„Princai iš ekrano neegzistuoja “, – žinau, žinau, šio straipsnio pavadinimas – lyg kibiras ledinio vandens ant galvos toms, kurios kaip tik dabar trumpam nustojo dūsauti pasibaigus dar vienam romantiškam filmui.
Juk ką tik ekrane buvo JIS, svajonių princas, idealusis, kurį sutikusi iškart prirakintum prie radiatoriaus, kad tik niekur nepabėgtų, kad tik tau savo tobulumą dovanotų. Deja, leiskite iškart nuvilti. Šitie vienas už kitą tobulesni princai egzistuoja tik talentingų scenaristų eilutėse ir kino ekrane, ten, kur nėra buities, tikrų problemų, skausmo, kitaip tariant, tikrovės, kurioje gyvename mes. Tačiau „mylėti“ juos – labai naudinga! Kodėl? Apie tai šįkart ir pasikalbėkim.
Princui iš ekrano rytoj ryte nereikės rašyti matematikos kontrolinio, todėl jis gali nors ir visą naktį dainuoti serenadas po mylimosios langu.
Puikiai atsimenu savo pirmąją ekrano simpatiją. Tuo metu man tebuvo 15 metų ir vieną nuobodžią vasaros atostogų dieną akimis skanuodama televizijos kanalus sustojau ties ką tik prasidėjusiu filmu. Pirmame kadre – mokykla, paaugliai… Trumpai pagalvojau: tiks, vis vien neturiu ką geriau veikti.
Tas filmas vadinosi „Užsispyrėlės sutramdymas“ („10 Things I Hate About You“ – originalus filmo pavadinimas) ir jame vaidino dabar jau anapilin išėjęs aktorius Heathas Ledgeris, kuris ir įkūnijo tą pirmą mano tobuluolį, „blogiuką“ Patriką Veroną, po kurio įtartina išvaizda slėpėsi mylinti ir jautri širdis. Ak, koks jis išradingas, ak, jis vietoj atsiprašymo savo merginai sudainuoja serenadą prieš visą mokyklą, vedasi ją ne į banalų kiną, o žaisti dažasvydžio… Pirmą kartą į mano jauną galvelę šovė mintis: o kodėl gi mano aplinkoje tokių vaikinų nėra? Kur jie slepiasi? Ir, svarbiausia, kur tokį susirasti?!
Vėliau paaiškėjo, kad atsakymas į mano klausimą paprastas – niekur. Nes filmų vaikinai tiesiog neegzistuoja. Filmai, kuriuose vaizduojami štai tokie svajonių princai, nemenkai iškreipia suvokimą apie tai, koks vaikinas galėtų būti tikrovėje. Ir nors paprastai dažniausiai palaikau merginų pusę, šįkart jaučiu pareigą apginti tuos bendraklasius, vaikinus iš sporto būrelio ar tiesiog gatvėje nedrąsiai užkalbinančius drovuolius, kurie ir bus jūsų ateities vaikinai. Ir nepurkštaukit, pamatysit – bus.
Šiais socialinių tinklų laikais kiekvieną dieną matau merginų subtilias, o kartais ir nelabai, užuominas, koks, jų manymu, turėtų būti tikras svajonių vaikinas. Sunkiai pakeliamos gėlių puokštės, nesibaigiančios staigmenos, piknikas ant stogo vidury nakties, begalinė komplimentų lavina ir egzistavimas vien tam, kad rašytų meilias žinutes, lietų eiles mylimosios feisbuko sienoje ir vieną dieną padovanotų akinamai spindintį deimantinį žiedą kairės rankos bevardžiui. JUK TAIP IR BŪNA FILMUOSE!
