Vilniuje užaugusi Estella Truchova (21) kiekvieną rytą išėjusi į gatvę jaučiasi lyg dėmesio centre. Žmonės prašo paliesti jos plaukus, komentuoja odą, o vyresni nusistebi, kad tos lietuvės šiais laikais vis su kažkuo susideda ir parveža tokių vaikų. Nors Estella nuo trijų mėnesių gyvena sostinėje ir širdyje save laiko tikra lietuve, aplinkiniai iki šiol negali tuo patikėti.
Visą tą laiką slėpusis po juodais drabužiais, tiesinusi smulkiai garbanotus plaukus ir dengusi tamsesnę odą ji tik šiandien gali pasakyti, kad nebebijo būti savimi: „Daugelį metų apsimetinėjau, kad nematau įkyrių žvilgsnių. Tik dabar, pagaliau pakėlusi akis nuo grindinio, supratau, kiek galimybių praleidau. Juk tik nuo mūsų drąsos priklauso, kaip mus priims ir matys kiti.“
GYVENIMO DILEMA
Estella, nors nuo trijų mėnesių gyveni Vilniuje, nesi lietuvė. Kaip patekai į Lietuvą?
Gimiau Rusijoje, tačiau neilgai trukus mama susirgo ir suprato, kad neturės galimybių manęs auginti. Ji sprendė mano likusio gyvenimo dilemą – atiduoti į vaikų namus ten arba atvežti seneliams, kurie gyveno Lietuvoje. Kadangi jau tuo metu turėjau problemų su sveikata (susirgau astma), močiutė be svarstymų atvažiavo į Ivanovą, dar vadinamą nuotakų miestu (miestas vakarų Rusijoje, – aut. past.), ir mane pasiėmė.
Mamai kilo problemų dėl dokumentų, tad ilgai negalėjo atvažiuoti manęs net aplankyti. Aš pati tik šešiolikos metų gavau nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Iš pradžių turėjau dvi pilietybes, ta
iau mamai netekus Lietuvos pilietybės, iš manęs ją irgi atėmė. Tuomet močiutė tapo mano laikinąja globėja, man buvo suteiktas laikinas leidimas gyventi Lietuvoje. Galiausiai ji parašė laišką Lietuvos Prezidentei – paprašė išspręsti situaciją ir suteikti galimybę nuolat gyventi Vilniuje. Tuomet reikalai labai greit pasitaisė – gavau Rusijos pilietybę ir nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje. Svajoju kada nors būti tikra lietuvė, juk užaugau Vilniuje.
Ką tau reikėtų padaryti, norint gauti Lietuvos pilietybę?
Išlaikyti Lietuvos istorijos ir Konstitucijos egzaminą. Dabar tai atrodo keista. Juk dvyliktoje klasėje laikiau Valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, taip pat – ir Valstybinį istorijos egzaminą, į kurį įeina klausimų apie Konstituciją. Abu juos išlaikiau, tad nesuprantu, kodėl tai turėčiau daryti antrą kartą… Juolab kad egzamino užduotyse prašoma išversti „Automobilis įvažiavo į garažą“ lygio sakinius. Principai man kol kas neleidžia to daryti. Draugė iš Vietnamo jį laikė ir juokėsi, nes visą laiką gyvenus Lietuvoje versti tokius žodžius kaip „eiti“ ar „valgyti“ neatrodo prasminga. Lietuvių per egzaminą juk neprašo to daryti, o aš, lygiai kaip jie, visą laiką praleidau čia.
TĖTĮ MAČIAU VOS KARTĄ
Mama tuo metu, kol tu augai Vilniuje, gyveno su tavo tėčiu?
Ne, tėtis man dar negimus spėjo dingti lyg vėjas. Jie net nebuvo susituokę… Mama norėjo dukros mulatės, pasakojo, kad jau nuo paauglystės žinojo, jog pirmoji dukra bus ne baltaodė. Kaip sakant, matai tikslą – eini link jo. (Juokiasi.) Taip atsiradau aš – rusaitės ir angoliečio mišinys.
