Londone gyvenanti Monika Mikalauskaitė (25) yra „Nike“ kompanijos reklamų veidas, asmeninė trenerė sporto klube, kuriame lankosi galiūnas Arnoldas Schwarzeneggeris, Velso princas Harry, aktoriai Chrisas Pine՚as ar Bradley Cooperis. Be to, ji dar užkietėjusi dviratininkė ir jau vasario pradžioje viena, palikusi pavydėtiną kasdienybę, iškeliauja į Indiją semtis jogos paslapčių. Laipiodama po Nepalo kalnus ir prižiūrėdama našlaičiais likusius vaikus ji bandys suprasti, ko gyvenimui trūksta iki visiškos pilnatvės. „One way ticket („bilietas į vieną pusę“ – angl. k.)“, – juokiasi Monika ir prisipažįsta, jog visada svajojo pasielgti kaip ryžtinga jos mėgstamų knygų herojė.
PO PASKAITŲ – PAS JAMIE OLIVERĮ
Monika, papasakok apie savo vaikystę. Kuo svajojai būti užaugusi, kaip įsivaizdavai savo gyvenimą?
Visada norėjau gyventi užsienyje. Sulaukusi penkiolikos susikroviau lagaminą ir viena išvažiavau gyventi į Italiją. Modelių agentūra man pasiūlė darbą Milane ir aš ilgai nesvarsčiusi sutikau. Išvažiavau manydama, kad ten ir pasiliksiu, net pradėjau lankyti itališką mokyklą. Po pusės metų staiga apsigalvojau ir grįžau į Palangą. Mano prioritetai visada buvo mokslai, dėl to labai mažai ten dirbau, o būti vienai greit nusibodo. Baigiau mokyklą Lietuvoje, bet vasarą, prieš dvyliktą klasę, atvažiavau į Londoną padirbėti. Tuomet ir supratau, kad noriu gyventi šioje šalyje. Grįžus reikėjo įstoti į universitetą, išlaikyti tarptautinius egzaminus ir pasiruošti mokslams.
Nusprendžiau vienus metus pasilikti laisvus, bet nieko įspūdingo nenuveikiau, tiesiog neturėjau tam pinigų. Visą tą laiką juodai pradirbau, nes tėvams tuo metu nebuvo galimybių padėti. Pradėjau salotų bare, paskui perėjau į restoraną, įsidarbinau Jamie Oliverio bare. Jis su dar vienu šefu iš Teksaso atidarė tokį barbekiu restoraną, daugiausia gamindavo mėsą. Jie labai rūpinasi maistu, tad buvo daug mokymų apie vyną, viskį, mėsą. Ar su Jamie Oliveriu susipažinai? Tai žinoma. Aišku, nesame draugai, bet jis dažnai atvažiuodavo, bendraudavo ir būdavo labai draugiškas. Vėliau nenutrūkstamai ėjo kiti darbai, taip ir baigiau universitetą, pusiau mokydamasi, pusiau dirbdama.
Ar įmanoma Didžiojoje Britanijoje suspėti mokytis ir dirbti?
Rugsėjį prasidėjo mokslai, bet darbo aš negalėjau mesti, nes viskas čia labai brangu. Būdavo taip, kad mokydavausi prieš darbą arba grįžusi namo vakare. Labai sunku viską suderinti. Įsitraukiau į universiteto debatų klubą, bet dažnai į susitikimus nenueidavau, nes būdavau tiesiog per daug pavargusi. Dėl to truputį tolau nuo universiteto bendruomenės.
Be to, pirmus mėnesius buvo labai sunku dėl anglų kalbos. Studijavau politiką, tad akademinė kalba nuo praktinės skyrėsi kaip diena nuo nakties. Mano universitetas priklauso prestižiniam Londono universitetui, tad mokslai ten pakankamai aukšto lygio. Prisimenu, kaip verkiau, kai reikėjo parašyti pirmąją esė. Skaitau filosofinius tekstus duota tema ir nieko nesuprantu, tuo metu maniau, kad universiteto tikrai nebaigsiu.
