Iškart pranešame – jokia klaida neįvyko. Vaikinas, o ne mergina „Panelės“ viršelyje – planuotas, istorinis, bet, pažadame, tikrai ne vienetinis įvykis. Ir tikrai neatsitiktinai viršelio vaikinu tapo marijampolietis Aivaras Vilutis (20), paauglių šlovinamas ir daugiau nei 31 tūkstančio gerbėjų feisbuke sekamas veikėjas, kuris niekada nesikeikia, nemėgsta komedijų ir nėra bandęs rūkyti. Vaikinas, kurį seka, komentuoja ir net persekioja tūkstančiai, o tikrojo jo, galima sakyti, neatpažįsta niekas. Jis – gryniausias pavyzdys, kad feisbukas keičia ateitis ne tik socialiniame tinkle, bet ir realiame gyvenime.
Į susitikimą Aivaras atbėga radęs laisvą minutę tarp žiemos sesijos egzaminų. Realybėje jis – aukštesnis, kuklesnis ir ramesnis nei savo kuriamuose klipuose. „Kartais net artimiausi draugai nesupranta, kad tas personažas klipuose nėra veidrodinis mano atspindys. Aplinkiniai sutrinka, kai pasakoju apie problemas, liūdžiu ar tiesiog susierzinu. Jie nesuvokia kad aš, juokus krečiantis, galiu bent akimirką liūdėti, kad ir man pasitaiko blogų dienų.“
Šiandien kalbamės, o rytoj Aivaras laikys paskutinį sesijos egzaminą ir iškart po jo per tikriausiai didžiausią šios žiemos pūgą skubės į pirmąją jo gyvenime viršelio fotosesiją. Kai skaitysit jo interviu, Aivaras krausis lagaminus pusmetį truksiančiai studijų mainų programai Italijoje. Paskaitos vyks itališkai (nė žodžio šia kalba nemoka), į Romą skris lėktuvu (pirmą kartą gyvenime!), ir į Amžinąjį miestą žengs vienui vienas, stačia galva į nuotykius. Tokių akibrokštų ir kraštutinumų pilnas jo gyvenimas. Tarsi dvi kaip diena ir naktis skirtingas asmenybes savyje slepiantis Aivaras pagaliau plačiajai auditorijai atverčia ne tik juokeliais apipinto savo personažo, bet ir tiesiog jautrios sielos ir skaudžių išgyvenimų pažymėto vaikino dienoraštį.
BLONDINAS DĖL POPULIARUMO
Ar pameni, kada sukūrei savo pirmąjį video dienoraštį? Kaip sugalvojai pradėti filmuoti?
Atsimenu, kad pirmąjį dienoraštį nufilmavau pernai kovo 14-ąją. Visokius klipus kurdavau ir anksčiau, bet savo žanrą atradau tik praėjusį pavasarį. Anksčiau esu bandęs viską daryti anglų kalba ir kelti į Youtube. Labai norėjau būti panašus į tuos video blogerius, kuriuos pats sekdavau. Kelis mėnesius kiekvieną dieną keldavau rimtus dienoraščius, kuriuose kalbėdavau apie aktualias temas, socialinius tinklus, kaip žmonės per juos bando save perteikti. Kadangi sekėjų skaičius neaugo, pamanau, jog man reikia išsiskirti. Paėmiau ir nusidažiau šviesiai plaukus.
Tada feisbuke parašiau įrašą, kaip mes visi turime išsiskirti ir tik tada būsime pastebėti. Surinkau gal dešimt laikų, o kitą rytą įrašą ištryniau, nes rašiau naktį, pagautas įkvėpimo. Pirmasis dienoraščio video apie tai ir buvo, kaip aš nusidažiau plaukus (juokiasi). Paskui supratau, kad rimtos temos niekam neįdomios ir pradėjau juokauti. Iš pradžių pabandžiau šaipytis iš rimtųjų video blogerių, bet didelio populiarumo taip pat nesulaukiau. Buvo gal 50 peržiūrų, o pusė iš jų mano arba draugų, kuriems po mėnesio taip pat nusibodo žiūrėti į mano vaidybą. Pasižiūrėjau į save, į kitus ir pamačiau, kad nieko naujo neparodžiau. Niekuo neišsiskiriu, net nudažyti plaukai nepadėjo, nors tikrai stengiausi kurti. Kiekvieną dieną po keturias valandas praleisdavau filmuodamas ir montuodamas medžiagą.
Bet gerbėjų paskyroje tūkstantį jau turėjai.
