Prieš pusantrų metų jaunimo pamėgta Taize bendruomenė, įsikūrusi Prancūzijoje, priėmė kardinolo Audrio Juozo Bačkio kvietimą surengti tarptautinį Taize susitikimą Vilniuje – Europos kultūros sostinėje.
Kaip lietuviams sekasi ruoštis susitikimui, kokia yra šio susitikimo prasmė ir kodėl jaunimas vis mažiau laiko randa tikėjimui, kalbėjomės su Taize bendruomenės vienuoliu, broliu Robu iš Taize.
– Kuo Taize susitikimas galėtų sudominti ir būti naudingas jauniems žmonėms, kurie nėra įsitraukę į bažnyčios veiklą, nėra tikintys?
– Visi mes trokštame tikrojo gyvenimo ir tikros meilės. Tas troškimas yra giliai mūsų širdyse. Tas troškimas yra kiekviename, nesvarbu, tikinčiame ar ne. Šventas Augustinas yra sakęs, kad troškimas jau yra tikėjimo pradžia.
Mano manymu, jaunimas turi vieną problemą – aplink tiek spaudimo, bėgimo, rūpesčių, užduočių ir darbuose, ir mokyklose.
Tada ne taip lengva suprasti ir įsiklausyti į troškimus, esančius giliai širdyje. Atrodo, jaunimas turi gyventi pagal kitų lūkesčius, dažnai turi gyventi su kauke.
Kas mes iš tikrųjų esame, sau ir kitiems yra paslaptis. Tik Dievas tai žino. Tikroji mūsų asmenybė, atsiskleis tik Dievo šviesoje.
Reikia jauniems žmonėms duoti progų, erdvės sustoti, pabūti, apmąstyti, kas iš tikrųjų svarbu, ko jie iš tikrųjų nori.
Tuomet tikėjimas, Dievas – labai arti. Tikinčiam ir netikinčiam jaunimui Taize susitikimas gali būti proga pamatyti savo esybės paslaptis Dievo meilės šviesoje.
O jis myli be interesų, be jokių sąlygų, be lūkesčių, kaip žmogus turėtų elgtis. Tai yra pradinis taškas, kur galima suvokti, kad tikras, autentiškas, prasmingas gyvenimas yra įmanomas.
Galbūt susitikimas neišspręs gyvenimo problemų, bet jaunimas bus padrąsintas ne bėgti nuo sunkumų, bet įveikti.
Nėra būtina būti tobulu žmogumi, pamaldžiu žmogumi, kad Dievas tave priimtų. Esi priimamas toks, koks esi.
– Ar sunku gyventi tikėjimu?
– Tai džiaugsmas, tai suteikia viltį. Bet neišvengiamos abejonės, klausimai. Dažnai priešiname tikėjimą ir abejones: neva jei tikiu, tai negaliu abejoti. Sakyti, kad viską žinai – tai sustoti. Bet tikėjimas yra ėjimas pasitikėjimo link.
– Bet bažnyčia kartais kalba reikalavimais: reikia sekmadienį eiti į bažnyčią, reikia skaityti Šventąjį Raštą, reikia atlikti išpažintį, reikia, reikia, reikia. Kaip dera buvimas savimi ir paklusimas bažnyčios reikalavimams?
– Nesureikšminkite vien reikalavimų. Bažnyčia yra kaip motina, kuri siekia savo vaikų laimės. Tai, ką sako Bažnyčia, nėra beprasmiška.
Galbūt problema yra, kad Bažnyčia per mažai aiškina, kodėl verta sekmadienį eiti į bažnyčią, kodėl verta skaityti Dievo žodį, atlikti išpažintį.
Turėtume daugiau liudyti, ką visi šie dalykai suteikia. Tai kaip tikėjimo nuorodos, per jas galiu sutikti gyvąjį Kristų, nes jis nori kiekvienam kalbėti šiandien, ne tik prieš du tūkstančius metų.
Labai tyliai, kaip mylintis tėvas Dievas nori klabėti žmogaus širdžiai, suteikti ramybės, pasitikėjimo, kad žmogus galėtų gyventi.
Sekmadienis – tokia diena, kurią galime gyventi dovanai, sustoti, būti su žmonėmis, su bendruomene, švęsti, dėkoti Dievui už viską, ką jis duoda, už jo buvimą tarp mūsų. Bet sekmadienis neturi prasmės, jei jis tėra eilinė diena.