Kodėl rinkaisi politikos mokslus? Dėl prestižo, dėl polinkio į socialinius mokslus? Juk tai visai nesusiję su tavo mėgstamu sportu…
Tikrai ne todėl, kad tai prestižinė specialybė. Politiką pasirinkau, nes turėjau labai įkvepiantį istorijos mokytoją, pas kurį mokiausi papildomai. Jis istoriją ir politiką mokėjo taip įdomiai pateikti, jog susižavėjau šia sritimi. Niekada tiksliai nežinojau, ką noriu veikti. Nesu tikra, kad ir dabar žinau. Aš esu iš tos „Generation why?“, pasimetusios kartos, kuri vis nežino, ką nori veikti, nes pasaulyje už kiekvieno kampo tyko naujos galimybės.
IŠ MODELIO Į „NIKE“ TRENERĘ
Visą gyvenimą sportavai, tavo mama aerobikos trenerė, kartais padirbėdavai modeliu. Vis dėlto kaip Londone tave pastebėjo „Nike“?
Pirmą kartą su „Nike“ pradėjau dirbti trečio kurso pradžioje. Nuo penkiolikos metų sportuoju reguliariai. Atvykus čia, tik pirmus metus nebuvo laiko, bet vėliau įsigijau plentinį dviratį ir juo mindavau į darbą. Labai įsitraukiau į dviračių veiklą. Čia yra daug merginų grupių, kurios laisvalaikį leidžia važinėdamos drauge. Dar pirmame kurse viena mergina iš tos grupės parašė, kad ieško modelio savo kurtai dviratininkių aprangos linijai. Aš sutikau fotografuotis ir be atlygio, mes susidraugavome, tad dar labiau įsitraukiau į dviratininkų klubus ir organizacijas.
Vėliau važiavome fotografuoti jos kitos kolekcijos į Prancūziją, aš vėl jai padėjau. Jau turėjau šiek tiek profesionalių nuotraukų reklamuojant sporto aprangą. Po antro kurso užsirašiau į kelias agentūras. Su high fashion (angl. „aukštąja mada“), kiek esu bandžiusi ir paauglystėje, man nesisekė, tad pradėjau bendrauti su „W Athletic“ agentūra, kuri turi ir sportinio stiliaus modelių, ir aktorių. Pirmoji atranka vyko būtent su „Nike“. Atrankoje jų atstovai prašė pašokti, pakalbėti. Kitą dieną sulaukiau skambučio ir sužinojau, jog aš jiems tinku!
Kaip vyko filmavimas?
Filmavimo dieną iš namų mane pasiėmė šeštą ryto, nusivežė į parką, ten filmavome rytinį bėgimą. Buvau nustebusi, kiek ilgai galiu taip bėgioti, kol jie pagavo visus reikiamus kadrus. Tada nuvažiavome į namą, ten filmavome, kaip ruošiuosi eiti į treniruotę ar į vakarėlį su draugėmis. Vėliau buvo sporto klubas, kuriame vyksta daug užsiėmimų. Maniau, per jogą galėsiu pailsėti, bet treniruotė buvo tokia intensyvi, kad atsikvėpti nebuvo kada. Filmavomės jau visa klasė žmonių, vyko normali treniruotė, tik daugybė kamerų aplink bėgioja ir filmuoja kiekvieną tavo judesį. Su ta mergina, su kuria kartu atvykome, jau žvalgomės viena į kitą ir suprantame, kad neištversime.
Prieš pabaigą pačiu laiku mus pakvietė eiti filmuotis į kitą vietą. Atsikvėpus nuvedė į šokių pamoką. Ten taip pat prašokome visą valandą. Vėliau dar pafilmavo, kaip važiuoju dviračiu, ir galų gale kulminacija – vidurnaktį nuvažiavome filmuoti į tikrą naktinį klubą. Šokių aikštelė, tamsu, mes šokame su šviesomis rankose, kameros aplink filmuoja, o visi žmonės aplink žiūri ir nieko nesupranta. Toks visiškas sapnas, kuriuo kitą rytą buvo sunku patikėti.
Po to karto filmavimo grupei padarei tokį įspūdį, kad tapai nuolatiniu „Nike“ modeliu?
Galima ir taip sakyti, nes kartu su jais spėjome labai daug nuveikti. Vėliau filmavome to vaizdo klipo pratęsimą, kitą kartą filmavome universitete. Labai daug vaizdo klipų nėra paviešinti. Kadangi „Nike“ yra milžiniška įmonė visame pasaulyje, jiems reikia sukurti įsivaizduojamą jų tipinio pirkėjo modelį, tad mane labai daug filmavo kaip jų prekių vartotoją naudoti kompanijos viduje. „Nike“ Londone rengia įvairias viešas kampanijas, bėgimus, nemokamas treniruotes merginoms viešose erdvėse.