Gaila, bet ne filme mes gyvename. Princui iš ekrano rytoj ryte nereikės rašyti matematikos kontrolinio, todėl jis gali nors ir visą naktį dainuoti serenadas po mylimosios langu. Nes ir pikta pribudinta kaimynė jo pamazgomis neapipils, kas, labai tikėtina, nutiktų tikrovėje. Bent jau aš tikrai neapsidžiaugčiau, jei po mano langais koks nors meilės kančių kamuojamas jaunuolis visa gerkle trauktų dainas mano kaimynei iš gretimo buto. Ar, neduok Dieve, sugalvotų taip laimėti mano dėmesį…
Susižavėjimas filmo herojumi kartais gali būti į neviltį varantis reikalas. Saldžias svajas nuolat keičia pyktis ir svarstymai, kad jei jau taip gali būti ekrane, tikėtina, kad herojaus paveikslas buvo sukurtas pagal trimatėje mūsų realybėje vaikščiojančio vaikino pavyzdį. Tačiau tie nuo realybės nutolę herojai įkūnija tai, ko gyvenime tiesiog nebūna, kad ir kaip norėtum. Ir kaskart akis į akį susidūrus su šiuo faktu pasidaro taip apmaudu…
Nepykit, bet tikrovėje vaikinai:
uždraudus tėvams draugauti metus laiko kasdien nesiųs ranka rašytų laiškų, o po daugelio metų susitikus, kai tu ištekėsi už žavaus karininko, nesuorganizuos romantiškiausio pasiplaukiojimo valtele tarp gulbių (filmas „Užrašų knygelė“). Ir dar tavo svajonių namo plikomis rankomis nepastatys. Ir nelauks, kol tu sugalvosi, su kuriuo iš tobulų mylimųjų tau geriau. Įsijausk į jo kailį!
Nelauks tavęs metų metus, kol tu išsilakstysi, kaip kantriai darė legenda jau tapęs ponas Darsis iš „Bridžitos Džouns dienoraščio“. Arba tokiu pat vardu pavadintas (ir net to paties aktoriaus suvaidintas!) svajonių princas iš Džeinės Osten knygos „Puikybė ir prietarai“. Ak, pone Darsi, kodėl tu tiesiog netikras?!
Tiesiog nebus šimtametis vampyras jauno gražuolio, kuris yra nepagydomas romantikas, kailyje. Na, nejaugi tikit, kad toks Edwardas Cullenas pradės mokslo metus jūsų klasėje? Nors Lietuvoje juk dažnai lyja, apsiniaukę, gyventi jam čia būtų paranku… O, kad tik tai būtų ne filmo scenarijus…
Žinau, kad labai sunku nesvajoti, kai prieš akis jie – tobuli, vaikštantys, kalbantys, dainuojantys, romantiškai bučiuojantys lietui lyjant… Ir kaip čia gali atkreipti dėmesį į tą pilką kaip lietuviški cepelinai vaikiną, kuris, pagal tavo princų standartus, taip nevykėliškai bando pakviesti tave į kiną?!
Kadangi esu būtent PANELĖS, o ne kurio kito žurnalo redaktorė, tikrai nusimanau, ką reiškia būti mergina, ir dar geriau suprantu, kaip jūs dabar jaučiatės. Ir aš ten buvau. Ir aš norėjau sutikti Patriką Veroną, poną Darsį ir kitus ekrano princus. Ir kaskart susižavėjusi kokiu nors tikru vaikinu ieškojau tų tobulumo daigų. Kurį laiką rožinė svajonė mane apgaudavo. Tačiau užtekdavo pirmo susipykimo, pirmo nusivylimo ar tiesiog pirmo nevykusio pokšto, ir tarsi pabusdavau iš saldaus miego: ne, čia dar ne jis. Ką aš su juo veikiu?! Einu ieškoti toliau.
„Niekada nemylėk to, kuris tave laiko paprasta.“
Bet tada aš dar nežinojau, kad tai, ko ieškau, tiesiog neegzistuoja. Ir kad gali būti geriau nei gražiausiame filme. Nes tikrovė, kad ir toli gražu ne tobula, brangesnė už bet kurį fantazijų pagimdytą filmą.
„Manau, mano svajonių mergina turėtų turėti labai išraiškingą figūrą, kitokios spalvos nei mano merginos Robyn plaukus ir daugiau negu ji domėtųsi sportu. Bet, žinot, Robyn yra geresnė negu mano svajonių mergina. Nes Robyn – reali.“
Taip pasakė toli gražu ne pagrindinis merginų dievinamo filmo „500 Days Of Summer“ herojus. Ir būtent jį, o ne tobuląjį pagrindinį filmo princą atsimenu iki šių dienų. Nes ta frazė buvo artima. Ta frazė – tikra kaip gyvenimas.
