Ji gyveno kaime ir svajojo apie miestą, jis gyveno mieste ir svajojo apie kaimą. Ji troško gyventi bute, o jis gaili tų, kurie gyvena „dėžutėse“. Ji ryški, mėgstanti išsiskirti, ekstravagantiškus drabužius dievinanti asmenybė, jis – paprastas, kuklus, ramaus būdo vaikinas. Dabar šios dvi priešingybės – tai jaunieji ūkininkai, laimę po vienu stogu kuriantys savo „Happy“ ūkyje.
Ši istorija – apie du visiškai skirtingus jaunus žmones, Radvilę Krušnauskaitę (25) ir Andrių Kimbirauską (29), kuriuos sujungė meilė. Dieną abu dirba skirtinguose miestuose, juos skiria 80 kilometrų, tačiau vakare, vos tik išjungia darbo kompiuterius, skuba į savo ramybės oazę Prienų rajone.
Susipažinusi su Radvile, apie ją pagalvojau: „Na ir keistumas šios merginos.“ Keista ji man pasirodė ne tik savo neįprasta apranga ar išvaizda, bet ir dėl pasakojimų apie tai, kaip faina pasisodinti daržą, gėlių, turėti šiltnamį, nueiti pasikalbėti su avimis… Gūžčiojau pečiais ir nesupratau, kas gičia gali būti faino? Viską, apie ką kalbėjo Radvilė, supratau tik apsilankiusi jų „Happy“ ūkyje. Mažas medinis namelis, besidriekiantys neaprėpiami laukai, netoliese miškas. Jauti eglių, bijūnų kvapą, girdi girgsinčias žąsis, matai siaurus lauko kelius, vaikštinėjančias stirnas, besiganančias avis, o artimiausi kaimynai atrodo lyg nedidelis taškelis horizonte. Regi tokį vaizdą ir girdi Radvilės pokalbį su ūkio gyventojais: „Kudle, prie svečių neapsimetinėk, kad esi kambarinė katė. Ne, tu tokia nesi.“
SODYBĄ GAVO PER PUSDIENĮ
Radvile, žinau, kad norėjai gyventi mieste. Papasakok, kaip atsiradai čia, šiame ūkyje?
Augau kaime, tėvai buvo smulkūs ūkininkai. Matydavau, kiek jie vargsta, todėl visada svajojau, kad užaugusi ir baigusi mokslus gyvensiu bute. Nereikės sniego kasti, žolės pjauti, krosnies kurti, daržų ravėti. Žadėjau, kad kaime tai jau tikrai tikrai negyvensiu. Tačiau atsitinka taip, kad tos svajonės ir planai keičiasi. Puikiai atsimenu dieną, kai prieš penkerius metus su Andriumi turėjome važiuoti į Palangą. Aš jau kroviausi daiktus, kai atvažiavo Andrius ir ramiu balsu tarė: „Nevažiuosime į Palangą.“ Pasipiktinau, jau norėjau pulti į isteriją, kad liksiu be atostogų, o jis tykiu tonu pranešė: „Namą nusipirkau.“ Tą akimirką mane ištiko šokas, viską, ką turėjau rankose, išmečiau ant žemės. (Juokiasi.) Andrius garsiai pasvajodavo, kaip būtų smagu turėti namelį, bet man tai skambėjo kaip iš serijos „kas būtų, jeigu būtų“. Ir vieną dieną jis man pasako, kad namą jau turi.
Andrius: Viskas įvyko išties greitai, per pusę dienos. (Juokiasi.) Tą dieną, kai ruošėmės važiuoti į Palangą, laikraštyje perskaičiau skelbimą, kad parduodama sodyba. Paskambinau, ir viskas. Maždaug per pusę dienos dokumentai buvo sutvarkyti, o aš tapau namelio savininku.
PIRMA AVIS – DAR MOKYKLOJE
Andriau, papasakok, kokia buvo tavo vaikystė.
Iki dešimties gyvenau bute, paskui persikėlėme į Prienuose stovintį nuosavą namą. Trauką kaimui ir meilę gyvūnams jaučiau jau nuo pat mažens. Norėjau būti veterinaras, tad mokydamasis devintoje klasėje nusipirkau avį su ėriukais. Gyvenau prie Nemuno, aplink – pievos, tad žolės ten augo pakankamai. Prieš eidamas į mokyklą nuvesdavau avį į pievą ir keliaudavau į pamokas. Vakare parsivesdavau ir nakčiai palikdavau sandėliuke. (Juokiasi). Kaip reagavo aplinkiniai? Gerai! Kas jiems? Žolės nereikėjo pjauti, visi buvo patenkinti. (Juokiasi.) Ar tai buvo tavo pirmas gyvūnas, kurį nusipirkai? Ne, antras. Pirmieji, kuriuos laikiau, buvo triušiukai. Šie gyvūnai šalia manęs dar nuo tada, kai man buvo dešimt metų.
