Pirmasis vaidmuo kine – pirmasis apdovanojimas iš Natalie Portman rankų, kelionė po kino festivalius JAV ir Europoje, sutartis su tarptautine aktorių agentūra. Filme „Sangailės vasara“ menišką paauglę Austę suvaidinusi aktorė AISTĖ DIRŽIŪTĖ (23 m.) gyvena kaip sapne. Tokiame, apie kokį Vilkaviškyje užaugusi, paauglystėje savęs nemėgusi mergina nebūtų drįsusi svajoti.
„Kai praeis 40 metų, turėsiu anūkų, galbūt suprasiu, kas atsitiko, – sako ji mums susitikus prieš „Sangailės vasaros“ premjerą Lietuvoje. – Nes dabar viskas vyksta kūlversčiais.“
Kai pasirodys „Panelės“ numeris su mūsų interviu, „Sangailės vasara“ jau bus rodoma visos Lietuvos kino teatruose. Jaudiniesi?
Nebe tiek daug kaip prieš patį pirmąjį seansą Lietuvoje šį pavasarį „Kino pavasario“ festivalyje. Tada filmą pamatė draugai ir šeima. Jų nuomonė man buvo svarbiausia. Kitų žmonių nuomonė taip pat rūpi, bet jau užsiauginau žąsies odą. Gali daug ką sakyti – aš tai priimu, nusipurtau ir einu toliau. Paskutiniai pusė metų, kai filmas buvo rodomas užsienio festivaliuose, buvo tokie intensyvūs, kad nori nenori greitai užaugi. Dabar į reakcijas, komentarus žiūriu brandžiau. Bent jau noriu tuo tikėti!
Sunku tuo patikėti, bet „Sangailės vasara“ yra pirmasis tavo filmas. Koks jausmas pamatyti save didžiajame ekrane?
Pirmą kartą filmą pamatėme Paryžiuje, dar nebaigtą. Mes su Julija, Sangailę vaidinusia aktore, sėdėjome šalia. Didžiąją dalį filmo praleidome susikibusios už rankų. Apsiverkėme, juokėmės. Įspūdis buvo toks stiprus, kad po visko negalėjome niekaip filmo komentuoti.
Tada sausį įvyko pasaulinė premjera Amerikoje „Sundance“ kino festivalyje. Pirmą kartą matėme filmą su kitais žiūrovais. Buvo įdomu juos stebėti. Publika reagavo į visai kitas vietas, negu tikėjomės. Erotinės scenos, kurios Lietuvoje sulaukė dėmesio, ten buvo priimtos visiškai natūraliai. Visi juokėsi iš scenos, kur aš bėgu ir užkliūnu. Tiesiog!
Kartais pabandau mintimis sugrįžti į pasaulinės premjeros vakarą, kitus su filmu susijusius dalykus, suprasti, kas įvyko. Bet vis dar nepavyksta. Tai yra toks protu nesuvokiamas dalykas! Apima didžiulis džiaugsmas, bet kartu ir baisu. Nes jau nebegali kontroliuoti to, kas vyksta. Filmas – kaip vaikas, kuris gyvena savo gyvenimą. Kai praeis 40 metų, turėsiu anūkų, tada atsisėsiu ir pamąstysiu, kas gi atsitiko. Nes dabar viskas vyksta kūlversčiais.
„Sangailės vasara“ jau sulaukė neįtikėtinos sėkmės. „Sundance“ yra prestižinis kino festivalis – jame filmo režisierė Alantė Kavaitė apdovanota už geriausią užsienio filmo režisūrą. Lietuvoje filmas pripažintas geriausiu „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose. „Sangailės vasarą“ jau pamatė žiūrovai beveik 20-yje skirtingų šalių. Kai kūrėte filmą, ar tikėjaisi, kad taip bus?
Nieko nesitikėjau. Tiesiog dirbome atsidavę visa širdimi. Kai esi taip įsijautęs, nėra laiko galvoti, ar filmas bus sėkmingas. Norėjau kuo geriau atlikti savo vaidmenį. Tai juk buvo mano pirmas vaidmuo kine! Nesuvokiau, kuris mano kampas yra gražusis, o kuris ne. Nežinojau, kiek dantų parodyti šypsantis, kaip garsiai kalbėti, kiek gestikuliuoti. Viskas buvo nauja.
