Sykį mažame Gargždų mieste gyveno Monika: stropi, pareiginga ir geraširdė mergaitė. Jos nekentė ir jai pavydėjo visos Lietuvos piktosios seserys. „Pasikėlusi“, „nevykėlė“, „bejausmė“ – pylė ir tauškė pavyduolės kompiuterių klavišais.
Monikos skruostais kaip pupos ritosi didelės ašaros. Ji nurimdavo tik dainuodama: stiprus balsas į skutelius suplėšydavo skaudžius aplinkinių komentarus. Nebelikdavo abejonių, nebelikdavo „gal“, „turbūt“, „ko gero“. Žodžių nereikia, jausmo pakanka. Širdį lyg stygą paliesdavo muzika.
Monikos tėvai nenorėjo, kad dainavimas taptų jų dukrelės profesija. Tačiau Monika nepasidavė: laiku paruošdavo pamokas, susitvarkydavo kambarį ir vėl puldavo repetuoti. Ėjo metai, Monika vis dirbo, dirbo ir dirbo, dainavo ir dainavo. Ir štai 2015 metais Moniką aplankė sėkmė ir pripažinimas.
Plojant milijonams žmonių, „Eurovizijos“ scenoje ją pabučiavo gražuolis princas Vaidas Baumila. Geroji fėja, krikštamotė Justė Arlauskaitė-Jazzu padėjo įrašyti debiutinį albumą „Walk With Me“. Monika pagaliau užkariavo visos Lietuvos širdis. Išdžiūvo jos ašarų upeliai, laimė užpildė jaunos moters gyvenimą.
R. Mishka nuotr.
Bet, Monika, pasiruošk – tik tak, tuoj laikrodis išmuš vidurnaktį. Tavo auksinė karieta atvirs į moliūgą, žirgai į peles, tarnai į driežus. Po dangum stovėsi viena, o į tave žiūrės tūkstančiai gerbėjų akių. Kokia tu būsi 2016-aisiais? Ir ar atras tas vienintelis tavo krištolinę kurpaitę?..
Neįtikėtina pelenės istorija turės laimingą pabaigą. O dabar, istorijai dar nesibaigus, kviečiu į prašmatnią ir įspūdingą Monikos Linkytės gyvenimo puotą!
Mane galima būtų tituluoti labiausiai verkusia projekto dalyve. Paverkdavau prieš dainą. Susikaupdavau, padainuodavau. Tada vėl paverkdavau
Papasakok, kaip pradėjai dainuoti.
Pradėjau dainuoti gal trylikos metų. Gyvenau Gargžduose, mama surado vokalo mokytoją Kristiną Jakataitę. Prasidėjo visokie konkursai, man juose neblogai sekdavosi. Mano mama dirba muzikos mokytoja, tačiau tėvai visada norėjo, kad muzika man liktų tik hobis. Man buvo sunku tą suvokti. Galbūt dabar suprantu, bet manau, kad šiuo metu bet kokia profesija labai rizikinga. Norėdamas būti geras savo srityje turėsi atiduoti labai daug savęs.
Kokie buvo tavo tėvai?
Tėvai mus su broliu labai mylėjo, stengėsi suteikti viską, ko panorėdavom. Bet kartu nebuvome labai lepinami. Kai užsigeidžiau paspirtuko, reikėjo palaukti. Abu gavome dovanų per Rugsėjo pirmąją. Mobilųjį telefoną gavau penktoje klasėje, nors bendraklasiai turėjo jau trečioje. (Pavydėjai?) Pavydėjau, bet tėtis paskolindavo savo telefoną, kad paskambinčiau draugėms.
