Iliustratorė Živilė Spūdytė (25) Lietuvoje geriau žinoma Žvėrūnos slapyvardžiu. Jos vizualios provokacijos vienus žavi, kitus verčia jaustis nepatogiai, o treti net nemato reikalo ieškoti gilių idėjų šiuolaikiniame mene. Esą, jos negilios, vienkartinės, be prasmės. Ar tikrai? Kartu su Šiauliuose įsikūrusia Živile išsiruošėme į jos darbų prasmės paieškas.
MENININKĖ ŽURNALISTĖS KAILYJE
Živile, viename iš senesnių interviu kalbėjai apie žurnalistinio darbo ypatumus. Kiek laiko truko tavo draugystė su žurnalistika? Kas pastūmejo iš jos pasukti meno keliu?
Teko šiek tiek neprofesionaliai prisiliesti prie žurnalistikos. Šeštoje klasėje dirbau radijo stotyje ,,Mažeikių aidas“. Pasiėmiau draugę už parankės ir nusitempiau prie radijo stoties durų. Tiesiog pasakėme, kad norime dirbti, nors neturėjome jokio plano. Dabar atrodo neįtikėtina, bet mums leido pabandyti, o galiausiai priėmė! Kūrėme rubriką paaugliams jaunimo laidoje ,,Akseleratorius“. Vėliau ėmiau rašyti straipsnius Mažeikių regioninio laikraščio ,,Santarvė“ jaunimo skiltyje. Dirbdama laikraštyje visuomet turėjau pretekstą susipažinti su įdomiais žmonėmis. Bendrauti su jais man labai patiko, bet širdyje žinojau, kad amžinai tai nesitęs, o ateityje tapsiu dailininke. Vienas artimas žmogus neseniai pasidžiaugė: ,,Kokia šaunuolė! Ir kas galėjo pagalvoti, kad mažoji Živilė bus dailininkė.“ Jau nuo penkiolikos metų tvirtai žinojau, kur eisiu. Tam daug įtakos turėjo mama: ji nuo mažumės pažindino mane su spalvotais pieštukais ir sunkiais meno albumais.
Kada atsirado potraukis menui ir kaip atradai savo kelią iliustracijų ir dizaino pasaulyje?
Potraukis menui buvo visada. Chemijos ar matematikos pamokose mieliau piešdavau, nei spręsdavau užduotis. Už tai kartą mokytoja net suplėšė mano sąsiuvinį. (Juokiasi.) Tvirtai žinojau, kad chemijos man reikės tik tiek, kiek jos reikia grafikos paskaitose rūgštimi ėsdinant vario plokšteles. Mane sužavėjo galimybė per kūrybą laisvai reikšti savo mintis, perduoti žinutę žiūrovui. Manau, menas negali būti sau. Nebent jis gyvena stalčiuje.
GYVENIMO PIPIRAI
Kokią žinutę nori perteikti savo iliustracijomis? Kokiems žmonėms jos skirtos?
Jos skirtos visiems, juk ir į parodas ateina įvairių žmonių. O tą žinutę nebūtinai visi turi perskaityti vienodai. Tuo menas ir įdomus − jis daugiasluoksnis ir daugiaspalvis. Mano darbuose nesunku pastebėti, kad pašiepiu šiandienines, o gal ir amžinąsias žmonijos ydas. Tiesa, esu tokia pati visuomenės dalis, tad kartu juokiuosi ir iš savęs.
Kas tau padeda išlaikyti tokį kritišką požiūrį į mus supančią aplinką?
Filmai, kelionės, muzika, žmonės, situacijos, maistas. Iš esmės – gyvenimas ir viskas, kas apie jį sukasi!
Tavo darbuose daug humoro, sarkazmo, ironijos. Kokio prieskonio tai suteikia tavo darbams?
Tai yra pipirai. O pipirus aš labai mėgstu. Jie aitriai nudegina ir truputį supurto!
Kokio tikslo vedina vaizduodama moteris į paveikslus dažnai įpini feministinių idėjų?
Tai priklauso nuo situacijos. Tiesiog kalbu apie, mano nuomone, svarbius dalykus. Pavyzdžiui, Moters dienos proga nupiešiau iliustraciją, įkvėpta Januszo Korwin-Mikke‘o kalbų apie tai, kaip moterys turėtų uždirbti mažiau, nes jos yra silpnesnės ir kvailesnės. O Moters diena ir buvo pradėta švęsti ne mūsų grožiui paminėti, bet parodyti, kad esame lygios. Nieko nedarau specialiai. Tiesiog pati situacija padiktuoja, ką turiu nupiešti.
JOS RANKOSE ATGYJA LEGENDOS
Tavo kūriniuose daug nuogo kūno. Kokią žinutę slepia ši simbolika?
Nuogas žmogaus kūnas man atrodo toks pat natūralus kaip ir medžio ,,kūnas“. Kuo atviresni esame, tuo lengviau mums tuose kūnuose gyventi.
Viename iš tavo kūrinių pavaizduota rašytoja Žemaitė. Kaip kilo idėja sukurti šią iliustraciją? Piešei ir Joną Basanavičių. Ar sunku atkurti istorines asmenybes, ypač tokias gerbiamas visuomeneje, kai tavo stilius − labiau pašiepiantis?
Žemaitė man pasirodė labai įdomi moteris. Tiesiog žiūrėjau kažkokią laidą apie jos gyvenimą ir mintyse jau pradėjau lipdyti vaizdus. Prisiminiau, kaip mokykliniuose vadovėliuose rašytojai paver
iami neišjudinamais stabais. Tarsi jie būtų negyvi. O klausydama tos laidos išgirdau, kad ji mylėjo, rodos, 30 metų už save jaunesnį vyrą, net viešėdama Amerikoje neišdavė savo įsitikinimų ir nenusirišo skaros. Viena vertus, tai galima pavadinti ,,bulvaru“, bet, kita vertus, tai ir yra gyvas žmogus.
Mano stilius pašiepiantis, bet, tikiuosi, neįžeidžiantis, nes neturiu tikslo sumenkinti. Aš tik bandau į nusistovėjusias normas pažvelgti iš kitos perspektyvos.
ĮKVĖPIMAS ATEINA NESIBELDĘS
Meno pasaulyje dažnai tenka susidurti su kritika ir skirtingomis nuomonėmis apie pateiktus darbus bei pačią profesiją. Ar tu tai jauti?
Vienintelis iššūkis yra tas, kad visi turi skirtingas nuomones ir kartais sudėtinga atsirinkti, kuri kritika yra konstruktyvi, o kuri − ne.
Kaip bėgant laikui keičiasi tavo kūryba? Ar sieji su ja ateitį?
Ateitį tikrai sieju su kūryba. Net jei kurį laiką tektų dirbti patį nemėgstamiausią darbą pasaulyje, tai vis tiek būtų puiki medžiaga kurti. Kai išties į ką nors įsiveli, net nekeli klausimo, darysi tai vėliau ar ne. Įkvėpimas neklausia, jis ateina ir tu neturi kur dingti. Aš jį dažnai stimuliuoju, tai dingti ir nesiruošiu. (Juokiasi.) Pati kūryba keičiasi kartu su naujomis patirtimis, bet ryškiau jas pamatyti mano darbuose bus įmanoma dar po dešimties, dvidešimties metų. Juk kūrybai reikia laiko užaugti.