Bet visiškai pasitikėjau filmo režisiere Alante. Ji buvo labai tvirta, aiškiai matė filmo viziją. Numaniau, kad visas darbas išeis į šį tą gero. Bet kad tokius tolius pasieks – niekas neįsivaizdavo.
Filmas tau leido gauti ir asmeninį pripažinimą kine. Berlyno kino festivalyje buvai atrinkta tarp dešimties perspektyviausių jaunų Europos aktorių – gavai „European Shooting Stars“ („Kylančios Europos žvaigždės“) apdovanojimą. Joks kitas Lietuvos aktorius nėra jo gavęs. Sveikiname! Kaip tau tai pavyko?
Lietuvos kino centras nusprendė šiam apdovanojimui būtinai siūlyti kurią nors iš mudviejų – Juliją arba mane. Bet buvo klausimas: kurią? O tada Julija padarė vieną gražiausių dalykų, kokius yra tekę patirti. Ji perleido man galimybę gauti apdovanojimą. Ji vaidino Sangailę, jos vaidmuo yra pagrindinis, ne mano. Bet Julija pasakė, kad jai to nereikia. Kad ji nesieja savo kelio su aktoryste taip stipriai, kaip aš. Tai buvo neįtikėtina.
Iš pradžių net nežinojau, kas yra „Shooting Stars“. Tada pagūglinau, pamačiau, kad tarp apdovanojimą gavusiųjų yra, pavyzdžiui, „Džeimso Bondo“ aktorius Danielis Craigas. Supratau, kaip tai rimta. Nusprendžiau, kad padarysiu, ką galiu, kad ten patekčiau, nors nemaniau, kad pavyks. Juk tarp konkurentų – aktoriai iš daug didesnių ir kine įtakingesnių šalių nei Lietuva. Parengti paraišką buvo didelis darbas: reikėjo parengti biografiją, sukurti mane pristatantį filmuką. Tačiau „Sangailės vasara“ tada jau buvo laimėjusi „Sundance“ festivalyje, filmas buvo atrinktas į to paties Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programą. Tai labai svarbūs įvertinimai. Jie daug prisidėjo prie to, kad man pasisekė.
Vėliau Paryžiuje sutikau vieną iš apdovanojimų komisijos narių. Ji paaiškino: „Žinai kodėl pasirinkome tave, nors tavo vaidmuo net ne pagrindinis? Todėl, kad esame iškankinti viso to liūdesio, sunkumo kine. Kai pamatėme tave, visišką šviesulį, negalėjome pasakyti „ne“.“
Visas dešimtukas jaunų Europos aktorių susitikote Berlyne. Ką veikėte?
Mokėmės būti žvaigždėmis. Kai tik atskridau, pasitiko žmogus ir sako: „Taigi, Aiste, dabar važiuosime matuotis deimantų.“ „Ko? – nesupratau aš. – Deimantų?“ Susitikome su apdovanojimui irgi atrinkta islandų aktore Hera Hilmar. Žiūrime viena į kitą ir nieko nesuprantame. Buvome visiškai nepasiruošusios, su džinsais ir megztiniais. Bet važiavome į deimantų parduotuvę. Išsirinkome vėrinius – juos vėliau segėjome eidamos raudonu kilimu atsiimti apdovanojimų.
Vakare susitikome jau visas dešimtukas. Buvome aktoriai iš skirtingų Europos šalių: Danijos, Ispanijos, Šveicarijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir kitų. Iš Baltijos šalių ir apskritai Centrinės Europos buvau vienintelė. Greitai susidraugavome, lig šiol palaikome ryšį, bent jau feisbuke. Esame kaip maža panašaus likimo bendruomenė.
Susipažinę pamatėme, kad visi esame tokie patys – paprastai gyvenantys, iš paprastų šeimų. Taip, visi dirbome kine, bet nebuvome jokios žvaigždės. Tačiau tada supratome žaidimo taisykles. Viešbutyje būdavome paprasti paaugliai, bet iš jo išeidami sakydavome vieni kitiems: Time to shine! („metas sužibėti“). Įsijungia šypsenos, ir mes jau – kino pažibos.