Tėvai mane įkvėpė tikėti meile. Jie susipažino šešiolikos metų ir iki šiol labai myli vienas kitą. (O kaip jie susipažino?) Juos suvedė dešra! Tėtis skambino mamos mamai. Mano močiutės buvo pažįstamos ir keitėsi įvairiais produktais, kurių sovietmečiu buvo sunku gauti. Tad tėtis skambino pasakyti, kad jau atvyko dešros, galima pasiimti. Atsiliepė mama. Tėčiui pasirodė, kad reikia susipažinti rimčiau, ir nuo to laiko jis nesiliovė skambinti tol, kol mano mama sutiko susitikti…
R. Mishka nuotr.
„Lietuvos balsas“ padėjo tau išgarsėti, bet buvo ir sunki patirtis – buvai kaltinama, kad tau trūksta emocijų… Kaip jauteisi?
Užsiauginau storą odą. Mane galima būtų tituluoti labiausiai verkusia projekto dalyve. Paverkdavau prieš dainą. Susikaupdavau, padainuodavau. Tada vėl paverkdavau. Grįžusi namo dar dvi dienas verkdavau, o tada toliau ruošdavausi. Po projekto jaučiausi išsekusi.
Donatą pasirinkau per savo neapdairumą. Nepagalvojau, kad gali kilti tokia reakcija. Pasirinkau Donatą, nes turime panašų muzikinį skonį. Jei būčiau tikrai ieškojusi žmogaus, kuris mane prastumtų, kaip tik būčiau jo nesirinkusi, viską apgalvojusi. Bet aš apie tai net nepagalvojau! Kas buvo, tas. Džiaugiuosi, kad pamačiau, kokie žmonės gali būti kandūs ir net šlykštūs.
Kad ir kokių buvo komentarų, 2015 metais prasimušei į „Euroviziją“.
Šįkart nebesiklausiau jokių komentarų. Nebenorėjau teikti tam dėmesio. Juk jų visada bus – tikiuosi išmokti iš to pasijuokti.
„Eurovizija“ buvo vienas įspūdingiausių renginių mano gyvenime. Ten su tavimi elgiamasi kaip su Holivudo žvaigžde. Vieni žmonės palydi į pirmą patalpą, ten susitikrini garsą, ausines. Kiti žmonės tave palydi iki scenos. Ten dar kiti asistentai pasitinka… Tas dėmesys, organizuotumas užburia. Gera buvo pamatyti tai iš vidaus.
Tačiau labiausiai įstrigo tai, kas įvyko grįžus. Grįžau sekmadienį, miegojusi tik keletą valandų, pervargusi. Bet nebūčiau užmigusi su tiek daug emocijų, tad su drauge išėjau į miestą. Ir nė vienas žmogus nepraėjo abejingas: visi nuoširdžiai sveikino, dėkojo už tai, kad gerai atstovavome Lietuvai. Vienas vyras, ėjęs su šeima, sustabdė ir paprašė palaukti – grįžo su gėlėmis. Man buvo taip gera ir malonu. Pagaliau jaučiausi, kad Lietuva mane pamilo.
R. Mishka nuotr.
O ar tave pamilo Vaidas Baumila? Ar tikrai bučinys buvo tik vaidyba, be jokių jausmų?
Neįmanoma bučiuotis ir nesimėgauti tuo. Mes buvom draugai, ir dabar tokie esame. Bet didesnių fantazijų, manau, nebuvo.
Po „Eurovizijos“ sėkmės Justė Arlauskaitė-Jazzu su Leon Somov prodiusavo tavo debiutinį albumą „Walk With Me“. Papasakok apie tai.
Jei būčiau tikrai ieškojusi žmogaus, kuris mane prastumtų, kaip tik būčiau jo nesirinkusi.
Justė buvo „Eurovizijos“ atrankų komisijos narė. Atrankose sugalvojau susikeisti ir dainuoti ne savo pačios dainą – juk toks buvo pačio televizinio šou principas. Sugalvojau tikrai keistai, nes ta kita daina man nei patiko, nei tiko. Sulaukiau kritiškų komisijos vertinimų. Nebesitikėjau, kad pateksiu…
Po filmavimo priėjo Justė ir paklausė: „Kaip tu jautiesi, būdama tokia blondinė, kad nedainuoji savo dainos per „Eurovizijos“ atranką?“ Pasakiau, kad nedainavau savo dainos „Skęstu“, nes neturėjau jos angliško teksto. Tada ji sutiko padėti ir jį parašyti – taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.
