Aistė ir Rasa Chomičiūtės, gyvenančios Ispanijos kurorte Toremoline, labai saugo savo privatų gyvenimą. Taip saugo, kad jei ne perskaityta Valdemaro Chomičiaus knyga “Gimęs Laisvės alėjoje”, būčiau patikėjusi, jog garsusis krepšininkas su šeima gyvena sename daugiabutyje.
Konspiracinis būstas
Aistė ir Rasa, pamiršusios maudymosi kostiumėlius fotosesijai, labai žavingai gudravo: įvažiavome į maždaug 1960 m. statyto daugiabučio kiemą ir ten turėjome jų laukti. Panelės nuskuodė į devynaukštį. Tikriausiai ten yra perėjimas į greta stovinčius kotedžus, kurių sodai žvelgia tiesiai į jūrą.
Vėliau Aistė prasitars: “Esame privilegijuotos: gyvename taip, kad mums miegoti trukdo jūra.”
Teisybę apie puikų kotedžą beveik ant jūros kranto sužinojau jų tėčio V.Chomičiaus knygoje, kurioje jis pasakoja, kaip vietinė krepšinio agentė Eva Fild prieš keliolika metų pakvietė jį ir Sabonį pas save vakarienės.
“Mus maloniai pribloškė jos būstas ir apskritai visas vaizdingas peizažas…
Sabas pasakė:
– Koks grožis aplinkui, koks tyras oras, koks nepakartojamas vaizdas pro langą! Būtų puiku čia apsigyventi.
– Jei atsiras galimybė, aš čia gyvensiu, – atsakiau aš.
Po dviejų valandų jau subrandinau idėją. Galimybė čia apsigyventi su šeima man jau nebeatrodė tokia fantastiška.
…Po kelių dienų man paskambino Eva.
– Kaimynystėje parduodamas butas.
…Pačios Evos butas buvo nedidelis ir jaukus. Aš norėjau būtent tokio, todėl paklausiau:
– Butas toks kaip tavo?
– Panašus, tik truputį didesnis. Bet jei tu sutinki, reikia atsiųsti 10 000 dolerių užstatą.
Atvažiavus į Toremoliną, firmos atstovas nuvedė mus apžiūrėti namo. Vos peržengęs slenkstį, apstulbau. Šio būsto butu negalėjai pavadinti. Tai buvo pats tikriausias namas… Keturi miegamieji, svetainė, treniruočių salė, sodas… Į Valjadolidą grįžau, kišenėje turėdamas tik šimtinę ir dokumentus, patvirtinančius, kad dabar esu erdvaus namo savininkas Malagos priemiestyje – kurortiniame miestelyje Toremoline.
Nors paklojau tam pirkiniui visus savo pinigus, nei tada, nei vėliau dėl to nesigailėjau.”
Gyvenimas su beisbolo lazda
Gailėtis nebuvo jokio pagrindo – nekilnojamojo turto kainos madingame Ispanijos kurorte pakilo vos ne dešimteriopai. O ir jo dukroms Aistei, Rasai ir Linai, ispaniškai kalbančioms be menkiausio akcento, čia patinka – šilta, smagu, pilna draugų.
– Gyvenome ir Belgijoje, Italijoje. Ten lankėme vaikų darželius, mokyklas. Kur keliaudavo tėtis, ten ir mes. Nuolat judėjome iš vienos vietos į kitą – kaskart naujas butas, draugai, net kalba.
– Rusija – vienintelė šalis, kur nesikraustėte paskui tėtį?
– Aha, kažkaip praleidome. (Aistė juokiasi). Tik Rasa nuvažiavo, aplankė.
Rasa: “Man tai labai patiko. Tikrai. Buvome Maskvoje, Raudonojoje aikštėje.”
Aistė: “Tėtis dabar Kazanės “Uniks” treneris. (Kalbama, kad už sezoną gauna apie 150 000 dolerių, aut. past.) Nežinau, kaip ten toj Rusijoj… Gyvena su šunimi, kuris saugo. Draugai padovanojo jam beisbolo lazdą, sakė, visada vežiokis mašinoje.”
– Tėtis labai jus myli. Kai skambinau tartis dėl interviu, taip susigraudino, kad vos neapsiverkė. Ypač kai pasakojo apie jūsų mėgstamus saldainius “Karvutė”…
– Tai ir mes jį mylim. Pagalvokit, kaip pasiilgstam! Paskutinį kartą matėmės per Kalėdas.
– O tėtis jus labai lepina?