Berlyne iš viso praleidome keturias intensyvias dienas. Dalinome interviu, bendravome su kino agentais, mezgėme kontaktus. Įvairiausi žmonės domėjosi, kas aš, kur esu filmavusis, kur yra Lietuva. Man pasisekė – viename vakarėlyje pavyko užmegzti kontaktą su agentūra dėl tolesnio bendradarbiavimo kine. Nieko blogo nepagalvokite: vakarėliai ir pažinčių mezgimas kino pasaulyje yra svarbi darbo dalis.
Tad dabar turi agentūrą, kuri rūpinasi tavo karjera?
Kol kas to dar niekam viešai nesu pasakojusi, bet taip. Tai agentūra „Das Imperium“ iš Vokietijos, turinti padalinį Los Andžele. Sutikau jų atstovą po apdovanojimų ceremonijos viešbutyje, kur vyko visų aktorių priėmimas. Pažįstamas aktorius buvo su juo, norėjo agentą supažindinti su apdovanojimą taip pat gavusia islandų aktore. Bet tada jis pamatė mane. Segėjau kregždutės formos auskarus, savo talismaną. Jam šis labai patiko, pradėjome kalbėtis. Vėliau jis parašė per feisbuką ir paprašė susiskambinti. Pasiūlė prisidėti prie agentūros. Net sakė, kad jei norėsiu, galiu atskristi į Kanų kino festivalį – surastų man vietą apsistoti.
Žiūrėjau skeptiškai – buvo keista, kad apie mane taip gerai atsiliepia visai nepažįstamas žmogus. Klausiau jo: „O kodėl tada prie manęs apskritai priėjai?“ Atsakė, kad pajuto mano talentą… skrandžiu. Labai keistas dalykas. Įsimylėjus sako, kad drugeliai skraido pilve. Iš tiesų jie skraido skrandyje. Ir pati dažnai dalykus pajuntu taip, kažkas ten pradeda virpėti. Jis sakė, kad pajuto tai pamatęs mane.
Pradėjome bendradarbiauti. Daug visko reikėjo padaryti – nusiųsti nuotraukas, įrašyti savo balsą visomis kalbomis, kuriomis kalbu, net visą save išmatuoti centimetrais! Bet taip veikia kinas. Agentūra dabar man vis siunčia informaciją apie atrankas filmams, o aš jiems siunčiu naujienas apie savo veiklą – štai ir apie šį interviu pranešiu.
Žinoma, visa tai negarantuoja, kad tau būtinai pasiseks. Bet gerai turėti ką nors, kas padeda. Šiuo metu laukiu atsakymų dėl kelių filmų – galbūt pavyks. Jau dalyvavau elektroninėje atrankoje filmui su Johnu Malkovichiumi Amerikoje. Deja, manęs nepasirinko. Bet viskas gerai. Toks yra aktoriaus kelias.
Berlyne apdovanojimą tau įteikė pati Natalie Portman. Papasakok!
Taip, visi gavome po statulėlę, labai sunkią: 5 kg statulėlė, 5 kg dėžė! Turėjau prašyti Berlyno kino festivalyje buvusių draugų, kad parskraidintų, ačiū jiems.
Apdovanojimų ceremonija buvo įspūdinga. Mums kiekvienam paskyrė po automobilį. Sakome: „Juk galime dviese gale tilpti!“ Bet važiavome atskirai, kaip žvaigždės. Važiuodami skambinome vieni kitiems ir daug juokėmės.
Automobilis sustojo. Vairuotojas atidarė duris, išlipau, o aplink – vien fotoaparatų blykstės. Supratau, kad nežinau, ar gyvenime dar kada nors patirsiu tokią akimirką. Buvo vasaris, vakare vėsu. Stovime, Hera, aktorė iš Islandijos, sako: „Šalta.“ „Žinai, man irgi“, – atsakiau. Bet nėjome į vidų. Pasižadėjome sau: stovėsime tiek, kiek galėsime. Nes galbūt tai patiriame vienintelį kartą gyvenime.
Tada atėjo Natalie Portman, kiti jau garsūs aktoriai – mačiau, kad jie ant raudonojo kilimo jautėsi panašiai išsigandę. Iš pradžių Natalie buvo viena, kai tik pamatė mus, sparčiu žingsneliu atėjo atsistoti šalia. Kad nesijaustų viena. Pamatėme, kad net didieji kino grandai yra tokie patys, lygiai taip pat nejaukiai jaučiasi ceremonijose. Kad ir kiek kartų eita per raudoną kilimą, kad ir kiek apdovanojimų atsiimta. Tai buvo labai žavus momentas.