O kodėl triušiai?
Andrius: Jie tylūs, nerėkia, jei nepašeri, nereikia daug priežiūros, be to, jie labai gerai ir gausiai dauginasi. Triušius pirkau, nes jie mieli, o tada pamačiau, kad iš jų galima užsidirbti. Susitikus dviem triušiukams išeina dešimt triušiukų, matematika paprasta. (Juokiasi.) Augindamas šiuos gyvūnus susitaupiau ir savo pirmajam automobiliui.
Radvilė: Kai man buvo aštuoneri, dėdė padovanojo triušį. Pagalvojau, kad tam triušiukui reikia draugo, ir jo ieškoti su tėčiu važiavome į Prienų turgų. Vaikštome turguje ir tėtis man rodo pirštu: „Žiūrėk, stovi vaikas, pardavinėja triušiukus, pirk iš jo.“ Iš jo su ir nusipirkau. Pasirodo, tas jaunas vaikas buvo Andrius, bet tai išsiaiškinom tik po dešimt metų, kai dar kartą susitikome.
KAIMO HARMONIJA
Radvile, ar greitai apsipratai su mintimi, kad gyvensi kaime, turėsi ūkį?
Pamenu, kai Andrius dirbdavo pas ūkininką ir man pasakodavo, koks jo darbas romantiškas, aš galvodavau: „Gal tu kvailas, sėdi traktoriuje, važinėji po laukus, kokia čia romantika?“ (Juokiasi.) Vidinis lūžis įvyko ne taip jau ir seniai. Šitoje sodyboje gyvename jau dvejus metus, o šiemet atsitiko taip, kad „perdegiau“ nuo darbų ir patirtų išgyvenimų. Sveikata pati mane stabdė. Tuo momentu ir pradėjau vertinti gamtą. Būdavo, grįžtu po darbo ir einu tiesiai pas avis tiesiog pasėdėti, paglostyti, pašerti duonele, apkabinti ir pastebėti jų gyvenimą. Ten laikas pradingdavo. Stebėdamas gyvūnus gali iš jų daug pasimokyti – kai matai, kaip savo vaikus myli, kaip gina vienas kitą. Kad ir viena mūsų ūkio žąsis – ji augina svetimus vaikus, visur juos vedžioja, moko. Visu šimtu procentų atsidavusi mama! Negali nesimėgauti tai matydamas. Kartais pagalvoju, kad žmonės neturi tiek gerų savybių, kiek gyvūnai.
Andriau, kokią romantiką nuo vaikystės įžvelgi kaime?
Kaimas man – tai gyvenimo būdas, laisvė. Neįsivaizduoju savęs dirbančio nuo 8 iki 17 val. ir gyvenančio bute. Niekaip. Darbas ūkyje tikrai labai romantiškas. Traktoriumi per tą patį lauką gali važiuoti kelis kartus ir kiekvieną kartą – saulei tekant, leidžiantis, lyjant, po lietaus, skrendant gandrui – matai vis kitokį vaizdą. Tai – harmonija, tik ją reikia mokėti pastebėti.
MILIJONIERIŲ VIENKIEMIS
Kaip jaučiatės gyvendami vienkiemyje?
Andrius: Kaip milijonieriai! Visai neseniai vienas komentatorius mūsų puslapyje „Happy ūkis“ parašė: „Tikiuosi, jūs esate milijonieriai, kad leidžiate sau daryti tai, ką norite.“ Ir iš tikrųjų mes
ia pasijautėme milijonieriais, nes galime daryti, ką tik įsigeidę!