Luandoje, Angolos sostinėje prie Atlanto vandenyno, užaugusį tėvą gyvenime mačiau vieną kartą, kai man buvo vos penkeri. Atvykęs į Rusiją studijuoti ten ir liko, tad su mama specialiai vykome į Maskvą, kad jį sutiktume. Buvo labai keista ir nejauku. Jau tada, kai įžengėme į bendrabučio kambarį, kuriame jis gyveno, neturėjau, ką pasakyti. Tada jis dar buvo labai jaunas, apie dvidešimt aštuonerių. Pastovėjau gal penkias minutes ir pašnibždėjau mamai į ausį: „Eikime geriau pas tavo draugą, man čia nepatinka.“ Išėjusios taip niekada ten ir negrįžome.
Nuo to laiko visai atsiribojote?
Mama su juo palaikė draugiškus santykius, apsikeisdavo nuotraukomis, pasidalydavo naujienomis. Siųsdavo mano močiutės nuotraukų iš Afrikos, norėjo bendrauti. Tačiau aš tos giminės nepažįstu, niekada jos nemačiau. Kai buvau trylikos, per mamą bandė su manimi susisiekti, tačiau močiutė Lietuvoje labai tam prieštaravo. Mums pasikalbėjus apie tai, kad ji nekalta dėl sūnaus padarytų klaidų, sutiko, tačiau jau buvo per vėlu. Giminaičiai iš Luandos antrą kartą nepaskambino.
Galbūt kada nors norėčiau tuos žmones pažinti, juk esu tokia panaši į juos…
Kaip klostėsi tavo santykiai su seneliais?
Kai mane dar mažą močiutė vesdavo už rankos, visada sulaukdavo klausimo: „Iš kur jūs gavote tokią mergaitę?“ Tuomet ji sarkastiškai atsakydavo: „O jūs žinote, kaip vaikai atsiranda? Iš ten ir turiu.“ (Juokiasi.) Močiutė visada prisistatydavo kaip mano mama. Niekada nekilo klausimo, ar senelį vadinsiu tėčiu. Taip bėgant metams tetą pradėjau vadinti vyresniąja seserimi. Man dar būnant ketverių, kai močiutė suprato, kad atgal į Rusiją negrįšiu, ji paklausė mano mamos, ar galėčiau ją taip pat vadinti mama. Kadangi augau toje šeimoje nuo mažumės, neapsiverstų liežuvis jų vadinti seneliais. Jie – mano tėvai, žmonės, kurie užaugino. Visiems sakau, kad esu labai turtingas žmogus, nes turiu net dvi mamas.
MEILĖ KALBAI
Į darželį pradėjai eiti jau Vilniuje. Koks buvo pirmasis tavo susidūrimas su vaikais? Kokius prisiminimus saugai atmintyje iš vaikystės?
Mama mane iškart užrašė į rusišką darželį, tačiau į jį nuėjau tik keletą kartų – visą laiką sirgdavau. Gydytojai galiausiai paprašė nekankinti vaiko ir auginti jį namuose. Po darželio pradėjau eiti į rusišką mokyklą, tad iki universiteto lietuviškai kalbėjau sunkiau nei dabar. Visus egzaminus laikiau lietuvių kalba, bet pamokos vykdavo rusiškai, todėl šnekamoji kalba nebuvo tokia sklandi. Tik paskutinėse klasėse turėjome po septynias valandas lietuvių kalbos pamokų – jos padėjo „persilaužti“. Pirmojo kurso pradžioje sakinius dar ilgai versdavau galvoje, tad būdavo sunku suspėti palaikyti pokalbį su kitais lietuviais. Dabar, ketvirtame kurse, jau galiu be streso kalbėti tiek rusiškai, tiek lietuviškai. Žinoma, dar turiu problemų su linksniais ir kirčiavimu, bet pradėjusi atsakinėti, rašyti mokslinius darbus pamilau lietuvių kalbą. Staiga atsirado lietuvių draugų, tad mintyse nebeverčiu žodžių iš rusų kalbos, galiu iškart galvoti ir kalbėti lietuviškais žodžiais.
Baigei rusišką mokyklą. Kaip tau sekėsi joje pritapti?