Paskui laukėme užkulisiuose, priėjo darbuotojos su žibintuvais: apžiūrėjo, kaip atrodome, nurinko šapelius nuo rūbų, net apžiūrėjo dantis ir panages! Kad atrodytume idealiai. Kiekvieną mūsų trumpai pristatė ir tada jau reikėjo eiti į sceną. Atsimenu tik tiek, kad einu, akys nieko nefokusuoja, tiesiog matau priekyje Natalie Portman. Ji įteikė statulėlę, pabučiavo, pasakė: „Tu šaunuolė!“ Laikiau tą sunkią statulėlę, šypsojausi ir negalėjau patikėti tuo, kas vyksta.
„Sangailės vasara“ yra netipinis filmas: poetiškas, jame nedaug veiksmo, dialogų. „Saulėlydžio“ gerbėjai gali ir nusivilti. Kokiems žmonėms filmą rekomenduotum?
Taip, mes įpratę „YouTube“ pažiūrėti pirmas 10 sekundžių klipo, ir jei neįdomu, išjungiam. „Sangailės vasarai“ reikalingas didesnis susikaupimas. Bet tikiu, kad žmonėms, kurie ieško atsakymų į paauglystės klausimus, filmas patiks. Mano akimis, šis filmas pirmiausia yra apie subrendimą ir patikėjimą savimi. Yra daug savyje užsidariusių paauglių, kurie varžo save, o įtampą malšina žalodamiesi, kaip ir Sangailė. „Sangailės vasara“ parodo, kad visa tai yra išgyvenama, kad tai augimo dalis. Tad nereikia nuvertinti savęs. Pasaulyje egzistuoja daugybė kitų sukurtų, iš viršaus nuleistų standartų, kaip susikurti karjerą, kaip teisingai mąstyti. Sangailės istorija parodo, kad reikia į tai nekreipti dėmesio, tiesiog siekti savo tikslų. Sangailės atveju – pilotuoti lėktuvą. Filmas parodo, kad baimės yra suformuotos aplinkos. Nes visi mes juk gimėme laisvi.
Filme yra ir erotinių scenų. Kaip susitvarkei su jomis?
Svarbus veiksnys tas, kad mes su Julija esame seniai pažįstamos – dar nuo 13 metų. Be to, jei jau pasiryžtu dirbti, nebūna taip, kad ko nors negalėčiau padaryti. Nebent tai susiję su vandeniu – tada būna sunkumų. Kovoju su vandens baime. Iš Alantės supratau, kad erotika filme bus perteikta labai estetiškai – taip ir buvo. Mes kalbėjome su ja apie šias scenas. Pasakiau, kad jeigu jos būtinos, jeigu neš didesnę žinutę negu „pažiūrėkite, nuogas kūnas“, tada sutinku. Nes nuogumas irgi yra priemonė kalbėti. Kaip ir, pavyzdžiui, miško rodymas ekrane. Atsirado ir kitas motyvas: Alantė mums sakydavo, kad dabar to nesuvokiame, bet kai praeis 20–30 metų, norėsime pamatyti filmą, kuriame buvome jaunos ir gražios. Mes apie tai dar negalvojome.
Ar nebuvo paprastos baimės: „O siaube, draugai mane pamatys nuogą milžiniškame ekrane“?
Kai sutikau filmuotis, visai apie tai negalvojau. Pasakiau mamai: „Tai va, sutikau filmuotis. Bet, žinok, filme bus erotinių scenų.“ Mama atsakė: „Tai gerai.“ Bet artėjant premjerai Lietuvoje jaudulys atsirado. Dėl to pirmasis seansas Vilniuje ir buvo toks baugus. Sėdžiu aš, o šalia ir tėtis, ir brolis. Bet jie labai plačiai mąstantys žmonės, suprantantys filmo meninę vertę. Jiems patiko. Jie atsiribojo nuo to, kad mato ekrane šeimos narę – matė personažą, Austę. Tokia yra mano dalia. Esu aktorė. Mano kūnas yra mano įrankis.