Pirmąjį tūkstantį mane sekančių merginų „užsidirbau“ dar iš „Ask.fm“ laikų. Tai tokia platforma, kur gali susikurti anketą, į kurią prisiregistravę arba anonimiški vartotojai gali tau užduoti klausimus. Nori – atsakai, nori – ne. Mokyklos laikais iš manęs šaipydavosi, bijodavau kažką pasakyti, tai atsigriebdavau ten. Sugalvojau „vertinti“ merginų grožį dešimtbalėje sistemoje, nors iš tikrųjų visoms skyriau maksimalius įvertinimus. Tačiau pridedavau šį tą ir nuo savęs – kurdavau šmaikščius atsiliepimus ar istoriją, kaip ji tą nuotrauką padarė.
Jei pamatau nuotraukos kampe šluotą, tai rašau, kad prieš fotosesiją išsišlavė kambarius, pasidažė ir tik tada paėmė fotoaparatą į rankas. Merginos masiškai man siųsdavo savo arba draugių nuotraukas, kad jas įvertinčiau. Pasidariau kaip laidos vedėjas, viskas vyksta tiesioginiame eteryje, gaunu klausimą per „Ask.fm“, skaitau ir iškart aptarinėju merginas tiesioginiame eteryje.
LIEPĖ PASIGYDYTI
Tuomet pakeitei konceptą, ėmei telefoną į rankas, atsukai į save ir tarei tradicinius žodžius: „O, mielas dienorašti…“
Taip, su dviem grupiokėmis ėjome iš universiteto, kai aš išsitraukiau telefoną iš kišenės ir pradėjau filmuoti. Pasakojau visiškas nesąmones, tuomet grupiokė bandė įsiterpti, o aš ją sudrausminau: „Užsičiaupk, netrukdyk!“. Po šių žodžių atėjo pikto personažo idėja, kuomet nuolat ant kažko rėkiu, aiškinu ar bandau sudrausminti. Po pirmuoju įrašu surinkau du šimtus laikų ir du komentarus: kažkas nusijuokė ir vienas vaikinas parašė „nesveikas“. Kadangi dienoraščius žmonės rašo kiekvieną dieną, filmavau ir kitą popietę. Aš jau važiuoju autobuse, įdomesnė erdvė. Iškėliau tą telefoną pilnam autobuse ir taip nejaukiai jaučiuosi…
Pradėjau kalbėti, nors ir tyliai, bandžiau įsijausti į savo personažą, kuriam nesvarbu nei kur jis yra, nei ką pagalvos aplinkiniai. Jis turi visus užčiaupti, nes čia yra jo dienoraštis. Dažniausiai negaliu būti vienas, nes turiu bendrauti su užkulisiuose likusiais žmonėmis. Jeigu jų nėra, liepiu užsičiaupti sienai… Vienam labai sunku, dėl to pradėjau kurti ryšį su aplinkiniais, kuriuos erzindamas bandau išprovokuoti, jog atsirastų konfliktas. Vėliau sekėjų skaičius taip sparčiai augo, jog po trijų mėnesių turėjau dešimt tūkstančių. Pradėjau sekti net kurios valandos tinkamesnės įrašui viešinti ir koks turinys labiau patinka mano žiūrovams. Prasidėjo feisbuko strategija!
Tikiu, kad ne visi tavo humorą supranta. Į komentarus pasižiūrėjus, jie to ir neslepia…
Pamėgimų skaičius prie dienoraščio tris mėnesius augo, o vėliau staiga sustojo, bet aš jau buvau susikūręs personažą, kuris, mano nuomone, yra visiškai nesveikas. Praėjau komentarų bangas, kurios sakė: „Tu gydykis, esi nesveikas, tave reikia išvežti į psichiatrinę….“ Įgavau tokį imunitetą heiteriams, kad net jų pasiilgdavau. Yra žmonių, kurie supranta mano personažą ir tokių, kurie tiki, kad čia tikrai aš. Tada iš principo pradėjau su heiteriais žaisti, pats patikėjau, jog esu savo personažas.Tuomet jie dalinasi mano įrašais dar aktyviau nei fanai.
Susitaikiau, kad mano gyvenimas toks, kurti personažą. Klipuose aš su visais pykstuosi, galiu aprėkti, mesti daiktą. Žmonės mėgsta sakyti, nekreipk dėmesio į blogus komentarus, kiti net nustoja dėl jų siekti savo svajonių, o aš galvojau kaip tik kreipsiu, dar ir perdėtai. Reikia daryti priešingai. Turėjau vieną tokią heiterę mamytę, apie kurią buvau net atskirą dienoraštį sukūręs, kaip aš mieste rėkiu, kad nuo jos nukentėjau, ji mane nuskriaudė.
DARYK, KO NEMOKI
Ar tie heiteriai pasakydavo priežastis, kodėl jiems neįtinki?