Mokiausi Vilniaus „Ateities“ vidurinėje mokykloje, nuo pat nulinės klasės mokytojai ir klasės draugai mane labai šiltai priėmė. Iki šiol prisimename tą momentą, kai susipažinome. Atrodo, kad niekas nepastebėjo mano kitokios išvaizdos. Gal dešimtoje klasėje draugai juokdamiesi konstatavo faktą: „Estella, kažkaip per geromis sąlygomis užaugai.“ Mano vaikystė praėjo labai lengvai, pagalvojus apie tai, kokie dabar gali būti negailestingi vaikai. Nors ryškiai išsiskyriau iš minios, niekada nebuvau maištininkė, greičiau – aktyvistė, kuri visur turėjo dalyvauti, vesti koncertus, renginius. Visi mane pažinojo, mokytojai mylėjo, o klasės draugai labai palaikė. Iki šiol išlikome artimos sielos, geriausi draugai.
SESUO – LYG APSAUGINĖ SIENA
Ar augdama sostinėje nesusidūrei su provokacijomis?
Nors mokykloje niekada nekilo problemų, gyvenau kaime, o ten nebuvo paprasta augti. Vyresni vaikai mėgo palydėti mane įvairiomis replikomis, už akių pasijuokdavo. Tada visada keliaudavau pas savo vyresniąją seserį ir prašydavau: „Nueik, pasikalbėk su jais.“ Ji niekada neatsisakydavo manęs apginti, atrodo, kad už mane ir savo galvą būtų padėjusi. Be jos augti būtų buvę sunkiau. Net dabar, kai jau pati galiu už save „pakariauti“, ji vis tiek bando mane apsaugoti nuo visų gyvenimo nelaimių, kartais net per daug entuziastingai. (Juokiasi.)
Skaudžiausia, kai replikų pasakydavo ne vaikai, bet suaugę žmonės, jie, atrodo, jau turėtų būti protingi ir suprasti, kad pasaulyje egzistuoja ir kitų rasių žmonių, kurie lygiai taip pat turi teisę oriai gyventi. Deja, net vyresni vyrai ar moterys, išvydę mane (dešimties ar dvylikos metų), sakydavo, kad turėčiau grįžti ten, iš kur atvažiavau. Nežinojau, kaip reaguoti į tokius dalykus, nes jie įžeidinėdavo ne tik mane, bet ir mano mamą, kaltino, kad lietuvės visai pasileido. Nors esu atlaidi, suprantu, kad visi gali išsakyti savo nuomonę, kol tai neliečia kito žmogaus laisvės, bet tuos žodžius ilgai nešiodavausi mintyse. Tokios replikos man vis neleisdavo iki galo čia pasijusti sava.
Ar būdavo tokių, kurie norėdavo draugiškai pasikalbėti, susipažinti, sužinoti, iš kur atvykai?
Taip, būdavo ir tokių. Aš net turiu TOP 5 atsakymus į klausimus, kuriuos nepažįstami žmonės dažniausiai man uždavinėja. Pirmas – „Taip, aš kalbu lietuviškai“, antras – „Mano mama rusė, o tėvas afrikietis“, trečias – „Taip, mano plaukus lengva iššukuoti“. Ketvirtas punktas – prašo paliesti plaukus ir galiausiai domisi, ar galiu įdegti, tad atsakau: „Taip, vasarą tampu tamsesnė.“ Galbūt dabar rečiau girdėsiu šiuos klausimus? Visiems atsakiau iš anksto. (Juokiasi.)
Man atrodo, pamiršai dar vieną – tavo vardą. Kokia jo reikšmė?
Tikrai! Mano vardas išvertus iš lotynų kalbos reiškia Žvaigždė. Mama iš pradžių galvojo, kad gims berniukas, tad turėjau būti Erikas. Kai vis dėlto sužinojo, jog bus mergaitė, nusprendė tiesiog pakeisti galūnę ir pavadinti Erika. Tačiau man gimus buvo labai žvaigždėta naktis, tad mama nedvejodama pakeitė vardą ir pavadino vienu iš dangaus kūnų – Estella. Sako, buvau tikras stebuklas tą žvaigždėtą naktį.
APIE POVUS IR MEILĘ
Ar užsimegzdavo ir romantiškų istorijų?
