NET 53% NUOLAIDA ŽURNALO MANO NAMAI PRENUMERATAI

Jaunasis virtuozas apie hiphopą sužinojo iš tėčio, o draugų dar tik ieško

Muzika yra viskas, ką septyniolikmetis pianistas Lukas Geniušas girdi nuo vaikystės. Net paklaustas, kuo norėjo būti vaikystėje, nepasako nieko originalaus – jis nesvajojo būti kosmonautu, gaisrininku ar supermenu. Juk tuomet, kai daugelis jo bendraamžių dar tik pradėjo lankyti darželį, tampyti mergaites už kasų ar tiesiog statyti smėlio pilis kiemuose, Lukas jau žaidė fortepijono klavišais, kantriai mokėsi pažinti ir vertinti muziką.
Kaip pats sako, jis „tik“ dešimties suprato, kad klasikinė muzika – jo pašaukimas.

Tai, kad Lukas pasirinko muzikanto kelią, yra ne tiek jo gabumų, bet šeimos nuopelnas. Jo tėvai Ksenija Knorre ir Petras Geniušas – muzikantai, močiutė, kuri moko Luką Maskvoje – žymi profesorė Vera Gornostajeva, senelis 30 metų Nacionaliniame Operos ir Baleto teatre buvos vyriausiasis dirigentas.

Rinktis, ką veikti ateityje, Lukas neturėjo iš ko – mokslai ne itin sekėsi ir nežavėjo. Pianistas pripažįsta, kad mokėsi vien todėl, kad žinojo, jog reikia. Visa jo kasdienybė – muzika.

Skambina Lukas vidutiniškai 4 – 6 h per dieną, koncertuoja kiekvieną mėnesį.
Lukas prasitaria, kad jei kūrinys labai sunkus, gali prireikti mėnesio tam, kad galėtum išmokti jį atlikti virtuoziškai, o Mocarto sonata pianistui „įkandama“ ir per savaitę.


Beje, Lukas Geniušas sidabro medalio laimėtojas Ginos Bachauer tarptautiniame pianistų konkurse Solt Leik Sityje (Utah, JAV), Škotijos tarptautinių pianistų konkurso antros vietos nugalėtojas…

DELFI gatvė: ar baisu lipti į sceną?

Lukas: aišku, baisu. Tačiau rizika ir baimė – visas klasikinio muzikanto gyvenimas. Kai jis išeina į sceną, jaučia baimę, jaudulį. Visuomet išlieka įtampa. Būtent su tuo jausmu ateina kažkas svarbaus ir neįtikėtino. Kažkas tokio, ką muzikantas per save gali atiduoti publikai.Tai labai nebuitiškas jausmas.


Prieš lipant į sceną sukausto baimė. Man ima šalti rankos. Šąla visiškai. Tai labai trukdo, kai turi groti sunkius virtuoziškus kūrinius. Ypač iš pradžių, kai sustirusiom rankom reikia pradėti koncertą – čia jau blogiau nesugalvosi. Tik vėliau, kai įsigroji, jaudulys yra nugalimas. Kartais anksčiau, kartais vėliau.

DELFI gatvė: apie ką galvoji skambindamas?

Lukas: apie ką galvoju? Nebūna jokių konkrečių minčių. Nežinau, čia viskas ne taip paprasta: vieniems muzikantams reikia labai ryškaus įvaizdžio, kad visai kitaip pažvelgtų į kūrinį, kad jį geriau atliktų.

Tarkim, jei muzika rami – gal skambindamas įsivaizduoji sodą… Bet tai labai primityvu. Man visai nebūtina kažką ypatingo įsivaizduoti. Aš pats per muziką jaučiu tą jausmą, kurį turi pajausti ir klausytojas. Tai toks dalykas, kurį paaiškinti nėra paprasta.

DELFI gatvė: kokios muzikos klausaisi?

Lukas: buvo toks periodas maždaug prieš penkerius metus, kai buvau labai susidomėjęs hiphopo kultūra. Paišiau graffiti, šokau breiką, klausiau repo. Bet tada mano tėtis pasakė lemtingą frazę: „kai hobis taps tavo profesija, tik tada būsi tikras muzikantas“.

Taip ir atsitiko. Pagrindinis mano pomėgis – muzika. Bet ne populiari. Be klasikos, man patinka kelios roko grupės.


Lietuviškų grupių, tiesą sakant, nežinau ir jomis nesidomiu. Man sunku būna klausyti populiariosios muzikos, ten viskas primityvu. Tokia mano prigimtis. Aš nesakau, kad esu „pasikėlęs“, kad priklausau kažkokiam elitui, ne. Tiesiog sunku. Klausant klasikinės muzikos atsiranda visai kitoks mąstymas.


DELFI gatvė: iš kur atsirado tas susidomėjimas hiphopo kultūra?

Lukas: iš tėčio. Susidomėjo kai pradėjo važinėti koncertuoti į Ameriką 1990 pradžioje. Ten hiphopo kultūra labai rimta, „aukšto lygio“. Ne šiaip sau kokių „pacanų“ žaidimai.


Tėtis susidomėjo tuo, jam patiko, be to, jokio hiphopo tuometinėje Tarybų Sąjungoje nebuvo. Man irgi labai patiko, ypač graffiti. Buvau labai rimtai piešimu susidomėjęs. Savo sode Maskvoje išpaišiau didelę sieną. Iki šiol tebėra.


Graffiti tuomet buvo mano tikslas. Maskvoje tokių piešinių buvo daug, aš vaikštinėdavau po kiemus, žiūrinėdavau. Dabar mažai graffiti piešinių belikę, labai daug ištrinta, ten skiriamos ypač griežtos baudos.