Dažniausiai šaipydavosi iš mano marijampolietiško akcento. Tie, kurie suvalkietiškos tarmės negirdėję, sakydavo, jog kalbu kaip gėjus. Būdavo tokių, kuriems nepatikdavo, kad dienoraštyje nepasakoju apie savo dieną, rimtus dalykus, ką per ją patyriau. Bet juk kiekviena diena panaši, toks video niekam nepatiktų. Dėl to visas istorijas sukurdavau. Kažkokia idėja galbūt ir būna paimta iš asmeninės patirties, bet viską apverčiu ir pakeičiu, kad jos nebūtų galima pažinti. Niekada nerepetuoju ir aplinkinių neperspėju, ką jiems reikės sakyti. Tai natūralios jų reakcijos.
Aišku, šeima ir artimi draugai jau žino, kad jei aš įsitraukiu telefoną ir prisidedu arti nosies iš apačios, lauk bėdos. Visi nutyla, o aš iškart puolu ant jų rėkti: „Ko čia nutilot?!“ Pradžioje tikrai būdavo, kad išsitraukiu auditorijoje telefoną ir grupiokai šnabžda: „Aivarai, kas tau darosi, nu prašau, nufilmuosi namuose…“ Aš iki dabar galvoju, kad pusė kursiokų mane laiko nesveiku, nes po paskaitų su manimi nebendrauja. Jau dabar galvoja: „Ai, čia tas Aivaras, geriau jo nelieskim.“ (juokiasi). Mažiausiai mano kūrybą supranta vaikinai. Net jei jų merginos juos pažymi komentare ir sako, pažiūrėk, kaip juokinga, jie atrašo: „O kas čia juokingo?“
Pradėjęs nuo humoristinių vaizdo dienoraščių, keliauji populiarumo link perdainuodamas pasaulinius hitus. Kaip sugalvojai į lietuvių kalbą versti užsienio dainas?
Su vienu draugu pietavome kavinėje, kai užgrojo Bruno Mars daina „Uptown Funk“. Netikėtai abu nutilome ir pabandėme įsiklausyti į dainos žodžius. Girdžiu galvoj vertimą: „Aš paskambinsiu ugniagesiams, policijai, padarysiu viską, kad drakonas atsistatydintų.“ Klausau ir negaliu patikėti, juk šitą dainą visi dainuoja, kaip žodžiai gali būti tokie beprasmiški? Tada susiradome internete žodžius ir versdami prisijuokėme iki ašarų. Po dviejų savaičių tą pačią dainą perfilmavau ir įkėliau į feisbuką. Pirmieji mano vertimai buvo grynai tiesioginiai, be to, žodžius visada kalbėdavau.
Vėliau man pasidarė nusispjauti ant heiterių ir aš uždainavau, nors niekada gyvenime nebuvau to daręs. Dar rašiau motyvuojančius įrašus, raginančius ir sekėjus daryti tai, ko jie nemoka. Ir iš tikųjų, visa tai man padėdavo pabėgti nuo tam tikrų problemų gyvenime, pačiam būdavo linksma ir smagu. Pradžioje dar atrodė, kad žmonėms juokinga iš manęs, bet ne su manimi, o dabar pasidarė juokinga kartu. Jie suprato, kad iš tikrųjų nemoku nei dainuoti, nei profesionaliai vaidinti, tad nebesitiki pamatyti, kaip aš ištraukiu aukštas natas naujame video įraše. Supranta, kad čia ieškos „prikių“.
MERGINŲ LINKSMINTOJAS
Kaip pasirenki, kokias dainas versi?
Kartais būna nelogiškų dainų, bet jos nejuokingos. Tada prasideda visokie mano intarpai, žodžių keitimai. Jeigu manęs paprašo išversti Justino Bieberio „Sorry“ ir ten nebūna jokių juokingų vietų, kurias žmonės galėtų cituoti, aš sukuriu tas vietas. Dažnai prašau sekėjų patarti, ką jie norėtų išgirsti, kas būtų juokinga visiems. Žiūriu pagal pamėgimus, kas susilaukia daugiausia dėmesio. Juk kuriu ne meninę vertę, o tai, kas yra populiaru ir iš tikrųjų neturi prasmės. Dabar pradėjau viską maišyti.
Pasitaiko viena daina, tuomet penki dienoraščiai ir vėl daina. Aš niekada nenoriu daryti kažko iš reikalo. Būna, jog paviešintą klipą aš labai greit ištrinu. Stengiuosi kurti, kai man norisi. Iš mano šimto klipų gal dešimt yra užslaptinti, kuriuos įkėlęs pasigailėjau ir greit ištryniau. Tiesiog jutau, kad sukūriau juos iš reikalo, o ne dėl to, jog pats to norėjau.