Visiems vaikinams labai patinka, kad esu nelietuviška lietuvė. (Juokiasi.) Gal jau nuo keturiolikos pradėjau sulaukti dėmesio. Tada supratau, kad gyvenu lyg po didinamuoju stiklu. Negaliu daryti kvailysčių, nes mane lengvai atsimins, o netrukus ir visas miestas kalbės – „mačiau ją su tuo, o dabar, žiūrėk, jau su kitu.“ Turėjau tokių vaikinų, su kuriais būdama greit suprasdavau, kad jie draugauja su manimi tik dėl išskirtinės išvaizdos – patikdavo, kai gatvėje į mus žiūrėdavo, išsiskirdavome iš minios. Pasijusdavo lyg povai, o aš jaučiausi lyg eksponatas, kurį išnešdavo į lauką visiems pasipuikuoti. Tie vaikinai bendravo su manimi ne dėl to, kad galiu papasakoti įdomių dalykų, kad esu protinga ar smalsi, daug kuo domiuosi, bet dėl egzotiškos išvaizdos. Deja, tai nėra mano nuopelnas ir joks išskirtinumas, tad toks požiūris visada labai erzino.
Ar pavyko sutikti tokį, su kuriuo būnant gimtų abipusė meilė?
Taip, tai buvo mano pirmasis vaikinas. Trejus metus draugavome, kone gyvenome kartu, nes iškart vienas kitam pajutome rimtus jausmus. Jis už mane dvylika metų vyresnis. Iš pradžių atrodė, kad šis metų skirtumas nieko nereiškia, bet paskui, kai supratau, kad taip ir nepatyriau jaunatviško gyvenimo, dvidešimties prisiimti šeimininkės vaidmenį pabūgau. Dar neįsivaizdavau savęs kasdien vyrui gaminančios pietus. Ir nors draugystė nesusiklostė, tas žmogus man davė labai daug gyvenimiškų pamokų, iki šiol puikiai sutariame. Tiesiog nenorėjau švaistyti jo brangaus laiko supratusi, kad tai nėra vienintelė mano gyvenimo meilė.
Net išsiskyrusi išlikai rami, sugebėjai tas mintis išgyventi pati?
Esu melancholiška, tikrai ne maištautoja. Mama nuolat klausia, kur mano afrikietiškas kraujas, nes esanti tokio gymio negaliu būti tokia flegmatiška. (Juokiasi.) Iki aštuoniolikos metų nebuvau apsilankiusi klube. Užuot ėjusi į vakarėlius, skaitydavau knygas, vaikščiojau į būrelius, lankiau debatus, šokius, muzikos mokyklą. Aštuntoje klasėje užsimaniau groti pianinu ir per ketverius metus baigiau septynių metų kursą. Neturėjau kada net pagalvoti apie maištavimo planus. Iš tiesų net neturėjau tokio noro, nes tėvai manęs niekada neribojo, išleisdavo visur, kur norėdavau nueiti. Nežinau, ką reiškia namų areštas, tad ir bėgti iš namų supykusi nebandydavau. Kalbantis apie kokį nors gyvenimo sprendimą tėvai man visada kartojo: „Daryk, kas, tavo nuomone, bus geriausia, nes tai yra tavo gyvenimas.“ Matė, kad esu protinga ir nekrėsiu kvailysčių, tad gali manimi pasitikėti, kalbėtis, kaip su suaugusiu žmogumi. O suaugau aš labai anksti… Paauglystę išgyvenau dar ketverių. (Juokiasi.)
Ką turi omenyje?
Yra tokia mėgstamiausia tėvų istorija, kaip mes pirmą kartą susipykome. Kai man buvo ketveri, žiemą susikivirčijusi su tėvais susirinkau daiktus, susidėjau į maišelį ir išėjau pro duris. Tiesa, kadangi ketverių ilgaaulius batus apsiauti pasirodė per sudėtinga, įsispyriau į šlepetes ir iškeliavau. Perspėjau tėvus, kad išvažiuoju pas mamą į Rusiją. Močiutė dar atidarė duris, paklausė, ar padėti nusinešti daiktus, ir užsirakino. Pastovėjau kelias minutes žiūrėdama į tuos daiktus, močiutė iškišo galvą pro duris pasitikslinti: „Tai ką, tikrai išvažiuoji?“ – „Ne dar“, – atsakiau atgailaudama ir stipriai apsikabinome. Supratau, kad daugiau niekada nerizikuosiu jų palikti.