Radvilė: Mes turtingi vaizdų, gamtos ir tuo, kad esame nuo nieko nepriklausomi. Ar daug žmonių gali pusnuogiai išeiti į terasą su kavos puodeliu? Kristi į banguojantį tartum jūra rugių lauką, kai aplink nėra nieko, tik klykaujančios gervės? Žmonės ieško savęs, važiuoja į Indiją, kitas šalis. Ieško prasmės, domisi filosofijomis, tampa vegetarais. Tos laimės sieki, sieki, o jos kaip nėra, taip nėra. Būdama kaime supratau, kad čia ir yra ta laimė. Sunku žodžiais apsakyti jausmą, kai brendame per šlapius kviečių laukus, šviečia saulė, po lietaus viskas spindi, danguje pasirodo vaivorykštė. Tai vyksta kasdien, tačiau nepastebime smulkmenų. Kartą nuo Andriaus gavau įspūdingo dydžio rugiagėlių, ramunių ir rugių puokštę. Juokiausi, kad visą pievą dėl manęs nušienavo. Andrius – ne iš tų vyrų, kuris dovanoja gėles be progos, tačiau kartą pamačiau laukuose labai gražią ir dar nematytą žydinčią gėlę, o jis ėmė ir nubrido per aukštą šlapią žolę, sušlapo iki ausų, kad tik man ją nuskintų. Tai nepaprasta.
LAIKINI NEPATOGUMAI
Radvile, minėjai, kad norėjai gyventi bute, nes ten – visi patogumai, o juk ūkyje tų patogumų ne tiek ir daug… Kaip dėl to jautiesi?
Radvilė: Na, taip, daug kočia trūksta, pavyzdžiui, vandens dar kol kas namuose nėra. Neturime skalbimo mašinos, indaplovės, orkaitės. Jei Andrius man dėl ko nors priekaištauja, pavyzdžiui, kad per mažai pomidorų prisodinau, aš jam juokais atsakau: „Neniurzgėk, jokios kitos iš miesto čia neparvestum.“ (Juokiasi.) Rudenį, pavasarį būna ir taip, kad po kelias savaites negalime įvažiuoti į kiemą, tad automobilį tenka palikti prie pagrindinio kelio ir bristi per laukus. Mano automobilyje visada yra kelios poros batų: atbrendu su botais, mašinoj persiaunu batelius ir važiuoju į darbą.
Andrius: Bet visa tai mes vadiname laikinais nepatogumais. Pamažu tvarkomės. Čia yra tikrai daug gerų dalykų, kurie kompensuoja visus nepatogumus. Dabar juk madinga sakyti „išeik iš savo komforto zonos“. Jei gyventume lengvai ir komfortiškai, greičiausiai neturėtume tokių stiprių ambicijų judėti į priekį, noro siekti, kurti ir tobulėti.
Radvilė: Net ir niurzgant, kad kažko trūksta, tereikia gerai apsidairyti ir įvertinti, kiek daug turi. Dalykų, kuriuos turi, visada bus daugiau, nei tų, kurių nėra. Viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio.
ŪKININKO IR VADYBININKĖS MEILĖ
Ar esat pasidaliję ūkio darbus?
Radvilė: Jis ūkininkauja, aš šiek tiek padedu lauke, tačiau daugiausia laiko skiriu ūkio vadybiniam darbui. Nuo pat mažens labiau moku iš ūkio pinigus uždirbti, nei jame triūsti. (Juokiasi.) Atsimenu, kai man buvo 13–14 metų, keldavausi 4–5 valandą ryte, nes vasaromis Kauno stoties turguje pardavinėjau savo pačios gamintus sūrius. Mama pamelždavo karvę, duodavo pieno ir leisdavo su juo daryti, ką noriu. Sugalvojau, kad reikia daryti sūrius. Gaminau visokių – su razinomis, džiovintais vaisiais. Vaikui parsivežti iš turgaus 30 litų atrodė labai daug. Tada galėjau nusipirkti naujų drabužių, auskarų, batų. Jaučiausi labai savarankiška. (Juokiasi.)
Andrius: Aš triušiukus nuo mažens pardavinėjau, o Radvilė – sūrius. Abu gimę būti verslininkais. (Juokiasi.)