– Nu, mes “neprilepintos”. Aišku, tėtis visą laiką mums iš kelionių atveža kvepalų, tašę ar po palaidinę. Bet buvo ir taip – nupirko keturias vienodas GUCCI rankines, tik skirtingo dydžio! Sakom: “Tėti, baik bajerius…”
– Bet jūs pagalvokit, kaip jam sunku su keturiomis moterimis… Tikriausiai jis norėjo ir sūnaus, kad krepšinį kartu pažaistų?
– Aha, jie tikrai norėjo, kad bent vienas vaikas būtų berniukas… Mes krepšinio nežaidžiame. Tik kartais kieme pamėtome.
Iš doros kelio
Aistė: “Čia turiu dvi geriausias drauges. Viena – Viktorija iš Argentinos, kita – Anita iš Maroko. Marokietės tėvai niekur neišleidžia, labai kontroliuoja. Jie gi musulmonai, tikintys, pagal jų šeimos sampratą moteris visada turi sėdėti namie. O Anita (jai 23 m.) nori linksmintis, šokti, “tūsintis” su draugais. Tai vos ištrūksta iš namų, iškart man skambina, ir tada ką nors sugalvojam. (Tai tu ją vedi iš doros kelio?) Būna, pirmadienio naktį paskambina, sako: “pasisekė pabėgti”. Nors ir 2 val, keliuosi ir “varome” kur nors pasišokti. Kad galėtume pasilinksminti, meluodavau jos tėvams: kad man reikia padėti sesutę prižiūrėti, kad man depresija, prašau, leisti Anitą pas mane nakvoti… ”
Vaikinai, apleisti mokslai ir tėtis jaunystėje
Psichologiją Malagos universitete studijuojanti Rasa su ispanu Danieliu (24 m.) kartu jau dvejus metus ir keturis mėnesius. “Manau, pasiliksiu su juo visą gyvenimą. Labai jau geras. Mokosi telekomunikacijų inžinerijos, kitais metais baigs, gal gaus gerą darbą. Apie vestuves dar negalvojame, pirma noriu baigti mokslus, paskui kiek pagyventi kartu.”
Aistės, studijuojančios Malagoje žurnalistiką, vaikinas Antonio (34 m.) gyvena ir dirba Madride, jis inžinierius agronomas.
“Kitais metais važiuosiu pas jį į Madridą, tęsiu žurnalistikos studijas. Gerai, kad jis vyresnis – man reikia tikro vyro. Ispanai iki 30-ies gyvena su tėvais ir kalba tik apie vakarėlius. Nerasčiau su bendraamžiais bendros kalbos.”
Pirmasis Aistės draugas irgi buvo vyresnis, bet vos nesužlugdė jos karjeros. “Su juo gyvenau penkerius metus, nuo aštuoniolikos. Tėvus ištiko šokas, kai pasakiau: “Išeinu iš namų, gyvensiu su draugu.”
Bet jie niekada manęs neatstūmė. Patarė neskubėti su vestuvėmis, sakė: “Kam tuoktis, jei paskui būsi nelaiminga”. Bėda ta, kad su juo gyvendama apleidau mokslus. Galima pasakyti, visai nesimokiau kelerius metus. Nelaikiau net egzaminų. Rūpėjo tik meilė. Tėvams tai labai nepatiko, daug barė. Bet vieną dieną… meilė baigėsi, aš susidėjau daiktus ir grįžau pas tėvus.
Aistės tėtis Valdemaras, matyt, gerai suprato dukrą ir atleido jai už apleistus mokslus, nes ir pats jaunystėje nebuvo angelėlis:
“Namų užduočių beveik neruošdavau. Kad manęs nekviestų prie lentos, sumąstydavau pats sau įteigti, kad nieko negirdžiu. Mano pažymių knygelė visa mirgėjo nuo mokytojų pastabų ir, žinoma, dvejetų. Norėdamas tai nuslėpti nuo tėvų, įsitaisiau antrą pažymių knygelę, į kurią pats įrašydavau man reikalingus pažymius. Netgi įsigudrinau slapta nuo mokytojų klasės dienyne įrašyti gerus pažymius ne tik sau, bet ir artimiausiems draugams…Tai, ką išdarinėjau mokykloje, buvo niekis, palyginti su mano išdaigomis kieme. Kompanija buvo tikri nedorėliai. Aš vogiau iš tėvo cigaretes, mes rūkėme, išgėrinėjome, uostėme laką ir eterį, visą laiką su kažkuo mušdavomės… Krepšinis apsaugojo mane nuo didelių nemalonumų gyvenime.”