– Labai gražiai kalbat, bet kaip šias mintis gali suprasti jaunimas, kuris nežino, kas yra Eucharistija, nėra sutikę Dievo savo gyvenime ir netiki, kad gali sutikti?
– Reikia laiko, reikia katechezės (pamokos, kai aiškinamos tikėjimo tiesos, kai supažindinama su tikėjimu – aut.) ir reikia žmonių, kurie išklauso.
Mes Taize bendruomenėje praleidžiame daug laiko, klausydami atvykusių jaunų žmonių. Daug brolių po vakarinių pamaldų lieka bažnyčioje iki vidurnakčio ar dar ilgiau, ir kalbasi su jaunimu.
Kartais taip gera matyti jaunimo grupes lydinčius vadovus: tikybos mokytojus, kunigus, vienuoles, kurie skiria laiko išklausyti jaunimą.
Tai yra viena iš didžiausių meilės dovanų, kuria galime dalintis – tai laikas. Aš turiu laiko tau. Tu man svarbus ir aš esu tau, dėl tavęs.
Jaunimui to reikia. Ne nurodyti, paaiškinti, kaip reikia elgtis, bet išklausyti, leisti išsakyti, kas yra „ant širdies“.
Kiekvienas iš mūsų turi gilių žaizdų, kartais jų nesuvokiame. Atsivėrę žmonės gali atiduoti savo naštas Kristui ir eiti toliau.
– Kokių „stebuklų“ būna Taize miestelyje, susitikimuose?
– Prisimenu, vienas italas mums sakė: „Pirmąjį kartą į Taize atvažiavau iš smalsumo, pamatyti miestą. Bet jei nebūtumėte manęs priėmę tuo metu, su tokia intencija, nebūčiau radęs savo kelio į bažnyčią.“
Tas žmogus dabar yra aktyvus bendruomenės narys. Nutinka daug tokių dalykų, tik mes apie juos sužinome vėliau. Kartais tik po dešimt ar dvidešimt metų, kai žmonės sugrįžta ir papasakoja, kas atsitiko.
Jau per pasiruošimą Vilniuje (šių metų gegužės 1-3 dienomis tarptautinis Taize jaunimo susitikimas vyks Vilniuje, – aut.past.) matome gražių dalykų – jaunimas imasi iniciatyvos.
Pasiruošimas gal net yra svarbesnis už patį susitikimą. Tai proga jauniems žmonėms darbuotis dėl kitų. Vienoje parapijoje pasiruošimo grupelė džiaugėsi: „Turime progą susiburti“. Jie kiekvieną pirmadienį, reguliariai susitinka ir meldžiasi kartu.
– Jūs pats esate katalikas?
– Taip. Mano tėtis buvo evangelikas, o mama katalikė. Dar būdamas vaikas, galvodavau, kodėl tėvai eina į skirtingas bažnyčias. Taip pradėjo skleistis mano pašaukimas – troškimas siekti krikščionių vienybės.
– Jūsų bendruomenė yra ekumeninė ir siekia krikščionių vienybės, susitaikymo tarp skirtingų konfesijų. Kodėl vienybė jums tokia svarbi?
– Vienybė šiandieniam pasauliui, šiandieniam jaunimui labai svarbi. Krikščionių vienybė yra stiprus liudijimas. Krikščionys gali būti taikos nešėjais pasaulyje.
Bet šiame Taize susitikime išgyvensime vienybę platesne prasme. Ar lietuviai pažįsta vieni kitus? Atvažiuos lietuviai iš Aukštaitijos, Žemaitijos, kitų regionų, bet ar jie pažįsta Vilnių, jo žmones?
Bus puiki proga susitikti, susipažinti, peržengti visuomenėje egzistuojantį susiskaldymą, kitas kliūtis. Ypač gyvenant vilniečių šeimose.
Taip pat lietuviai galės susipažinti su kitų, kaimyninių šalių jaunimu. Planuoja atvažiuoti apie 400 ukrainiečių, 800 lenkų, 300 latvių.
Susitikimas turėtų jungti Lietuvos jaunimą ir įsileisti bendraamžius iš užsienio.