Radvilė: Abu turime pagrindinius darbus ir papildomas veiklas. Mano papildomas darbas – fotografija, jo – ūkis. Į vienas kito veiklas nesikišame, tačiau galiausiai supratau, kad poroje niekada nebus viskas gerai, jei žiūrėsime į skirtingas puses, todėl prisijaukinau svetimą svajonę ir paverčiau ją tokia, kad ir man toje svajonėje būtų smagu gyventi. Taip atsirado „Happy“ ūkis. Visada svajojau turėti savo prekių ženklą. Aišku, maniau, tai bus drabužių ar aksesuarų linija, bet mėgaujuosi ir kurdama ūkio prekių ženklą. Dievinu originalius, vienetinius drabužius, visada mėgstu būti ryški. Pamenu, kai vieną dieną taip moteriškai niurzgėjau Andriui, kad aš jam nesvarbi, nemylima, jis man ramiai atsakė: „Tu manai, kad, jeigu tavęs nemylėčiau, būčiau vaikščiojęs su tavimi, kai žiemą nusipirkai ausines su briedžių galvom arba kai nešiojai kuprinę su arklio galva?“ Nuo to laiko neniurzgu. (Juokiasi.) Bet! Ir šiame ūkyje yra tokių moterų kaip aš! Turime vieną avį, ji, jei tik ateinu į tvartą ką nors įdomiau apsirengusi, visada apšniukštinėja mano aprangą – pakramto užtrauktukus, papuošalus, apgraužia batų raištelius. Matyt, ji taip pat domisi mada. (Juokiasi.)
SENA TIESA: NESPRĘSK IŠ VIRŠELIO
O kaip jūs susipažinote, kuo vienas kitą sužavėjote?
Radvilė: Oi, buvo dar „one.lt“ laikai. Atsimenu, kai man parašė „labas“ su šypsenėle. Nuo to viskas ir prasidėjo, o dabar jau septynerius metus esame kartu. Tada namuose dar nebuvo interneto, tad bėgdavau į skaityklą atrašyti. Juokingiausia šioje istorijoje yra tai, kad jį sužavėjo mano profilio nuotrauka – ilgakasė mergina romantiškai stovi rugių lauke su pintine rankose. Nors tai tebuvo teminė fotosesija.
Andrius: Aš geriau atsimenu tą nuotrauką su šake rankose (Juokiasi.) Radvilė: Na, bet vis tiek tokia kaimo mergaitė (Juokiasi.) O mane sužavėjo jo nuotrauka laboratorijoje su baltu chalatu. Andrius tada mokėsi veterinarijos, o aš svajojau studijuoti mediciną. Dabar suprantame, kad tiek vienam, tiek kitam pirmasis įspūdis buvo tik optinė apgaulė. Svajojau apie gydytoją, gavau ūkininką, jis tikėjosi merginos „prie ūkio“, gavo dizainerę. (Juokiasi.) Gyvenimas sudėlioja viską taip, kaip reikia. Iš tikrųjų mes susipažinome gana sudėtingomis aplinkybėmis.
Ką turite omenyje?
Radvilė: Kai pirmą kartą susitikome, mano tėtis buvo miręs prieš savaitę. Tada buvau labai jautri. Buvau sukrėsta, tačiau visiškai atvira. Tuo sunkiu metu jis mane pažino būtent tokią, kokia esu, be jokios vaidybos ir kaukių. Kai pradėjome susirašinėti, mano tėtis jau sirgo. Jis, jo žinutės, dėmesys buvo vienintelis dalykas, kurio laukiau ir džiaugiausi. Po kurio laiko netekau ir mamos. Būtent šios skaudžios netektys išmokė, kad gyvenimu džiaugtis turi dabar, nelaukti kažko, negyventi rytojumi. Mano tėvai, ypač tėtis, gyveno svajonėmis ir grandioziniais planais, kaip kada nors pasieks tą tobulą gyvenimą, kaip gražiai įsirengs namus, išplės verslą, bet tokių dalykų kaip liga ar mirtis nesuplanuosi. Jos ateina neatsiklaususios ir nelaukia, kada tam pasiruoši. Po viso patirto siaubo, po ilgų laukimų prie gydytojo kabineto, po dienų, praleistų slaugos ligoninėse, matant žmonių kančias, po begalybės klausimų „už ką?“, „kodėl taip nutiko būtent mūsų šeimai?“ nebesinori kurti didelių ir tolimų planų. Norisi gyventi trumputėmis atkarpomis ir mažomis, bet pasiekiamomis svajonėmis. Gal todėl mane ūkis ir žavi. Čia gyvenimas ir tikslai matuojami sezonais – atkarpomis nuo pavasario iki rudens.
LAIMINGO ŪKIO PASLAPTIS
Kodėl „Happy“ ūkis?
Radvilė: Kai pasakai, kad gyveni kaime ir dar augini gyvulių, visi įsivaizduoja vegetarą pagonį su lininiais marškiniais, braidantį per rasas (juokiasi). Taip nėra. Mūsų tikslas – suderinti šiuolaikišką gyvenimą su kaimo ramybe. Ne gyvenamoji vieta nulemia, kas tu esi kaip žmogus – miesčionis ar kaimietis. Ir mes esame laimingi dėl to, ką darome. Todėl ir „Happy“ ūkis.