Aistė: “Meilei pasibaigus vėl kibau į mokslus ir perlaikiau egzaminus. Dabar abi su Rasa gauname stipendijas, per metus 1500-1800 EUR. Vasarą ketiname važiuoti į anglų kursus, universitetas skiria po 1600 EUR ir leidžia pasirinkti bet kokią šalį.”
Kaip Lina vos netapo Olimpiada
– Esate trys seserys. Labai skirtingos?
Aistė: “Labai. Rasa daug ramesnė.
Rasa: “O Aistė per aktyvi. Galėtų ir pasėdėti kartais.”
Aistė: “Ką aš žinau, man tai labai patinka visokie baliai, šventės, šokiai.”
Rasa: “Man irgi patinka, bet aš neinu. Verčiau su draugais ramiai pasėdžiu.”
Aistė: “Kai Rasa žino, kad turi mokytis, tai mokosi. O aš, kai žinau, kad reikia mokytis, kavos einu išgert. Man gi stresas, kad reikia mokytis! Štai, draugė iš Lietuvos buvo atvažiavusi, irgi sakė, kad čia sunku mokytis. Saulė, jūra – tiek pagundų. Universitete dažniausiai skaitome ir rašome lauko bare prie staliukų.”
– O Lina?
Rasa: “Lina panašesnė į Aistę. Ir tokia jautri kaip aš.”
– Vaikystėje pešdavotės?
Aistė: “Vaikystėje? Mes ir dabar pešamės – dabar pats pikas, juk jai paauglystė, 14 metų. Daiktus išmėto visur. Ir viską ima. Vakar atidarau jos spintą, o ten mano batai, suknelės, kremai, laikrodžiai, net apatiniai drabužiai… Viską ima nesiklaususi. Tai jau palikau raštelį: “Klausyk, mergaite, neliesk mano daiktų.”
– Lina gimė jau Ispanijoje?
Aistė: “Taip, per Barselonos olimpiadą. Tėtis laukė, laukė, tik išvažiavo, ir tą naktį mama pagimdė. Tėvai net norėjo pavadinti Olimpiada, ačiū Dievui, persigalvojo.
“Kai koviausi olimpiadoje, Diana pagimdė mūsų trečią dukrą Liną. Ir vėl negalėjau atvažiuoti į ligoninę aplankyti žmonos. Negalėjau ir parsivežti jos iš gimdymo namų. Vėl už mane tai padarė giminaičiai…
Beje, taip jau atsitiko, kad, gimus visoms trims dukrelėms, žmoną iš ligoninės parveždavo giminės ir draugai. Tuo metu būdavau toli nuo šeimos.”
Sabonių kaimynės
– O su Saboniukais bendraujat?
Aistė: “Kad jie treniruojasi, žinai, berniukai. Bet jie gyvena šalia mūsų. Bet mes neieškom naujų draugų. Gyvenam savo gyvenimą.”
– Bent jau prekybos centre pasisveikinate?
Rasa: “Kai susitinkam, tai būtinai.”
– O labai aukšti?
Rasa: “Milžiniški. Bet aš jų nemačiau.”
– Tai iš kur žinai, kad milžiniški?
Rasa: “Pagal tėtį sprendžiu.”
Ėriuko koja vakarienei
Aistė: “Niekas iš draugų nežino, kad mes dabar fotografuojamės lietuviškam žurnalui. Nesigyrėme. Nesipasakojame čia, kas esame, kieno dukros. Tai Lietuvoje mes – Chomičiūtės, o Ispanijoje – paprastos panelės. Ne iš karto supranta, kad nevietinės – juk kalbame be jokio akcento.
– Tai kiek kalbų mokat?
Aistė: “Prancūzų, ispanų, italų, lietuvių. Lina kažkiek kalba rusiškai. Tėvai tarpusavyje kalbėdavo norėdami, kad Lina nesuprastų. Mamai labai patinka rusiška muzika, ypač Pugačiova.”
– Mama ispaniškai irgi be akcento kalba?
Rasa: “Ji labai gerai kalba. Niekas nepasakytų, kad užsienietė. Nebent iš plaukų ir akių spalvos.”
– O flamenką šokat?
Aistė: “Kai buvom mažos, teko. Ir mokykloje mokė. Bet mums labiau patinka house, electro, klubinė muzika. Šiaip labai skiriamės nuo ispanių. Jos nieko nesugeba – nei megzti, nei siūti.”
– O jūs ką, siuvat?
