Santykiai prieš pusę amžiaus ir dabar pasikeitė neatpažįstamai. Dėl to močiutėms sunku suprasti, ko jaunimas ieško pažinčių portaluose, kaip galime gyventi kartu, auginti vaikus ar draugauti penkerius metus nesusituokę? Išvis viršūnė – kaip gali mergina pirma užkalbinti patikusį vaikiną? Tai, kas prieš penkiasdešimt metų būtų linčiuojama visuomenėje, dabar madinga ir net pagirtina praktika. Kažin, ar dviejų kartų atstovės šiandien rastų bendrą kalbą?
Prisiminti jaunystę, pirmuosius jausmus ir tuometinę draugystės sampratą pakvietėme garsios Lietuvoje bajorų Nasvyčių giminės palikuones. Lietuvos kino aktorę, diktorę, bajoraitę Undinę Nasvytytę (89) ir jos Londone gyvenančią anūkę Eleną Reimerytę (26). Reklamos strategė nuo mažens klausydavosi močiutės pasakojimų ir dėl kartu praleisto laiko jas sieja ypatingas ryšys ir pasitikėjimas. Elena močiutei pirmai iš šeimos parodė savo vaikiną, paauglystėje kalbėdavosi su ja apie meilę, sudėtingus santykius, skaudančią širdį ir net intymius dalykus. Atstumas joms netrukdo juokauti ir valandų valandas kalbėti apie gyvenimą. Tiesa, per pusšimtį metų romantikos ir draugystės sąvokos gerokai pasikeitė. Dėl to apie tai, kaip meilė buvo suprantama prieš penkiasdešimt metų, mums pasakoja močiutė, o apie dabartinio pasaulio romantiką – jos anūkė. Abi tokios panašios ir kartu tokios skirtingos!
PAGYVENUSIEMS PROFESORIAMS – NE!
Kitąmet devyniasdešimtmetį švęsianti Undinė Nasvytytė gyvenime spėjo susilaukti trijų vaikų, išgyventi skyrybas ir sutikti tikrąją meilę. Tarpukariu gimusios bajoraitės tėvas buvo žymus Lietuvos kariuomenės gydytojas. Karininkų apsuptyje vaikystę praleidusi Undinė sako, jog tai buvo tikras jos vyro idealas: „Man patiko rimtai sudėti, aukšti, juodbruviai vaikinai. Visada pasitempę, rimti, mandagūs. Iki 15 metų labiau rūpėjo lėlės ir draugės, o jau šešioliktą gimtadienį pirmą kartą švenčiau su bernais. Buvau gera šokėja, norėjau net būti balerina, kitus mokiau. Tuo metu visi per šventes šokdavo, lėtą valsą ar tango. Nebuvo sentimentų, kad imtų glaustytis ar už rankos iškart griebti. Mes šokam, muzikos klausom, žurnalus skaitom ir taip linksma. Alkoholio ar rūkalų nereikėjo!“ – juokiasi dabar jaunystę prisimindama aktorė.
Undinė augo prabangiuose Kosakovskio rūmuose. Šeima turėjo dvi tarnaites, valgydavo prie ilgo stalo su porcelianiniais indais ir sidabriniais įrankiais. Ne vienas aukšto rango karininkas bandė suvilioti jauną širdį: „Piršdavo gi visokius profesorius… Iš špilkos vienam vokiečiui seniui į šoną dūriau, kai bandė merginti. Kokie buvo neištikimi savo žmonoms! Sėdi prie stalo profesorius, man ant šlaunies ranką kiša, o žmona iš kitos pusės sėdi. Tokia stora, tikrai negraži, bet viršininkė… Bet šitaip lįsti… Sako, važiuojam, aš jums Rygą parodysiu! Aš protinga, klausiu, ar galėsiu draugų pasiimti. O jis manęs vienos nori. Ir žinomi žmonės šitaip elgtis nebijojo…“
PIRMOJI MEILĖ RŪSYJE
Vokiečių okupacijos metais viskas pasikeitė. Naktimis niekas negalėjo gatvėmis vaikščioti, tad jaunimas iki šeštos valandos vakaro susirinkdavo pas vieną kurį į namus ir klausydavosi plokštelių, skaitydavo žurnalus. „Dauguma bendraamžių draugų pasitraukė į užsienį. Jie poravosi lageriuose, Vokietijoje, kol nuvažiavo iki Amerikos. O aš įsimylėjau savo geriausios draugės brolį, Eduardą. Brunetas, aukštas, rimtas, gerai fortepijonu skambino, aš irgi mokėjau. Svečiuojuosi pas jį namuose ir staiga prasideda Vilniaus bombardavimas, o aš negaliu grįžti namo, reikia pas jį miegoti, rūsyje. Draugė rėkia, o man tos bombos nebaisios, ko čia šauki, galvoju. Šypsausi patenkinta, kad su juo susikabinusi, man niekas nebaisu. Jis kitą rytą lydi mane namo ir vėl bombardavimas. Grįžom ir dar tris paras pas juos rūsyje praleidom. Gal dvejus metus paskui draugavom, o tėvam net nesakėm“, – dabar juokiasi Undinė pirmosios meilės nuotykius prisiminusi.