Filme Austė su Sangaile ne tik susidraugauja – jos įsimyli viena kitą. Nė viena iš jūsų nesate homoseksualios. Kaip pavyko įsijausti į šią Austės savybę?
Labai daug skaičiau, domėjausi. Alantė rekomendavo pažiūrėti serialą „The L World“, gražiai parodantį homoseksualių merginų gyvenimą Amerikoje.
Apie Austės seksualinę orientaciją Alantė pasakė iš pat pradžių, paklausė, ar manęs tai netrikdo. Pasakiau, kad to net nereikėtų klausti – mano ir mane supančių žmonių suvokime apie meilę nėra skirtumo. Meilė yra viena. Pasakiau, kad to nereikėtų klausti kaip gąsdinančio dalyko. „Žinai, man irgi atrodo, kad nereikėtų“, – sakė Alantė. Prancūzijoje ji to nesureikšmintų. Bet Lietuvoje kitoks tolerancijos lygis. Tai normalu. Mes dar augame. Ir užaugsime. Šis filmas, tikiu, prisidės prie augimo.
Viena iš filmo žinučių tokia, kad jeigu esi homoseksualus, tai yra normalu, tu myli, kaip myli ir kiti žmonės. Jeigu nors 1 procentas homoseksualių paauglių ar suaugusių žmonių po filmo išdrįs pripažinti sau ir kitiems savo orientaciją, nebesikankins ir nebebus užsidarę… Jeigu ir kiti žiūrovai, kurie neigiamai žiūri į homoseksualią meilę, taps atviresni, tai bus verta viso mūsų darbo.
Su filmu nuvykai į JAV, Vokietiją, Prancūziją, šiuo metu gyveni Vilniuje. Bet užaugai nedideliame Lietuvos miestelyje Vilkaviškyje. Kaip dabar žiūri į šį miestą?
Kai atvažiavau studijuoti į Vilnių, jaučiau kompleksą, gal net gėdą, kad esu iš mažo miestelio. Ten užaugau be daug draugų, be subkultūrų. Net mano geriausia draugė yra iš kito miesto – netoli esančios Marijampolės. Daug laiko leisdavome tiesiog ramiai dviese. Į Vilnių atvažiavau kaip knygų vaikas. Buvau įpratusi kovoti už save ir savo tiesą. Toks piktas žvėriukas, visada pasiruošęs įkąsti. Bet kolegijoje susipažinau su pora merginų ir supratau, kad viskas gerai. Vėliau pradėjau vertinti tai, kad užaugau būtent Vilkaviškyje. Kad čia galėjau skaityti daug knygų, pamatyti filmų. Visa tai sukūrė mane. Kodėl turėčiau to gėdytis?
Rugsėjį važiuosiu susitikti su mokiniais Vilkaviškyje. Noriu pasakyti jiems, kad provincija yra tik tavyje, o ne vietoje, kurioje gyveni. Jeigu nenori gyventi provincijoje, pats gali ją sunaikinti skaitydamas, žiūrėdamas filmus, kitaip domėdamasis pasauliu. Gali persikelti į kitą lygį, kur nebėra miestų, nebėra ribų, nėra skirtumo, ar tu iš Vilniaus, ar iš Berlyno, ar iš Vilkaviškio. Žinoma, tai suvokiu tik dabar, analizuodama save paauglystėje. Tuo metu taip neatrodė.
Viename interviu sakei, kad būdama 9 ar 10 klasėje jauteisi klaikiai negraži, spuoguota, kovojai su riebaluotis pradėjusiais plaukais, vaikščiodavai susikūprinusi ir nešiodavai plačius megztinius, tarsi norėdama po jais pasislėpti. Matant tave dabar sunku patikėti.
Tikrai buvau spuoguota, nešiojau juodus kerzus, jaučiausi vieniša. Paauglystę išgyvenau visa širdimi. Buvo liūdna, atrodė, kad manęs niekas nesupranta. Buvo sunku suvokti, kad bręstu. Ilgai savęs neidentifikavau kaip moters, sunkiai priėmiau kintantį kūną, linijų atsiradimą. Neigiau tai. Nešiojau plačius, tarsi beformius megztinius. Nenorėjau talpinti savęs į jaunos merginos rėmą. Nesidažiau… nors ir dabar nesidažau.
Buvai ta, kuri išsiskiria iš nedidelio miestelio standarto?