SALDI PERGALĖ
Ar dabar susikrauni lagaminus, nuvažiuoji pas mamą į Rusiją?
Pirmą kartą ją pamačiau penkerių, o antrą kartą susitikome jau man būnant penkiolikos, kai ji atvažiavo manęs aplankyti su seserimi. Prieš dvejus metus buvau pas ją Rusijoje, ten auga mano sesuo ir brolis. Mama sukūrė kitą šeimą. Aš vienintelė tamsaus gymio, tad ir ten neatrodau pritampanti. (Juokiasi.) Tris savaites pas ją pabuvusi, geriau susipažinusi su kultūra ir žmonėmis, pajutau didelį džiugesį, kad augau Lietuvoje. Mačiau, kaip pagal rusišką mentalitetą auklėjami mano sesuo su broliu, ir supratau, kad niekas man nebūtų davę tiek vertybių, supratimo, žinių, kiek davė seneliai. Iki šiol mamai tai yra skaudi tema: atiduoti vaiką ne savo noru jai buvo labai sunku. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad turėčiau būti nukentėjusi, iš tiesų jaučiuosi daug laimėjusi.
Šiuo metu esi grafikos dizainerė, dirbi vienoje didžiausių internetinės rinkodaros įmonių Lietuvoje „Ad Fingers“. Kodėl, baigusi plataus spektro studijas, pasirinkai būtent šią sritį?
Jau išvykusi pagal „Erasmus“ mainų programą į Belgiją, Arteveldės universitetiniame koledže (angl. Artevelde University College) pasirinkau labiau į dizainą nukreiptas studijas – mokiausi dirbti su įvairiausiomis dizaino programomis. Tuomet, tyliai pasvajodama apie grafikos dizainerės darbo poziciją, paprašiau universitetinę praktiką atlikti „Ad Fingers“. Atrodo, kad per stebuklą ten pakliuvau. Atėjau galvodama, jog turiu kažkokį supratimą apie grafikos dizainą, bet jau po pirmos darbo dienos sužinojau vieną svarbų dalyką – neturiu apie jį jokių žinių. (Juokiasi.) Pradėjusi dirbti dizainere pamačiau, kad man tai labai patinka, todėl praktikos laikotarpiu atidaviau visą save – mokiausi iš kolegų, klausinėjau jų net kvailiausių klausimų, sakiau vadovams, kad atliksiu visas užduotis. Iš pradžių nė nenutuokiau, kaip tai įveiksiu. Viduje degiau ta mintimi ir žinojau – mokysiuosi, kiek reikės, bet savo pasieksiu. Kai turi svajonę, lieka tiesus kelias – eiti ją įgyvendinti. Po dviejų mėnesių vadovas manęs paprašė užeiti į jo kabinetą. Labai išsigandau, kad ką nors padariau ne taip, tad mano praktikos laikas čia baigėsi. Drebėjau kaip lapas atsisėdusi ant kėdės priešais, kol išgirdau darbo pasiūlymą. Iki šiol daug klausinėju, mokausi ir tobulinu savo gebėjimus, bet šis pirmasis laiptelis – saldžiausia mano jėgomis pasiekta gyvenimo pergalė.
Ar tų svajonių yra ir daugiau?
Dar klausi! Labai norėčiau Lietuvoje atidaryti „Dark fashion“ parduotuvę, kurioje būtų prekiaujama tik juodais įvairaus stiliaus ir dizaino drabužiais. Juoda spalva – neatsiejama manęs dalis. Jeigu pažiūrėtumėte į mano spintą, ten nerastumėte nė vieno spalvoto drabužio. Pagal šį bruožą esu visiška lietuvė. PANELĖS fotosesijoje spalvotų drabužių apsirengiau daugiau nei iki šiol per gyvenimą. (Juokiasi.) Ir kaip vis dėlto malonu kartais išlipti iš juodos komforto zonos. Nebesislėpti nuo žvilgsnių. Nebijoti. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad galiu atrodyti sau tokia graži… Žinai ką? Jeigu galiu aš, vadinasi, galime kiekviena iš mūsų. Reikia tik užsispyrimo gyvenimą paversti nuotykiu, o kiekvieną pamoką priimti kaip mums suteiktą dovaną.