Undinė nebuvo tokia kaip kitos merginos. Prie vartelių jos pabučiuoti nepavyko nė vienam vaikinui. Iš principo! „Nori pabučiuoti, o aš sakau ne, šito jau nebus, prie vartelių nebučiuosi! Kai per plotą nesutikau su vienu bučiuotis prie vartelių, sakė, kad aš visiškai kitokia. Vienas iš mokyklos net grasino dėl manęs pro langą iššokti, o aš sakau: jei durnas būsi, tai ir šok. Portfelio panešimas iš mokyklos, valso šokimas jau buvo didžiausia romantika. Per vieną šokių koncertą pamačiau tokį aktorių Samašką, jis vyresnis už mane penkeriais metais. Pasirodo, iš labai geros šeimos, tėvas bankininkas. Tikėjausi, kad bus žvaigždė, bet pasirodė ne padlaižūnas, mandagus. Žiūriu, kad jis po koncerto tik su manim visada bendrauja. Man naktį pasidarė bloga, gal apendicitas, o jis taip gražiai slaugė, atnešė vandens. Po kiek laiko atėjo aplankyti. Tuomet jis supažindino mane su savo tėvais. Pradėjome draugauti, nors jokio intymumo nebuvo. Kita vertus, gal aš būčiau praspyrusi, jei būtų lindęs… Sėdime ant Trijų kryžių kalno ir repetuojame jo pjesę. Kas gali būti romantiškiau? – retoriškai klausia aktorė ir duoda merginoms didžiausią patarimą: – Gali ir šimtas vaikinų būti, bet trenks elektra prie vieno prisilietus ir žinosi, kad tau skirtas.“
IŠ MOKYKLOS – PRIE ALTORIAUS
Su pirmuoju vyru Alfonsu Undinė susipažino kino teatre: „Draugės mus supažindino. Žiūriu, koks gražus! Gal reikėjo per protą vyro ieškoti, o aš per gražumą visą gyvenimą! Tuo metu jis dar merginą turėjo, bet vėliau ji kažkur dingo. Kai pirmą kartą atsigulėm svečiuose kartu, manęs net nepalietė. O aš nieko nežinojau, maniau, kad jeigu atsigulsiu su vyru į lovą, tai iškart pastosiu! Visą naktį nemiegojau. Tuo metu buvau paskutinėje klasėje, ištekėjau pirmais metais, kai tapau studente, o dar po metų susilaukėme vaiko. Aš nenorėjau vaikų, svajojau būti aktore. Vaikai daugiau atsirado netyčia, bet kai jau gimdavo, pasidarydavau tikra patelė. Juos lavinau, skatinau mąstyti. Kai vaikams nieko neduodi, iš jų nieko gero ir neišeina.“
Į dabartinę Muzikos ir teatro akademiją devyniolikmetė Undinė stojo jau su sužadėtuvių žiedeliu ant piršto: „Režisierius pamatė, sako: mesk greit žiedą į balą ir užmink. Bet taip ir nenumečiau, sutikau tekėti. Nors ištekėjau 20-ies, atrodžiau labai jauna. Gatvėje sakydavo, kad vaikas vaiką vedasi. Turėjau teatre vaidinti nuo pat pirmos dienos. Buvo labai sunku, kasdien spektakliai, o namie vaikai su vyru ar tėvais palikti. Mano vyras irgi teatre dirbo, paskui mielių fabrike, radijuje. Per metus keitė gal septynis darbus, prasidėjo gėrimas, dėl to ir skyriausi. Jis visada taip: karaliene vadina, o paskui karaliaus tris dienas nėra. Su milicija po Vilnių ieškodavau, galbūt jau morge kur. Niekas netikėjo, kai pasirašiau skyrybų dokumentus. O jis reagavo ramiai, susirado turtingą gydytoją, ginekologę. Nepatikėsite, paskui ją pasodino į kalėjimą, nes darė merginoms nelegalius abortus“, – neįtikėtiną gyvenimo istoriją, sugulusią į knygą „Apie pulką ir mergelę“, pasakojo bajoraitė.