Siekiau to. Buvo daug skirtingų etapų. Vasarą prieš 7 klasę pažiūrėjau filmą „A Hard Day‘s Night“, kuriame vaidino bitlai. Muzika, rūbai – tai taip paveikė! Supratau, kad turiu keistis. Pradėjau rengtis spalvotai, provokuojamai. Taškuoti sijonai, kiti hipiški rūbai. Norėjau būti išskirtinė, bet išskirtinumą supratau tiesmukai, per rūbus. Aplinkiniai žiūrėjo ir nesuprato, kas vyksta.
Tada buvo grupės „Nirvana“ era. O po jos – uniseksiniai, kuo neutralesni, neišsiskiriantys rūbai. Norėjau būti ta, kurios nepastebi, kuri susilieja su aplinka, užsidaro savyje. Nepriklausiau jokiai subkultūrai, tiesiog bandžiau suvokti besikeičiančią save. Džiaugiuosi, kaip tolerantiškai mano tėvai išgyveno šį periodą. Jiems turėjo būti sunku.
Aišku, iš aplinkos buvo daug spaudimo. Vilkaviškis yra mažas miestas. Mano bendraklasiai buvo puikūs žmonės, bet mokykloje aiškiai jautėsi standartas, kaip merginai reikia atrodyti: būti su gražiais plaukais, makiažu. Tai blogai. Merginos nori atrodyti tobulai, bet tobulumas nėra įdomu. Kreivas dantukas, nelygūs antakiai – tai yra tikras grožis! Aktoriams labai svarbu būti šiek tiek asimetriškiems. Jie taip atrodo daug įdomesni prieš kamerą.
Man be galo gražus muzikantas Thomas Yorke‘as – asimetriško veido žmogus, daugelio akimis, visai negražus. Mane jo netobulumas žavi. Tobulai atrodyti norintys žmonės yra vienodi. Jie kaip nušlifuoti deimantai. Tokių yra daugybė. Man daug įdomesnis tas, kurį dar galima šlifuoti, atrasti ir išryškinti jo ar jos stipriausią savybę, bruožą. Tas, kuris gali būti unikalus.
Ką patartum merginoms, kurios dabar eina į mokyklą ir paiso visų šių neva „tobulo grožio“ normų?
Suprantu jas – jos mano, kad yra nestiprios. Ir kad susitapatinimas su bendruomene joms suteiks stiprybės. Bet juk tai absoliuti klaida! Turi būti atsakinga už save. Ir nebijoti, jei kiti nusisuks. Aukščiausia stiprybės forma, mano manymu, yra pasakyti sau: galiu būti ir viena.
Žiūriu į jaunas merginas, matau, kad jos dėvi trumpus sijonus, daug dažosi, nes nori atrodyti vyresnės, atitikti suformuotą modelį. Jos praranda savo jaunystės etapą, kuris yra be galo gražus. Tą etapą, kai jos yra tik pumpurėliai, kurie dar išsiskleis. Jos išsiskleidžia pirma laiko.
O juk visi tie grožio standartai tėra muilo burbulas. Nereikia į juos kreipti dėmesio. Reikia tiesiog nebijoti savęs. Aš irgi tai išgyvenau: bijojau pripažinti save tokią, kokia esu, dėl to slėpiausi po skirtingais dalykais. Po hipiškais sijonais, po „Nirvanos“ marškinėliais. Įžeidžiamai bendraudavau su žmonėmis. Taip gyniausi nuo pasaulio ir nuo savęs. Pateikdavau save kaip viską žinančią, visada teisią. Mokykloje pirmoji keldavau ranką ir viską turėdavau išmanyti. Dabar suprantu, kad tai tebuvo gynyba nuo aplinkos.
Kai ilgainiui suvokiau, kad taip sau tik kenkiu, pasidarė daug lengviau. Bet ir dabar negaliu sakyti, kad esu visiškai savimi pasitikinti. Toli gražu. Kiekvieną dieną save nuplaku ir tada einu tolyn. Bet jau supratau, kad nereikia bijoti savęs. Tai yra pirmas dalykas, kurį reikia padaryti. Priimti save tokią, kokia esi. Sugalvoti, ką norėtum pasiekti, ką naujo ir gero galėtum sukurti. O tada to imtis.
