Sunku būtų rasti jaunuolį ar paauglį, kuris nesvajotų… Puikiai vieniems pažįstamas vaizdelis: gulime prieš miegą, akis įbedę į lubas, ir piname ateities planus ir svajas…
Svajodavome apie dainininko, aktoriaus ar šokėjo karjerą, kosmonauto ar lakūno darbą, meškiuką, lėlytę, konstruktorių…
Visų svajonės skirtingos, individualios ir be galo žavios, apie ką gi vaikystėje svajojo mum puikiai žinomi žmonės? Kokiais svajonių išsipildymo receptais jie gali pasidalinti?
DELFI gatvė: kokiomis vaikystės svajonėmis galėtumėte pasidalinti. Kaip siekėte jų išsipildymo?
Vudis: pamenu gerai tik kelias ryškesnes paauglystės svajones: vienos buvo susijusios su muzika, o kita su apsigyvenimu Vilniuje.
Būdamas dar paaugliu nusipirkau gitarą ir grodavau kasdien praeiviams, svajodamas apie didelę sceną, koncertus ir daug žiūrovų, dabar tą ir turiu.
Pamenu dar labai norėjau įstoti į muzikos konservatoriją, kas man tuo metu buvo lyg neįmanomas dalykas. Aš nemokėjau net natų užrašyti, tačiau užsispyręs ir pasimokęs deramai įstojau iš pirmo karto.
Galiausiai apsigyvenau Vilniuje, kas taip pat buvo mano labai didelis troškimas nuo mažų dienų. Kartą mokytoja surengė ekskursiją į sostinę, aš likau taip sužavėtas šiuo miestu, jog grįžęs pasakiau: „ Mama, aš gyvensiu Vilniuje“.
Ji juokėsi, būgštavo, kaip gi aš juos paliksiu visus, bet taip ir nutiko. Dabar turiu butą Vilniuje, čia ir gyvenu, ir sukuosi. Visos mano svajonės išsipildo, tikrai visos!
Gabrielė Martirosianaitė: kai buvau maža mergaitė aš labai nuoširdžiai svajojau tapti balerina. Galbūt tai buvo susiję su pasakomis, apie kurias svajoja ir nuolat galvoja mergaitės, balerina man asocijavosi su be galo gražia, grakščia princese.
Tai buvo labai graži ir nuoširdi svajonė. Aš pradėjau lankyti pramoginius šokius, o tada viskas pasikeitė, net nepamenu, kodėl nenuėjau į baleto mokyklą, tačiau svajonę šokti ir būti scenoje aš išpildžiau.
Mano gyvenime dažniau atsitinka taip, jog atsitinka tokie dalykai, apie kuriuos aš nesvajojau, bet aš jais džiaugiuosi. Niekada nesvajojau tapti modeliu, net minties apie tai nebuvo, bet dabar tapau, ir džiaugiuosi.
Leo: vaikystėje žiūrėjau be galo daug veiksmo filmų ir labai žavėjausi įvairiausiai aktoriais, taigi, nenuostabu, kad juo ir norėjau tapti. Be to, kad norėjau filmuotis, dar man knietėjo sukonstruoti ką nors skraidančio. Buvo daug bandymų ir parasparnį pagaminti, ir panašių dalykų, žodžiu, norėjau pakilti ir skraidyti.
Simona: sunku man prisiminti, apie ką svajojau būdama maža mergaitė, turbūt kaip ir daugelis vaikų turėjau labai daug svajonių. Tik žinau viena, jog tuo metu svajonė turi kitokią prasmę, ji daug tikresnė ir nuoširdesnė, man taip atrodo.
Jeigu norėdavau žaislo, tai jį gavusi, būdavau labai laiminga, dabar viskas kažkiek kitaip. O jei kalbame apie profesijas, nežinau kodėl, bet labai norėjau tapti odontologe, sunku paaiškinti, bet taip tikrai buvo.
DELFI gatvė: kaip manote, kokia svajonių išsipildymo formulė? Ką galėtumėt patarti jaunimui, turinčiam tiek daug svajonių ir siekių?
Vudis: visų pirma, svarbiausių svarbiausia, yra turėti svajonę, tvirtai žinoti, ko tu nori. O tada reikia nuolat ją prisiminti, galvoti ir kuo dažniau tuo geriau, galima įdėti ir kažkiek pastangų, kad ji išsipildytų.
Aš tikrai tikiu, kad mintys materializuojasi, todėl anksčiau ar vėliau svajonės išsipildo, tik jei įdėsi darbo ir pastangų išsipildys keturis ar penkis kartus greičiau. Aš kalbu remdamasis praktika, bent jau mano gyvenime būtent taip ir yra.
Gabrielė Martirosianaitė: aš manau, jog be abejo svajonėmis reikia tikėti, tačiau aš manau, jog ne viskas priklauso nuo mūsų norų. Įvyks taip, kaip turi įvykti, kaip yra lemta. Ne mes planuojame savo gyvenimą, jau anksčiau yra nuspręsta, kuriuo keliu mes turime eiti. Tačiau bet kokiu atveju svajone reikia tikėti, jos neišsižadėti, būti atkakliu ir visą laiką eiti jos link, manau, viskas yra įmanoma.
Leo: na, svarbiausia, reikia tikėti svajonėmis ir, aišku, jų atkakliai siekti. Per daug kalbėti apie svajones ir jomis dalintis, mano nuožiūra, nereikėtų. Turiu labai gerą patirtį, ilgai svajojome su šeima apie atostogas Bulgarijoje. Viską buvome susiplanavę ir liko tik sulaukti išvažiavimo dienos. Papasakojau ir draugams ir kolegoms, koks esu laimingas, jog pavyko. Ir štai išvažiavus supratome, jog dukrelės paso galiojimas yra pasibaigęs… Taip ir pasibaigė mūsų kelionė. Tad saugokite svajones.
Simona: kiekvienai svajonei pasiekti reikia skirtingų dalykų, norint tapti šokėju vienų, o dainininku kitų, todėl apibrėžti nelengva. Tarkime, nemažai žmonių nori būti scenoje, o pasiseka tik vienetam, kažkodėl taip yra. Kaip bebūtų aš visada tikiu „Keistuolių Teatro“ fraze: „Reikia tik labai norėti, pasistengti ir tikėti“.