Nors ir jos anūkės gyvena nesusituokusios, Undinei tai atrodo nepriimtina, juk anksčiau niekas taip nesielgė: „Aš visada priešinausi, kaip čia galima susidėjus gyventi. Kai susituoki, viskas aišku. O čia – nepatiko ir išėjai. Dėl to nukenčia tik mergina, juk kiti sutikti vyrai jau klijuoja etiketes. Dabar veda tik tada, kai atsiranda vaikas, o per vestuves prie altoriaus eina su rūtų vainikėliais. Keistai atrodo… Mūsų laikais to nebuvo, su Alfa susituokėme per egzaminus, pasikvietę du liudytojus. Susirašėme ir išbėgome kiekvienas į savas auditorijas. Prieš susituokdami nė kiek negyvenom kartu, tik susitikdavom. Juk ir pats grožis gyvenimo kartu pradžioje!“
JAUNOS MEILĖS KANČIOS
Undinės anūkė Elena juokauja, jog pirmą kartą įsimylėjo krepšinio legendą Denisą Rodmaną, pamatytą ant brolio Mato krepšinio žaidėjų kortelės. „Tai daugmaž apibendrina mano visų įsimylėjimų pobūdį: susižavėdavau per atstumą nepažįstamu vaikinu ir nieko dėl to nemokėdavau padaryti. Bėda, kad man dažnai patikdavo daug vyresni, kurie tiesiog mandagiai su manimi bendraudavo, jei išvis bendraudavo. Visi kiti vaikinai aplink buvo platoniški draugai, tad su jais leisdavau laiką tik plepėdama, kad ir internetu“, – prisimena Elena, o dabar galvoja, kad reikėjo tuomet geriau apsidairyti.
Mergina romantiką paauglystėje įsivaizdavo taip, kaip rodydavo muzikiniuose vaizdo klipuose, bet praktiškai jai tai reiškė pasivaikščiojimus, susirašinėjimą ir keitimąsi muzikiniais rinkiniais: „Dažniausiai su niekuo nedraugaudavau, tik kankindavausi per atstumą. Viskas prasidėdavo susirašinėjimu žinutėmis, o baigdavosi nepaaiškintu dingimu. Mano trumpos draugystės visada baigdavosi taip pat – imdavau vengti ir slėptis nuo žmogaus. Tik sulaukusi pilnametystės nustojau taip negražiai elgtis.“ Nusijuokusi anūkė priduria, jog šiandien jai romantika reiškia lygiai tą patį: „Dabar su savo antra puse gyvename kartu, tad atrandame begalę smagių ir romantiškų dalykų.“
Elena niekada negalvojo, kad vaikiną su tėvais reikia dirbtinai supažindinti. Jai pačiai niekada nepatiko pažindinimo su tėvais pompastika, anaiptol, ji visada manė, kad tai nenatūralu ir nemalonu: „Kai su Pauliumi draugavome dar vos porą mėnesių, vizito Vilniuje metu jis pasakė, kad labai norėtų susipažinti su mano tėvais. Tiesa, jau buvau jį nusivedusi pas močiutę, kuri lygiai kaip ir jis užaugo Vilkaviškyje, todėl man tai atrodė labai gera idėja.“
DARŽELIO FEMINISTĖ
Mergina, kaip ir jos močiutė ir mama, niekada nesvajojo apie didelę šeimą su būriu vaikų. Esą tai arba nutinka natūraliai, arba nenutinka išvis. „Kai buvau aštuonerių, tėtis mane išmokė sakyti, kad esu feministė. Namuose palaikė mano pasisakymus, kad gyvenime netekėsiu, draugausiu su jaunesniais vaikinais, nusipirksiu „Walt Disney“ kompaniją ir niekada negimdysiu vaikų, nes būsiu karjeros moteris. Iš tikrųjų taip provokuodavau aplinkinių tradicinių moterų idealus ir jų suvokiamus vaidmenis, kurie pridera mergaitėms. Niekaip nesuprasdavau, kodėl vieni vaidmenys tikdavo tik berniukams, o mergaitės klasės fotografavimo dieną turėdavo vilktis sukneles. Pamenu, kai baigiau parengiamąją mokyklėlę, manęs pasiimti atėjo brolis su bendraklasiu. Šis pajuokavo: „Tai viskas, baigei mokyklėlę, dabar gali ženytis.“ Po tokio pareiškimo Elena pasijuto įžeista ir nusivylusi.