Rasa: “Ne tai kad siuvam… Galiu ant palaidinukės sagučių prisisiūti, o ispanės net to nesugeba.”
Aistė: “Mes skaniai gaminam. Visokį maistą: ir lietuvišką, ir ispanišką. Mėgstu paelijas – dedu kriauklyčių, krevečių, moliuskų, raudonųjų ir žaliųjų pipirų, pomidorų, česnakų, ryžių. Įpilu žuvies sultinio. Rasa labiau mėgsta desertus, ypač šokoladinius.”
– Kažkaip iš jūsų figūrų nematyti… Įtariu, kad iš tikrųjų laikotės griežtos dietos.
– Ne, tikrai viską valgom. Mama net sako, kad turėjom būti berniukai – toks mūsų apetitas. Kasdien reikia pirkti maisto. Vakar parduotuvėje mama išleido 150 EUR. Šiandien šaldytuvas tuščias, nieko nėra, sakom – mama, ką valgysim? Tai ėriuko koją nupirko.
– Ispanijoje mama rado darbą?
– Ne, ji nedirba.
– O ką veikia?
– Daug sportuoja. Kasdien eina į sporto salę. Bet tu nežinai, ką reiškia Ispanijoje namie be vyro būti. Čia visada reikia kovoti – suskaičiavo daugiau pinigų už mokesčius, kažkas sugedo. Juk visas ūkis ant jos galvos. Mama labai užsiėmusi.
– Mėgstate pirktis drabužius? Kosmetiką?
– Kokia moteris to nemėgsta? O mes dar keturios. Pagalvokit!
Tobulos šeimos modelis
Aiste: “Kai kas stebisi, kodėl nekeitėme Lietuvos pilietybės, bet mes norime būti lietuvės. Net mano draugui keista, kaip galiu daugiau jaustis lietuve negu ispane, jei Lietuvoje praleidau mažiau laiko. Tada aiškinu, kad man tie jų buliai ir koridos niekaip nelimpa. Turiu tautinę kepurėlę, Lietuvos komandos tašę iš olimpiados…
– Tai gal norėtumėt grįžti į Lietuvą?
Aistė: “Jei grįžčiau, tai ne į Kauną, o į Vilnių. Tėvai ten jau turi butą nusipirkę, labai gražų, tik dar nematėm.”
Rasa: “Aš tai ne. Aš ir Ispanijoje neliksiu. Čia nėra ką veikti baigus psichologiją.”
Aistė: “Mes važiuoti į kitą šalį nebijome. Juk nuolat keliaudavome. Čia, Toremoline, savo gyvenimo nematau. Gal dirbsiu ką nors susijusio Europos Sąjunga Madride, man patinka vertėjauti. Bet geriausia būtų rašyti knygas prie kompiuterio. Sėdėčiau namie su šeima. Noriu turėti daug vaikų. Mažiausiai tris. Norėčiau, kad visos būtų mergaitės. Kaip mes. Su draugu jau kalbėjom apie vaikus, bet jis norėtų ir sūnaus.”
– Tai nusižiūrėjot savo šeimos modelį? Ko dar išmokot iš tėvų?
Aistė: “Iš mamos išmokau atsidavimo. Juk jai dėl tėčio teko palikti karjerą, baigus mediciną tokiais gerais pažymiais, pradėti dirbti Lietuvoje ir viską mesti! Jos diplomas tose šalyse, kur gyvendavome, negaliojo, būtų tekę perlaikyti egzaminus iš naujo, todėl mama negalėjo dirbti.”
Valdas apie Dianą: “Šimtai merginų būtų norėjusios su manimi susipažinti. Tūkstančiai norėjo gauti mano autografą. Ir štai sėdi prieš mane mergaitė, kurios taip ilgai prašiau ateiti į pasimatymą, ir tyli”.
Diana: “Susipažinome, kai man buvo septyniolika. Niekas nesitikėjo, kad kitais metais ištekėsiu.”
Valdas: “Mūsų bendro gyvenimo pradžioje, dar iki dukros gimimo, Diana buvo mano pagalbininkė. Ji važiuodavo su manimi į salę ir būdavo mano asistentė treniruojantis ištisas valandas, padavinėdavo man kamuolius, o aš mėčiau į krepšį… visą savo laisvalaikį ji skirdavo man.”