Per vieną tokį filmavimą aš pirmą kartą susitikau su „Nike“ treneriais, jie mums vedė užsiėmimą. Tada aš jau turėjau įgijusi kvalifikaciją vesti treniruotę grupėms, tad priėjau prie vienos „Nike master trainer“ vadinamos trenerės ir pasakiau, jog noriu būti tokia kaip ji. Ji nusišypsojo ir sutiko man padėti. Per kelis mėnesius, perėjusi visus vidinius „Nike“ mokymus, tapau jų trenere.
Iš „Nike“ modelio per kelis mėnesius tapai užsiėmimus vedančia jų trenere?
Taip, nuo tada pradėjau vesti treniruotes įvairiose Londone vietose beveik kasdien. Merginoms jos visiškai nemokamos, o man už tai moka „Nike“. Kiekvieną sezoną jie taip pat prisiunčia naujų aprangų, sportinių batelių, nes tu turi atstovauti kompanijai. Aš kažkaip išsisukau nuo sutarties, kuria pasižadi nesirengti kitos kompanijos sportiniais rūbais, nes dirbau modeliu ir reklamavau įvairius ženklus, nors iš tikrųjų visi treneriai turėtų pasirašyti.
ELITINĖS TRENIRUOTĖS
Ar tau yra tekę susitikti su viršiausiais „Nike“ atstovais, galbūt jie viešėdavo Anglijoje?
Su aukštesnio rango „Nike“ darbuotojais susitikau vienoje jų konferencijoje Barselonoje. Prieš keletą dienų gavusi kvietimą netikėtai nusipirkau bilietą ir išskridau, nors turėjau kitų reklamos pasiūlymų. Labai norėjau pamatyti viršiausius žmones, kurie susirinko iš viso pasaulio. Pagrindinio įkūrėjo Phi Knighto nebuvo, bet atvyko jų sūnus, kompanijos generalinis direktorius, padalinių vadovai. Mano veidas labai žinomas kompanijos viduje, nes daugelis šalių naudoja mūsų vaizdo klipus savo reikmėms. Dėl to jie pagalvojo: kam čia žiūrėti tuos klipus, paimsim mes tą merginą ir atsivešim į konferenciją. Pasikvietė mane į sceną ir ėmė interviu.
Gavau daugybę klausimų, ko, mano manymu, dar trūksta „Nike“, kokius produktus būtų galima patobulinti, kaip juos pakeisti. Daugelis negalėjo patikėti, kad aš ne aktorė, o profesionali trenerė, kurios gyvenimo būdas iš tikrųjų kasdien susijęs su sportu. Po konferencijos gavau kvietimą prisidėti prie moterų būrelio, jau vyresnių kompanijos karjerisčių, einančių aukštas pareigas. Nors visos nemiegojusios, nes labai daug dirba, jos užsisakė visažistą ir jis visoms prieš einant į klubą padarė makiažą ir šukuosenas, kol jos šnekučiavosi apie vidines intrigas. Visiškai taip, kaip rodo filmuose.
Šiuo metu asmenine trenere dirbi prabangiame sporto klube Londono centre, kur kasdien susiduri su pasaulinio lygio žvaigždėmis. Kaip tau pavyko ten pakliūti?
Mano buvęs klientas papasakojo, jog nori atidaryti Londone naują sporto klubą. Jis turėjo viziją ir pasiūlė prisidėti prie jo komandos. Reikėjo padėti surasti treniruoklius, užsakyti licencijas. Lietuvoje tokio koncepto dar nėra, bet Londone labai populiaru private members club tipo klubai. Pas mus yra restoranas, SPA kompleksas, pirtys, poilsio kambariai, sporto salė, treniruočių erdvės. Atidarėme prieš mažiau nei metus, aš pasamdžiau visą komandą sporto klubui, pati iki šiol ten vedu grupines ir asmenines treniruotes, sveikatos konsultacijas. Iš tiesų klubas labai brangus, skirtas tik VIP klientams, nes abonementas metams kainuoja 3,5 tūkst. svarų (4660 eurų), be to, už SPA procedūras ar asmenines treniruotes tenka mokėti atskirai.