(o kodėl metei?) Negaliu pasakyti, kad mečiau piešti staiga. Tik po truputį supratau, kad rimtoje muzikoje man daugiau vietos saviraiškai.

DELFI gatvė: vaikštai į klubus?

Lukas: man, tiesą sakant, tai visai neįdomu. Man garsi muzika trukdo, ten aš visiškai negaunu jokio draivo. Klubuose nesilankau visai. Susirenkame geriau su draugais mano sode, kad ir, sakykim, išgerti.

DELFI gatvė: kokius teatrus, spektaklius vaikštai?

Lukas: Ypač patiko Nacionaliniame operos ir baleto teatre su pussesere matyta opera „Salomėja“. Pajutau džiaugsmą todėl, kad ir čia, Lietuvoje, Vilniuje, yra aukštas meninis lygis. Netikėtai geras operos atlikimas. Šiaip negaliu pasakyti, kad esu didelis teatro mėgėjas. Ten viskas pasakoma tiesiai, ir man tai nelabai patinka.

DELFI gatvė: gal knygas skaitai? Kokios patinka?

Lukas: dabar rusiškai skaitau Levo Tolstojaus „Aną Kareniną“. Erlicko knygos patinka, kažkokios netikėtai juokingos. Esu labai daug rusų klasikos skaitęs, dar Gėtę, Šekspyrą. Bet sugalvojau neseniai ką nors ir lietuviškai pradėti skaityti, mat lietuvių kalbos praktikos aš beveik neturėjau, todėl man sunku dabar.


Reikia labai susikaupti, kad galėčiau lietuviškai ką nors protingesnio pasakyti. Tik su tėvu visada lietuviškai bendraujam, rusiškai niekada. Taip jau įprasta nuo vaikystės. Tik kalba ta tokia jau buitiška, mažai rimtesnių pokalbių. Labai daug išvis be žodžių suprantame.

DELFI gatvė: kokie tavo draugai?

Lukas: beveik visi jie muzikantai. Dabar dar tik renkuosi draugus. Susipažįstu su naujais žmonėmis, bandau pažinti jų mąstymą. Negaliu pasakyti, kad tikrai žinau, kokie turi būti draugai, kokie vertingi, kokie ne. Aš dar tik ieškau.

DELFI gatvė: vis vien juk yra vienas kitas draugas „arčiau tavęs“?

Lukas: Taip, taip. Yra vienas kompozitorius iš mano kolegijos Maskvoje. Keistas jis žmogus. Tiesą sakant, visi mano draugai yra keisti. Tokie fanatikai. Savo darbo, savo meno fanatikai.

DELFI gatvė: pats bandei kurti muziką?

Lukas: ne, dar ne. Nežinau, kas iš to gausis. Nežinau, kokie bus mano norai, mano mąstymas. Bet improvizuoti grodamas visada mėgstu.

DELFI gatvė: kokia įspūdingiausia tavo kelionė?

Lukas: keliaujant ypač domina galimybė pažinti žmones, kitas kultūras. Galbūt ir gyvenime įdomiausia man ne muzika, bet žmonių pažinimas, jų mąstymo mechanizmas.


Būdamas Škotijoje supratau, kad beveik nieko bendra aš su škotais neturiu. Man teko labai prisiversti, kad išspausčiau iš savęs kažką tokio, kas su jais mane suartintų. Jų auklėjimas visai kitoks. Jie labiau disciplinuoti.


Tik kai pradedi su jais bendrauti, supranti, kad tai visai kitokie žmonės. Škotai ypač domisi socialiniu gyvenimu, jų problemos vienodos. Asmeniniai dalykai, individo poreikiai nustumiami į antrą planą. Jie kreipia dėmesį kad ir į mažutį nelaimingą įvykį… Rusijoj kasdien taip būna, kad žūsta žmonės… Todėl man reikėjo labai įsitempti ir pasikeisti. Bet jei dabar nuvažiuočiau į Škotiją, jau turėčiau su jais šį tą bendro. Jau suprantu, kas jiems gali būti įdomu, apie ką su jais derėtų kalbėti.

DELFI gatvė: ką geriausio prisimeni iš vaikystės?

Lukas: vieno įvykio išskirti negaliu. Tik gerai atsimenu savo atvažiavimus į Lietuvą. Tai lyg naujas įkvėpimas. Ypač prieš kokių 10 metų man atrodė, kad Maskvoje vien darbas, vos ne vienuolynas.


Nes muzika, jeigu neatsiduodi jai visa siela, yra bevertė. Vaikystėje labai daug darbo padariau. Dabar, kai prisėdu prie fortepijono, jau ne viską nuo pat pradžių turiu mokytis, ne viską ugdyti. Maskvoje visuomet dirbau ir tebedirbu intensyviai. Kelionės į Vilnių man būdavo atostogos.


Žmogui sunku savo sielą į dvi puses padalinti. O man nuo vaikystės tekdavo. Lietuva – visai kita erdvė, kitas gyvenimas, kiti interesai, kiti žmonės, kita kalba… Kai buvau mažas, grįžti į Maskvą būdavo sunku. Ne dėl to, kad laukė kažkas baisaus, nors tada man taip atrodė – mokykla, močiutė, su kuria reikėdavo labai intensyviai dirbti. Lietuvoje jaučiuosi laisvesnis, prie nieko neprisirišęs. O Maskvoje pažįstu labai daug žmonių, su visais esu susijęs, visiems kažkaip įsipareigojęs…

Mano išsaugoti straipsniai