Pažįstu vieną merginą, kuri pirmą kartą pažiūrėjusi „Saulėlydį“ tiesiog pametė galvą dėl vampyro Edvardo Kaleno. Ne, ji nerašinėjo jo vardo paraštėse ir neliejo jausmų dienoraščiui. Ji šventai tikėjo, kad vieną dieną miške vedžiojant šunį iš kažkurios eglės viršūnės nusileis jos Edvardas Kalenas – toks, apie kokį ji svajoja, ir tikrai ne prastesnis.
Toji pati mergina 18 kartų atsisakė eiti į pasimatymą, nes suprato, kad jei jau susidės su vaikinu, turės daug mažiau laiko… skaityti. O ar jis to vertas? Ar jis tikrai toks stebuklingas kaip žavusis vampyras? Todėl ji labai ilgai rinkosi mylimas knygas, kol vieną dieną ją į pasimatymą pakvietė jau kitas vaikinas. Iš medžio kaip garsusis vampyras jis nenulipo, mašinos plikomis rankomis nesustabdė ir pro langą pas ją neįsliūkino. Tačiau būnant su juo nė akimirką nekilo mintis, kad geriau jau ji sėdėtų prie radiatoriaus su knyga ar glostytų katiną. Kartu jie – jau daugybę metų. Turi katiną, šunį ir nuo knygų lūžtančias spintas.
Tai štai kuo svajoti apie ekrano princus gali būti naudinga. Svajokit ne apie blizgučius ir serenadas, o apie tai, ką bendro turi visi ekrano princai. Savo išrinktąsias jie saugo, bet neapkarpo joms sparnų. Jie padeda joms atsiskleisti, siekti savo tikslų, o ne egzistuoti vien tam, kad pagamintų jam vakarienę. Juk svarbiausia – dėmesys ir atidumas, o ne priemonės jiems parodyti. Kas iš to kibiro rožių, jei su jas dovanojančiu neturėsit apie ką kalbėti…
Tikriausiai dabar jau galvojat, kad esu tiesiog dar viena suaugėlė, kuri nesupranta, kas yra romantika, ir neprašyta daužo visas svajones. Svajokit, būtinai svajokit! Paauglystė – didžiausių svajonių kūrimo ir tikėjimo metas. Ir apie princus svajokit, nes tikrai, koks gi pilkas gyvenimas be šių svajonių būtų! Ne tik svajokit, bet ir žinokit, kad savo Edvardą Kaleną, poną Darsį ar bet kurį kitą svajonių vaikiną tikrai sutiksit.
Taip, jis nebus iš ekrano, net gal bus labai toli nuo tobulybės, bet jis bus tas, kuris pirmas atbėgs slaugyti susirgus, kuris padės pasirengti egzaminams, galbūt net išmokys vairuoti ir paskambinus vidury nakties vos vienu sakiniu mokės išdžiovinti visas ašaras. Tačiau kol jį atrasit, reikės ne tik daug kartų suvokti, kad tobuli princai neegzistuoja, bet tikriausiai ir apsigauti susidėjus su toli gražu ne labiausiai vykusiu variantu. Bet apie juos pakalbėsim kitą kartą.
Todėl pabaigoje pasidalinsiu dviem savo labai mėgstamo rašytojo Oscaro Wilde‘o citatomis:
„Gyvenime egzistuoja tik dvi tragedijos: viena – negauti, ko labiausiai trokšti, kita – tai gauti.“
Atminkit.
O šią noriu, kad užsirašytumėt ant veidrodžio arba bent jau įsivestumėt į telefoną:
„Niekada nemylėk to, kuris tave laiko paprasta.“
Nes tikrą sau skirtąjį pažinsi ne iš karūnos, jachtos ar deimantų, o iš to, kad su tavimi elgiasi lyg su princese. Vienintele, nuostabiausia ir verta viso pasaulio. Tik duok jam šansą tai įrodyti.