Pas mus yra lankęsis princas Harry, visų merginų dievinamas aktorius Bradley Cooperis, „Take That“ grupės lyderis Gary Barlow, dažnai lankosi Kate Middleton sesuo Pippa. Su kai kuriais bendrauju labai dalykiškai, o su kitais tenka pasportuoti ilgiau. Pas mus taip pat yra keliautojų klubas, kur pakviečiame įvairius nuotykių ieškotojus ir ekspedicijų vadovus pasidalinti patirtimi. Pavyzdžiui, žmones, kurie saugo dramblius Afrikoje, arba pasiekusius Šiaurės ašigalį. Tas klubas organizuoja ir įvairias keliones, kurias gali užsisakyti. Tarkime, yra galimybė užsisakyti kelionę į Šiaurės ašigalį, nueiti ten į pirtį, išsimaudyti eketėje ir parskristi. Arba safaris Afrikoje su prabangia vakariene ir viešbučiu savanoje. Mums tai atrodo neįmanomi dalykai, tačiau tie turtingi žmonės labai daug visko išbandę ir nustebinti juos nėra taip lengva.
SAVAITGALIUI Į KOSMOSĄ?
Tokio lygio klube įspūdingi turbūt ne tik klientai, bet ir darbuotojai?
Mūsų klubo direktorius labai daug metų dirbo su milijardieriumi, vienos žymiausių verslo korporacijų „Virgin Group“ įkūrėju Richardu Bransonu jo nuosavoje saloje Karibų jūroje. Iš darbo jis kaip tik išeina šį mėnesį, kartu su manimi, nes buvo pakviestas dirbti tam pačiam Bransonui priklausančiai kosminių skrydžių kompanijai „Virgin Galactic“, kuri nori suteikti žmonėms realią skraidinimo į kosmosą paslaugą. Jau yra sukurta stotis, buvo ir kosminis laivas, bet praėjusiais metais, darant bandomąjį skrydį, įvyko katastrofa, liko tik nuolaužos. Visus tuo metus jie stato naują kosminį laivą ir mūsų direktorius išeina jiems padėti.
Atleisk, bet skamba kaip fantastinio filmo scenarijus.
Kai gyvenime sutinki tiek žmonių, nieko nebėra neįmanomo. Jei gyveni Lietuvoje ir įvairias naujienas matai tik per televiziją, viskas atrodo labai tolima, kažkas nepasiekiamo. Bet Londone, kai „Nike“ reklamoje filmuojiesi su Elly Goulding, o darbe sutinki princą Harry, niekas nebestebina. Viskas čia taip arti. Klube, kuriame prieš tai dirbau, lankydavosi galiūnas Arnoldas Schwarzeneggeris ir aktorius Chrisas Pine՚as. Pasaulis labai mažas, tik reikia važiuoti ir siekti, nes ribų nėra. Tokiame mieste kaip Londonas viskas įmanoma, tereikia fantazijos ir noro.
VENKITE EKSTREMALUMO
Dabar labai populiaru sportuoti namuose, žiūrint „YouTube“ vaizdelius. Kokia tavo nuomonė, ar rekomenduoji tai savo klientams?
Jeigu merginoms tinka, aš jų tikrai nestabdau. Geriau ką nors daryti nei nedaryti nieko, tačiau kartais pastebiu, jog žmonės nemoka judėti, tai priklauso nuo pratimų. Kol neimi sunkaus svorio, gal ir nesusižalosi. Bet kartais pratimai gali būti atliekami netinkamai. Jeigu žmogus niekada nėra buvęs sporto salėje arba jam niekas nėra rodęs, kaip reikia sportuoti, jis net nežinos, kad klysta. Juolab jei sportuoji ne prieš veidrodį, o prieš kompiuterio ekraną. Tai nereiškia, kad sportas neduoda naudos, bet koks judėjimas teikia naudą. Taip pat būna ir su grupinėmis treniruotėmis ar klientų mityba – galiu patarti, bet sveikai maitintis nepriversiu.
Užsiminei apie mitybą. Ar pati, kaip sporto trenerė, turi griežtą meniu?