Daina „Po dangum“ sulaukė neįtikėtinos sėkmės, aštuonių milijonų „YouTube“ peržiūrų. Tačiau daug kas tave ėmė lyginti su Jazzu. Tai tave skaudina?
Iš pradžių nepatogiai jaučiausi prieš Justę, nes žinau, kiek jai reiškia visos tos dainos. Dabar, kai pradedu kurti savo dainas, suprantu, kaip būtų nežmoniškai sunku jas padovanoti kitam žmogui. Džiaugiuosi, kad Justė vis dėlto pasidalino savo muzika, nes tada man to tikrai reikėjo. Dėl to esu labai dėkinga.
Atrodo, kad su nauju albumu pasikeitė net tavo balsas.
Mažiau rėkiau. Justė įkvėpė mane pasitikėti savimi, išmokė, kad nebūtina visada rodyti savo vokalo galimybių. Išmokau dainuoti subtiliau, atradau save. (O kaip bus toliau?) Dar nežinau. Darbas kartu iš visų reikalauja labai daug emocijų. Dar sunku viešai kalbėti apie tai, kas bus toliau. Pirma pačiai reikia nurimti, kaip toj dainoj.
M.A.M.A. apdovanojimuose esi nominuota penkis kartus: metų atlikėja, metų popmuzikos atlikėja, už geriausią albumą („Walk With Me“) ir du kartus už geriausią dainą – „Po dangum“ ir „This Time“ su Vaidu Baumila. Ar lauki šių apdovanojimų ir nori laimėti, o gal tau tas pats?
Be abejo, laimėti reiškia būti įvertintam. Būtų keista, jei nenorėčiau. Tai vieni ryškiausių muzikinių apdovanojimų, skiriami už metų darbus. Tikiuosi, kad šiemet dirbau uoliai ir buvau pastebėta! (Vėl verksi prieš renginį ir po jo?) Manau, taip. Vakar apsiverkiau žiūrėdama kavos reklamą. Man daug nereikia…
Gerai, o dabar vis dėlto prisipažink – kuo skiriasi Monika viešumoje ir Monika realiame gyvenime?
Asmeniniame gyvenime esu chaotiškesnė ir padykusi. Mėgstu visokias nesąmones. Su broliu esu peržiūrėjusi tūkstančius kvailų įrašų „YouTube“. Žmonės, kurie mane pažįsta iš žiniasklaidos, mano, kad esu santūri ir kukli. Gyvenime ne visada taip yra. Tiesiog nesinori viešai darkytis, draikytis, švaistytis frazėmis, kurių vėliau gailėčiausi. Žinau, kad jei yra nors penkios mergaitės, kurioms esu pavyzdys, – noriu dėl jų būti geresnė.
Bet ar tikrai „YouTube“ įrašai – vienintelė tavo gyvenimo nuodėmė? Girdėjau gandų, kad šiemet ėmei gyventi audringą gyvenimą…
Kokių dar gandų?! Ne, viskam tikrai turiu ribas. Moku atsipalaiduoti ir neišgėrusi litro degtinės. Nesitūsinu iki ryto. Tiesiog šiemet turiu daugiau laisvesnių vakarų, nes pasiėmiau akademines atostogas. Anksčiau visą laiką mokiausi, repetuodavau, vėl mokydavausi. Dabar turiu šiek tiek laisvo laiko: laiko sau, knygoms, teatrui, kinui, taurei gero vyno, vakarams su ilgais ir nuoširdžiais pokalbiais draugų rate.