Dažnai humoristai šaiposi iš kitų žmonių, jų išvaizdos, darbo specifikos ar įpročių, tuo tarpu tu šaipaisi tik iš savęs. Ar save vadini humoristu?
Tai, ką darau, tiesiog yra viskas, kas telpa manyje ir jaučiu, kad man reikia tai parodyti kitiems. Nelaikau savęs humoristu ar blogeriu, visur save matau kaip Aivarą. Man net žmonės siunčia video, kur jie bando elgtis taip, kaip aš savo klipuose. Jaučiu, kad greit atsiras nauja kryptis – aivarinti. Mažos mergaitės siunčia įrašus, kaip dainuoja mano dainas, o viena mamytė net parašė, kad esu pavyzdys jos vaikams, kurie juokiasi ir auga kartu su mano įrašais. Kai pamatau jos paskatinimą nenustoti to daryti, nes jų šeimai tai teikia džiaugsmo, suprantu, kad mano veikla turi kažkokią prasmę. Esu gavęs ne vieną laišką, kuriuose merginos ragina nesustoti linksminti jų gyvenimo.
Nutinka ir keistų dalykų, ko aš gyvenime tikrai nesiekiau. Pavyzdžiui, prekybos centruose žmonės nori su manimi pasidaryti selfį. Tiesiog prieina, paprašo nusifotografuoti ir nieko nesakę nueina.
Tiesa, jog gerbėjos tau net siunčia ananasus?
Prieš penkerius metus Youtube buvau patalpinęs įrašą anglų kalba, kuriame aš jau turėjau savo personažą ir visų nelogiškai klausiau: „Is ananas a pineapple? ( „Ar ananasas yra ananasas?“ – angl. k.)“. Tuomet komentaruose tema išsivystė ir mano gerbėjai tapo ananasais. Į namus po kurio laiko man atsiuntė gal keturis vaisius, o vaikštant Klaipėdoje prie manęs pribėgo viena mergina, padavė ananasą ir pabėgo. Tai lyg simbolis, asociacija į mano gerbėjus, kuriems patinka mano klipai. Kai kurdavau dainas, pradžioje net uždėdavau džinglą apie ananasus.
POPULIARESNIS UŽ BUNKĘ
Įdomus faktas, kad feisbuke tave seka daugiau žmonių nei Nataliją Bunkę, su kuria vis varžaisi dėl gerbėjų skaičiaus.
Taip, labai juokinga. Šiuo metu mane seka 31 674 žmonės, Lietuvoje pagal sekėjų skaičių esu 26-tas. Įžvelgiu tame šiek tiek absurdo ir labai sekėjų skaičiaus neusreikšminu. Mano mama dažniausiai atsiunčia: „Žiūrėk, aplenkei Bunkę!“ Mama labai seka mano veiklą, viliasi, jog kadanors tapsiu pirmas Lietuvos feisbuke. Vis dėlto, gyvenime tai man atsiliepia labai neigiamai. Jei susipažįstu su nauju žmogumi, jis jau dažniausiai būna susidaręs apie mano išankstinę nuomonę, žino, kad turiu daug sekėjų. Daug kas pradžioje bando įtikti, prisitaikyti, galbūt tikisi išpopuliarėti. Atsiranda nesmagūs dalykai. Mano buvusi mergina pasakė: „Susipažinau su tavimi dėl to, kad tu populiarus, bet gaila, kad nieko neišėjo.“
Ar po tokio akibrokšto dar tiki, jog internete gali sutikti savo meilę?
Manau, kad tikri santykiai turėtų atsirasti ir susikurti realiame gyvenime. Nauja pažintis, užmegzta realybėje, man atrodo daug šiltesnė ir nuoširdesnė. Rašo daug nepažįstamų merginų, su visomis tikrai nespėčiau atvirai pabendrauti. Dar labai keista, kai tiesiog tikisi, kad atrašysiu į paprastą „labas“ ir nieko daugiau. O štai realybėje priešingai – kai matai žmogaus šypseną, akis, kartais tam tikrą jaudulį veide – tai pasako žymiai daugiau. Todėl ir norisi realiai bendrauti.
Nebetikiu tuo, kad feisbuke galima susirasti savo meilę. Internetu neįmanoma pažinti tikro žmogaus. Realus jaudulys, atsirandantis pamačius merginą, kuri tau patinka, savotiškas nerangumas, pasimetimas man yra labai šiltas jausmas. Na, ir matyti išraustančius merginos skruostus, kai pasakai jai komplimentą – ar gali būti kažkas mielesnio? Nieko panašaus per feisbuką nepatirsi.
Visą Aivaro Vilučio interviu rasi vasario mėnesio „Panelės“ numeryje!