Aš jau išbandžiusi viską. Buvau vegetarė, veganė, net raw veganė, kuri nevartoja gyvūninės kilmės produktų ir maisto, apdoroto aukštesnėje nei 48 °C temperatūroje. Dabar jau valgau viską… (juokiasi). Reikia sveikai maitintis, bet kartais maistas tampa tokia manija, kad nueini į restoraną ir atrodo, jog nėra ko valgyti. Dėl to nukenčia tavo socialinis gyvenimas, nes nei vyno taurės negali išgerti, nei užeiti pavakarieniauti į pirmą pasitaikiusį restoraną. Dažnai nėra nuotaikos ir gyveni toks labai atsiribojęs. Taip pat ir su sulčių gėrimo dietomis, mano nuomone, tai nesveika. Dažnai klientai ir draugai prašo patarimų, kaip maitintis sportuojant.
Aš patariu tiesiog vengti miltinių patiekalų, nevartoti perdirbto cukraus, nevalgyti per daug vaisių. Pats svarbiausias patarimas yra nedaryti tokių pokyčių, kokių negalėtum ilgai išlaikyti. Geriau pradėti tokį gyvenimo būdą, kad maitintumeisi sveikai, bet ne ekstremaliai. Svarbu gauti baltymų, kurie yra statybinė medžiaga sportuojantiems žmonėms, šiek tiek sveikųjų riebalų. Sporte 70 % lemia mityba. Gali sportuoti, bet jei maitinsiesi nesveikai, išvaizdos pokyčių nesulauksi. Dažniausia mano klientų problema yra ta, kad jie valgo bet kada ir kas tik pakliuvo. Be to, patiria daug streso ir labai mažai miega, dėl to norisi cukraus, energijos. Jeigu rūpiniesi mityba, sporto reikia nedaug, kad išryškėtų figūros pokyčiai.
Į GYVENIMO ŽYGĮ
Žinau, jog jau krauniesi kuprinę savo gyvenimo kelionei. Papasakok, ką planuoji per ją nuveikti.
Vasario pradžioje viena iškeliauju į Indiją ir Nepalą. Kol kas tikslių datų neturiu, tik bilietą į vieną pusę. Indijoje šešias savaites praleisiu jogos mokykloje, kur bandysiu įgyti jogos mokytojo kvalifikaciją. Ten vyks įvairiausios jogos paskaitos, treniruotės, visą laiką gyvensime drauge ašrame. Tai vienuolynas, užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų, kur žmonės, prižiūrimi mokytojo, mokosi jogos sistemos ir meditacijos pagrindų.
Pabaigusi jogos mokyklą labai noriu nuvykti į Nepalo kalnus, galbūt pavyks užkopti į kokią viršūnę. Be to, keletą mėnesių savanoriausiu nevyriausybinėse organizacijose, prižiūrėsiu našlaičiais likusius vaikus po praėjusių metų žemės drebėjimo. Padėsiu jiems ryte susiruošti į mokyklą, ateisiu jų pasitikti po pamokų, padėsiu ruošti namų darbus, mokysiu anglų kalbos, kartu dainuosime, šoksime, sportuosime ir eisime miegoti.
Ne kiekviena išdrįstų būti tokia laisva ir atvira likimo dovanoms…
Visada svajojau būti keliautoja. Nuo mažens man patinka kur nors vykti, tik niekada negalėjau taip susikrauti daiktų ir išeiti. Dabar yra tas laikas, kai esu susitaupiusi pakankamai pinigų, įgriso Londonas ir gyvenimo tempas, nesibaigiantys darbai. Čia labai daug materializmo, net nenorėdamas į jį įsisuki. Kadangi dirbu turtingame rajone, kur visi važinėja naujais automobiliais, rengiasi vardiniais drabužiais ir rankinėmis, pati nepastebėdama pradedi norėti to paties. Labai laukiu būsimų filosofijos pamokų, ajurvedinės mitybos ir visai kitokio pasaulio pažinimo.
Kiekvienam jaunam žmogui rekomenduoju išvykti į naują šalį, pažinti ne tik ją, bet ir save. Labai mažai tokių, kurie jau septyniolikos žino, kad bus gydytojai. Kitas dalykas – mes net nežinome, kiek pasaulyje yra darbų, profesijų, galbūt net nežinai, kad tavo svajonių darbas egzistuoja. Juk aš turėjau būti politologe, tapau asmenine trenere, modeliu, o dabar išvažiuoju mokytis jogos pagrindų. Visada svarbu išlikti atviram nežinomybėms.