Kaip suprantu, labiau mėgsti gerus darbus. Papasakok apie eurovizinę bučinių idėją – pasibučiavot ne tik jūs su Vaidu, bet ir pritariamieji vokalistai: du vyrai ir dvi moterys.
Nepamenu, kam kilo ši idėja, bet gerai atsimenu, kad visa komanda jai iškart pritarė. Laikas nustoti mūsų visuomenei gyventi patamsiais. Reikia suprasti, kad kitoks žmogus nėra blogas. O gal net širdimi geresnis už tave patį, jeigu tu nemoki jo priimti tokio, koks jis yra. Meilė yra begalinė, ir jai reikia labai daug vietos. Nemanau, kad turiu teisę stabdyti du žmones mylėti vienam kitą, jeigu jie to nori. Džiaugiuosi, kad Lietuva pasakė tai plačiai ir garsiai.
R. Mishka nuotr.
Kokius dar gerus darbus darai?
Man atrodo, geriausias darbas yra pasidalinti savo laiku. Jau metus kartą per mėnesį ar du iš vaikų namų pasiimu tris mergaites ir praleidžiu su jomis laiko kartu: nueinam į kiną, piceriją. Vaikams trūksta ne tiek materialinių dalykų, kiek žmonių, kurie galėtų pabūti šalia. Džiaugčiausi, jei daugiau žmonių atrastų tam laiko.
Esi geraširdė ir romantiška. Koks vaikinas galėtų tave sužavėti, ir kaip?
Manau, kiekvienas turi sau skirtą žmogų, tik vieni jį randa, kiti ne. Norėčiau, kad maniškis turėtų gerą humoro jausmą. (Sportiškas?) Nesvarbu. Jeigu randi, apie ką šnekėt, kartais visiškai nesvarbu, koks žmogaus kūno sudėjimas… (O kaip tave turėtų užkalbinti?) Na, būtų gerai, kad apsieitų be feisbukinių „labas, ką tu?“ Bet kažin ar susitikčiau su kuo nors iš feisbuko. Geriau jau ateitų į mano koncertą! (Tavo vaikinas turės būti tavo gerbėjas?) Manau, taip – būtų keista, jei nemėgtų mano muzikos, bet mėgtų mane pačią. Juk muzika man be galo svarbi. Kasmet vis paaugu, bręsta mano asmenybė, išryškėja naujos spalvos, bet viskas atsispindi muzikoje. Mano muzika ir esu aš.
Istorinis įvykis: Monika pirmą kartą stebi savo „Eurovizijos“ pasirodymą.
Interviu metu Monika Linkytė išsidavė, kad niekada pati neperžiūrėjo savo „Eurovizijos“ pasirodymų. Įkalbinau Moniką tą padaryti drauge! Pateikiu dešimt jos įdomiausių reakcijų.
1. „O Dieve, kaip čia taip daug atrodo… Nebuvo ten tiek žmonių!“
2. „Geras. Negirdėjau, kad visi taip plojo.“
3. „Atrodo, scena tokia didelė… Nebuvo ji tokia didelė iš tikrųjų.“
4. „Čia labai bijojau. Reikia vienoj vietoj sustot, bijojau, kad nepavyks.“
5. „Labai keista matyt save su ilgais plaukais.“
6. „Ar čia normalu, kad aš dar nemačius?! Hahaha.“
7. Apie finalą: „Čia drąsiau jaučiuosi, man atrodo. Kai jau lipi paskutinį kartą, norisi nieko nebepraleist.“
8. „Vaidui pagaliau pavyko atsistot ten, kur reikia. Jis visad užstodavo pritariamuosius vokalistus, bet čia pavyko.“
9. Apie ilgą bučinį finale: „Čia Vaidas sugalvojo paeksperimentuot. Galvojau: pala, o tai kada mes dainuosim? Nuo kurios vietos įstot dabar?!“
10. „Ką aš žinau, šiaip gerai pasirodėm. Gera emocija!“