MOKSLAI IR SOCIALINIS SLUOKSNIS – NIEKAI
Aktorės anūkė pripažino kelianti gana daug reikalavimų savo vaikinui, tad tėvams niekada nereikėjo jaudintis dėl jos antrosios pusės: „Apskritai aš jaudinuosi dėl savo tėvų daugiau nei jie dėl manęs. Lietuviški socialiniai sluoksniai yra juokingos hierarchijos, neįsivaizduoju, kaip pagal juos galėtum nuspėti partnerio gerumą. Visi augdami Lietuvoje turi panašias galimybes, didesnis skirtumas, kuo žmogus labiausiai domisi ir ką vertina. Išsilavinimas irgi specifinė tema, daug Europos universitetų šiuo metų labai komerciški ir spekuliuoja visuomenės išsilavinimo sampratos stereotipais. Tėvams mano antrosios pusės veikla yra nepažįstama, iš pradžių jie net nežinojo, kaip suprasti, ar tai geros pareigos. Žinau, kad jei draugaučiau su kažkuo, kas užsiima dizainu, architektūra ar kūryba, galėčiau tikėtis daug kritikos, nes jie jaustųsi kompetentingi įvertinti jo talentą.“
Garsiose šeimose apie seksą ir draugystės dramas kalbėti nedera. Dėl to apie tai su mama paauglystėje nediskutavo nei Elena, nei jos močiutė. „Mama intymiomis temomis nekalbėdavo nei su manimi, nei su kitomis moterimis. Jos ne toks tipažas. Ir aš pati nesu linkusi kalbėti su kažkuo, kas nėra mano vaikinas. Mama man pirkdavo visokias knygas apie žmonių biologiją, pamenu savo „Mergaitės knygą“. Manau, jog turėtų būti kalbama apie visai kitus dalykus, pavyzdžiui, apie žmogaus įsileidimą į asmeninę erdvę. Turėtų būti aiškiai pasakoma, kiek daug jaunimo nežinodami serga lytiniu būdu plintančiomis ligomis ir kas nuo jų darosi tavo kūnui. Labai norėčiau, kad Lietuvoje paauglės paskaitytų „Girls“ serialo autorės Lenos Dunham knygą „Not that kind of girl“, kurioje atvirai savęs neliaupsindama ji pasakoja apie sėkmes ir nesėkmes bręstant į moterį“, – rekomenduoja Elena.
NEGARBINGO ELGESIO KULTŪRA
Pasak Elenos, sovietmečiu buvo ribotos galimybės, negalėjai laisvai keliauti, nelabai ir buvo ką daugiau veikti, jei nekūrei šeimos su vaikais. O šiandien niekas nesitiki, kad turėsi vaikų anksčiau, nei pats nori: „Tiesą pasakius, dabar jų nenoriu, tiek pat, kiek noriu, priklauso nuo tos dienos nuotaikos. Matau, kad Lietuvoje merginos jaučiasi senos daug greičiau nei kitur, mane tai liūdina. Kai draugams papasakoju apie drauges, kurios įvardina save vyresnio amžiaus moterimis būdamos dvidešimt aštuonerių, jie nustemba. Kita vertus, juk ne visos vaikų gali turėti trisdešimties.“
Elena taip pat pastebi, kad visuomenėje klesti negarbingas elgesys, ypač kai merginų daugiau nei vaikinų. Vertingos jos jaučiasi tik tada, kai gauna daug vyrų dėmesio arba konkuruoja su kitomis moterimis. Jos jaučiasi nesaugios, dėl to dažnai nemoka iš savęs pasijuokti arba pabūti vienos, garsiai prisipažinti, kad jas paliko: „Pastebiu polinkį girtis, kad buvęs vaikinas negali tavęs pamiršti. Arba pakeisti antrą pusę į kitą vaikiną ir, užuot atvirai prisipažinus, manipuliuoti, kad tavęs dar labiau siektų. Tikiuosi, netrukus padaugės savarankiškų ir empatiškų merginų, kurios demonstruos nuoširdumą ir griaus tokius nevykusius miesčioniškus įvaizdžius.“
