NET 53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI

„Sweetsalt“ muzika gimsta vištidėje

Nors koncertuoja dar tik trečius metus, Lietuvos roko grupė „Sweet­salt“ jau spėjo laimėti „Coca – Cola Soundwave” dainų konkursą, Kro­kuvoje groti viename koncerte su Timbaland, „The Prodigy“, Seanu Paulu, įrašyti MTV eteryje besisukantį vaiz­do klipą…
Tačiau didelėmis žvaigž­dėmis vaikinai savęs nelaiko ir repe­ticijų studijoje mielai sutiko atsakyti į „Studentų eros“ klausimus.


– Kodėl ir kaip pradėjote groti?


– Na, Rokui reikėjo merginų dėmesio (juokiasi). Kalbant rimtai, sugalvojo­me įkurti grupę, nes norėjome turėti užsiėmimą, o muzika buvo prie šir­dies.

Iš pradžių buvome, galima sa­kyti, priešai. Nesutarėme gerai, tik kartu kieme žaisdavome krepšinį. Įkurti grupę sugalvojo Rokas ir šiaip ne taip įkalbėjo Pijų prisidėti.

Po kurio laiko atsirado, kas groja būgnais ir bosine gitara, nusistovėjo dabartinė grupės sudėtis.


– Koks jausmas pasirodyti viename koncerte su Seanu Paulu, Timbalandu, „The Prodigy“?


– Buvo labai juokinga stebėti Timbalandą. Per jo pasirodymą grojo fonūš­kės, na, dainos, kurias jis įrašė su Justinu Timberlake‘u, Nelly Furtado, „One Re­public“ ir kitais, tačiau ant scenos sto­vėjo tik Timbalandas ir darė šou kar­todamas „yo yo, come on!”.

Lenkams patiko. O koncertuoti 70 tūksts. žmo­nių kartu su tokio masto atlikėjais, ži­noma, buvo didelis įvykis.

Tačiau nega­lime lyginti renginio su festivaliu „Be2gether“. Ten, priešingai nei Krokuvoje, pajuto­me festivalio dvasią, jaunimas buvo la­biau atsipalaidavęs.


– Papasakokite apie savo dieną.


– Visi mes esame paprasti studentai. Repeticijas darome devintą valan­dą vakaro, tai turbūt įrodo, kaip mes užsiėmę.

Dienomis sėdime paskaitose, o vakarais ir savaitga­liais koncertuojame. Kadangi Pijaus paskaitos trunka ilgiausiai, o Vytau­tas dar ir dirba, tenka derintis vie­niems prie kitų.


– Ar nuo repeticijų ir koncertų nenukenčia mokslai? Kaip dėstyto­jai žiūri į šią jūsų veiklą?


– Kai turi daug darbų, paprasčiausiai susikoncentruoji: dabar mokausi, o dabar groju. Todėl tie mokslai ir nenukenčia.

Tiesa, Pijaus dėstytojai į muzikinę veiklą nežiūri labai
teigia­mai. Jie sako, kad geriau
pasi­rinkti aktorystę, nei grojimą grupėje.

Roko – priešingai, „užklasi­nė“ veikla fizikos fakultete yra labai sveikintina.

– Ar pradėję muzikuoti merginų dėmesio sulaukiate daugiau?


– Be abejo. Dėmesys niekada neken­kia. Gauname daug žinučių iš nepa­žįstamų merginų, tačiau juokingiausia būna, kai trys grupės nariai gauna vie­nodas žinutes iš to paties nežinomo numerio.

Dažniausiai parašo „Labas“, o po to klausia „Spėk, kas čia?“.

– Ko pasigendate iš savo auditorijos?


– Aktyvumo. Ir vyresnio amžiaus klausytojų. Norėtume turėti daugiau
stu­dentiško amžiaus klausytojų, nes studentai labai gerai priima „gyvą“ muziką, jie yra pati geriausia publika.


– Ko jums labiausiai trūksta
lietu­viškos muzikos scenoje?


– Paprastumo. Lietuviai dažnai ban­do kažką padaryti labai įmantriai ir sudėtingai, norėdami pasirodyti „nelietuviški“.

O, pavyzdžiui, pasi­klausai atlikėjo iš užsienio: taip gra­žiai skamba, o viskas taip paprastai padaryta.


– Su kuo groti būtų jūsų svajonė?

Rokas: „Muse“.

Pijus: „Coldplay“.

Jurgis: „Dido“.

Vytautas: aš jau sugrojau su visais, su kuo norėjau (visi juokiasi). Nežinau, galbūt su „Red Hot Chili Peppers“.

– Kur niekada nesutiktumėte
kon­certuoti?


– Viešvilėje. Ten buvo mūsų pirmas koncertas (pasakoja krizendami).

Vyko skulptorių suvažiavimas, to­dėl tikėjomės, kad bus smagu pa­būti tarp menininkų. Deja. Susirin­ko kaimas, koncertavo Rytis Cicinas, turėjome groti ant atidengtos fūros priekabos, garsistas buvo girtas, kon­certo metu vaikai lazeriukais spigino mums į akis ir šaudė iš vaikiškų šau­tuvėlių, o mes žiūrėjome ir nesupra­tome, kas čia vyksta.


– Kokių dar nuotykių esate patyrę koncertuose?


– Neseniai važiavome koncertuoti į Klaipėdą, tačiau nuvažiavome tik iki Vievio ir automobilis sugedo.

Visą vakarą praleidome mašinoje su akustine gitara, pagrojome visas „Neringos“, „Tele-bim-bam“, Vytauto Kernagio ir Keistuolių teatro dai­nas, kol galų gale atvažiavo Vytau­to tėtis ir partempė autobusiuką atgal į Vilnių.


Klaipėdos taip ir ne­pasiekėme. Vieną kartą teko nakvoti sporto sa­lėje, kurioje iš vienos pusės skeiteriai važinėjo riedlentėmis, kitoje pusėje kažkas žaidė krepšinį, buvo šalta ir į akis spigino dieninės šviesos lem­pos.

Miegojome ant galvų užsitrau­kę miegmaišius, todėl atsikėlėme ti­krai ne pačios reprezentatyviausios išvaizdos.

Mano išsaugoti straipsniai