Aistė: “Iš tėčio pasimokiau atsidavimo darbui, sportui. Noro ieškoti, ką nors daryti, nestovėti vietoje…”
Mašinos – didelės ir brangios
Gal iš tėčio merginos paveldėjo ir aistrą automobiliams? Tikėtina, kad lengvesnės formos, nei krepšininkas rašo savo prisiminimų knygoje:
“Mano tėvas turėjo ZIM’ą… Tarybiniais metais ja važinėdavo dideli “partiniai” veikėjai ir ministrai. Pakanka pasakyti, kad Kaune buvo vienintelė tokia mašina – mano tėvo ZIM’as.
… Man buvo penkiolika, kai Minske buvo surengta amerikietiškų automobilių paroda… Nuo Kauno iki Minsko netoli, tad kelionės idėja mano galvoje gimė akimirksniu.
Pasikalbėjau apie tai su keliais savo draugais, ir jie iš karto sutiko. Kodėl mes nevažiavome traukiniu? Nežinau. Mano galvoje gimė beprotiška idėja – važiuoti į Minską tėvo ZIM’u. Žinoma, tėvai apie tai nieko nežinojo.
Visa kompanija sugriuvo į didžiulį limuziną, ir mes išvykome. Buvo lapkritis. Pašalo, kelias buvo slidus. Važiuojant leidau pavairuoti ir draugams. Prie pat Minsko mus sustabdė kelių policija. Nei teisių, nei mašinos dokumentų neturėjau….
“Didelių partinių veikėjų vaikai pramogauja. Neverta su jais prasidėti, nes sulauksime nemalonumų”, – tikriausiai nusprendė tvarkos saugotojai… Supratę, kad važiuojame į parodą ir nežinome kelio, jie padėjo mums privažiuoti prie pat paviljono.
…Kokia buvo tėvų reakcija, sužinojus apie mūsų kelionę, verčiau nutylėsiu.”
Aistė: “Aš labai mėgstu džipus. Turėjau KIA SORENTO, neseniai nuvežiau į Lietuvą, kad parduotų. Tėtis dabar renka man SUBARU TRIBEKA. Turėtų greitai nupirkti. Galėsiu važinėti per smėlį.”
Kontrabandinis alus
Aistė: “Pamenu tokį atvejį. Draugas šoko nuo uolos į jūrą, lūžo pora kaklo slankstelių. Nuvežė jį į ligoninę, ruošė operacijai. Vaikščioti galėjo, tik galvos nejudino. Paskambino man, paprašė aplankyti. Nuvažiavom su Viktorija, nupirkom – ką tu manai – keturias skardines alaus, cigarečių ir prasinešėm į vidų. Tada visi ligoninės laiptinėje tą alų išgėrėm. Vėliau draugas pasveiko, net operacijos neprireikė.”
Atostogų planai
Aistė: “Tikriausiai atostogausiu Malagoje. Jeigu gyveni atostogų vietoje, tai ko daugiau reikia?”
– Nenervina milijonai turistų?
Aistė: “Baisu. Košmaras. Nėra net kur mašiną pastatyti. Prie jūros kur dekiuką pasitiesti. Net pliaže prie mūsų namo. Bet kartais ir mes apsimetam turistėmis – kai blogai mašiną pastatom ar dar ką, tada aiškinam, kad nežinojom, ir policininkai viską atleidžia.”
Rasa: “Aš tai vasarą norėčiau su draugu nuvykti į Maltą ar Graikiją. Mama išleidžia, su ja puikiai sutariu. Su tėčiu lygiai taip pat – nėra tarp mūsų atstumo.”
– Eisit šiandien į diskoteką?
Aistė: “Tai aišku. Aš čia, netoli namų, o Rasa važiuos traukiniu į Malagą.”
Rasa: “Savo mašiną paskolinsiu draugui. Jis važiuos į kitą vakarėlį.”
– Kodėl neinat kartu su draugu?
Rasa: “Einam ir kartu, ir atskirai. Bet šį vakarą jis bus su kitom panelėm, aš su kitais vaikinais. Čia visai normalu.”
– Aiste, o tavo vaikinas nieko nesako, kad “varinėji” į diskotekas?
– Jis nežino, juk yra Madride. Pabandytų prieštarauti – manęs nesuvaržytų. Juk nieko blogo su kitais pašokti, pabendrauti. Myliu juk tik jį!
– Bet jūs labai retai pasimatot.
– Per mėnesį porą kartų. Gal todėl ir esame kartu, kad jis taip toli? Bet jau rudenį, tikiuosi, gyvensim kartu Madride.
– Rasa, ar liūdėsi be Aistės?
– Aišku, liūdėsiu. Bet jau apsipratau, kad liksiu viena. Bent turėsiu kur nuvažiuoti į svečius.