Andrius: Viskas prasidėjo nuo 3 avių, o šiandien jų turime 57, planuojame turėti dar daugiau: 200 avių, 50 ožkų, sūrinę. Mūsų planuose – ūkio plėtra, tačiau tikrai nesvajojame turėti šiuolaikiško, automatizuoto ūkio. Mums nereikia kiekybės, norime kokybės. Skardinėse, betonuotose, automatizuotose fermose neliktų ryšio su gamta ir tos laimės, meilės jausmo, kurį jau
iame dabar. Nebebūtų tikras „Happy“ ūkis.
Radvilė: Mus į šį ūkį atvedė ir dabar tebelydi meilė. Meilė vienas kitam ir veiklai, kuria užsiimame. Mūsų klientai – vilniečiai, jaunos šeimos, mamytės, jos labiausiai domisi triušiena, vištiena savo atžaloms, taip pat – ir vyresnės kartos atstovai, išsilavinę miesto žmonės, pasiilgę natūralaus kokybiško maisto. Mūsų ir tikslai paprastesni – išleisti mažytę knygutę su mūsų firminiais receptais: kai pagauna įkvėpimas, mėgstu paeksperimentuoti ne tik su savo apranga, bet ir virtuvėje. (Juokiasi.) Andrius svajoja pradėti gaminti ožkų pieno sūrius, aš dar šiek tiek spyriojuosi, nes jau žinau, ką reiškia šis darbas. Svajojame apie natūralaus, mūsų ūkyje pagaminto, kaimiško maisto krautuvėlę, firminę ūkio arbatą, o galbūt kada nors čia bus ne tik „Happy“ ūkis, bet ir „Happy“ namas, kuriame kiekvienas galės pagyventi taip, kaip gyvename mes.
ZOSĖS IR KUDLĖS TVARKA
Radvile, apie ūkio gyventojus kalbi kaip apie šeimos narius. Koks tas gyvenimas ūkyje?
Radvilė: Būna visko, bet ūkyje verda įdomus gyvenimas. Iš tikrųjų ūkį valdo dvi moterys ir, deja, aš nesu viena iš jų (Juokiasi.) Pirmoji moteris – mūsų numylėtinė avis, senjorė Zosė, ji vadovauja ne tik avims, bet ir visiems tvarto gyvuliams. Būna ten cirkų, kai, pavyzdžiui, kiaulė iššoka iš gardo ir bėga pas avis, bet Zosė visada viską sutvarko. Na, o kiemo gyventojams vadovauja katė Kudlė. Visi jos bijo, net ir šunys nesimaišo kelyje. Gerai pamenu, kai mums teko priimti paršiukus, kėlėmės kas dvi valandas, ėjome žiūrėti, kaip ta kiaulė laikosi, ar dar negimdo. Pajautėme, ką reiškia bemiegės tėvų naktys.
Kaip ženklą, kad tiki Andriaus svajonėmis, septynerių metų draugystės proga padovanojai jam ožiuką. Puiki ožkų ūkio pradžia.
Radvilė: Andrius mane vis erzindavo: kada padovanosi man ožkų, gana čia vienai ožkai namuose vadovauti. Taip jis mane vadina, nes esu gimusi Ožkos metais. (Juokiasi.) Dabar puikiai žinau, kodėl sakoma „užsispyręs kaip ožys“. Tam ožiukui prisegiau pavadėlį, pririšau balioną su skaičiumi septyni ir, kad būtų staigmena, nuo pagrindinio kelio nusprendžiau jį parvesti už pavadėlio. Bandau vesti, o tas neina! Sakau „einam“, o jis man – „neee“. Tada pradėjau tempti, ožiukas atsigulė ir guli, daryk, ką nori. Ir šokau, ir dainavau, ir visko prižadėjau tam ožiukui, kad tik eitų. Kelio atkarpą, kurią nueiti užtrunka kelias minutes, mes ėjome daugiau nei pusvalandį. Pasirodo, Andrius visą šį laiką stebėjo mane iš už kluono ir susiėmęs už pilvo juokėsi iki ašarų. Kai pasirodė, aš jo paklausiau, kur mano ožkos. O jis man: „Na, aš dar ne tiek išprotėjęs kaip tu!“ (Juokiasi.) Ir padavė kvietimus į Stingo koncertą. Taip ir likau stovėti netekusi amo viduryje kiemo su ožiuku, bilietais rankose ir neapsakoma meile širdyje.
