavau bent po kelis kastingus, tad jau šimtu procentų savimi pasitikėjau. Papasakojau apie save, kas man patinka, ką veikiu, ir panašiai. Iškart jiems patikau, bet dar reikėjo sudalyvauti dvejose konferencijose su vadybininkais. Šiek tiek jaudinausi prieš pokalbius – visgi reikalų turėjau su didelės įmonės vadybininkai, o šio darbo labai norėjau. Pradėjus kalbėtis su jais, dingo bet koks jaudulys – „atsirišo“ liežuvis, vėl papasakojau apie save, pajuokavau. Tuomet jie pasakė, kad kaip tik ieško tokių kaip aš, ir… Vuolia! Gavau kontraktą.
Kaip pavyksta palaikyti atletišką modelio kūną? Ar daug prakaituoji sporto salėje ir ar tenka kankinti save dietomis?
Sportuoti man yra vienas malonumas, nežinau, kur kitur galėčiau padėti šitiek energijos! Bet, pradėjus modelio karjerą, sportą teko pristabdyti, nes buvau per didelių „matmenų“.
O kalbant apie maitinimąsi, tai valgau labai daug, ypač po sporto. Tikrai nėra taip, kad reikia badauti – čia tik kalbos. Aišku, stengiuosi maitintis sveikai, patinka gaminti, tad beveik visada pats tai ir darau. Kai laiko nėra, kartais tenka ir į greito maisto restoraną užsukti.
Asmeninio archyvo nuotr.
Papasakok apie įsimintiniausią nuotykį, įvykusį keliaujant ir dirbant.
Nuotykių jau patyriau tiek, kad galėčiau visą knygą parašyti! Bet papasakosiu apie darbą viename didžiausių atrakcionų parkų pasaulyje. Tai buvo panašiau į atostogas. Mūsų iš viso darbavosi penkiolika vaikinų modelių. Visa tai truko keturias dienas. Buvom apgyvendinti viešbutyje šalia parko. Turėjom laisvą dieną važinėjimuisi visais atrakcionais kada tik panorėjus ir be jokių eilių. O vakare vyko renginys, kurio metu žiūrovų kiekis buvo nesuskaičiuojamas. Kai tik išeidavau pasirodyti, negalėdavau nesišypsoti – tiek triukšmo, merginų riksmai iš visų pusių! Pasijaučiau kaip Holivudo žvaigždė. Net iki autobuso be apsauginių negalėjom prasibrauti.
Kokia situacija su širdies reikalais ir simpatijomis? Taip dažnai keičiant gyvenamąją vietą turbūt sunku susirasti antrą pusę? Į kokias merginas paties žvilgsnis ir širdis labiau krypsta – į lieknus modelius ar paprastas žavias „mirtingąsias“?
Keliaujant, aišku, sunku išlaikyti santykius. Jau teko dėl to nudegti. Tiek daug yra žavių merginų aplink. Tikrai nežiūriu tik į modelius – juk tai tik profesija. Svarbu, kad charakteriai sutaptų. Taip pat, be abejo, kaip ir visiems kitiems vaikinams, akį traukia prisižiūrinčios merginos.
Kokį save matai po dešimties metų? Ketini siekti profesionalaus modelio karjeros ar turi kitokių svajonių?
Aš gyvenu šia diena ir nesistengiu per daug galvoti apie ateitį, nes gyvenimas pilnas siurprizų. Nustoti keliauti galvoju tada, kai pajausiu, kad tai vieta, kur noriu praleisti likusį gyvenimą ir ten atidaryti savo restoraną.
Ką tau kaip žmogui davė modelio darbas?
Dirbant daug keliauju, todėl susipažinau su begale įvairių žmonių, kultūrų, ir galiu drąsiai sakyti, kad tai pakeitė mano pasaulėžiūrą. Modelio darbas suteikia galimybę keliauti, o jau nuo tavęs paties priklauso, kiek iš tų kelionių pasiimsi.
Gal galėtum pasidalinti savo sėkmės receptu su skaitytojomis, svajojančiomis tapti modeliais? Ką reikia daryti, kad tave pastebėtų?
Čia labai svarbu palaikyti puikią fizinę formą, todėl reguliariai reiktų užsukti i sporto salę bei pasistengti maitintis kuo sveikiau. Bet esminis dalykas šiame darbe yra pasitikėjimas savimi šimtu procentų ir gebėjimas nugalėti visas scenos baimes.
Sužinokite portalo panele.lt naujienas pirmieji ir skaitykite žurnalą „Panelė“! Trims portalo skaitytojams, užpildžiusiems anketą, dovanosime 3 mėn. žurnalo „Panelė“ prenumeratą.
