Viktė Ažukaitė (20) fechtuojasi nuo tada, kai pati dar buvo špagos dydžio. Augdama fechtuotojų šeimoje ji iš pradžių stebėjo mamos auklėtines, o vėliau ir pati pabandė apsivilkti baltą aprangą. Nors specialistai tikino, kad mergina „neturi duomenų“, ji užsispyrė įrodyti, kad čempione ne gimstama, bet tampama.
„Neperspektyvia“ vadinta Viktė išaugo į tikrą špagos valdymo meistrę ir šluodama pergales čempionatuose bei treniruodama jau savo mokinius nuolat kartoja, kad galime tapti bet kuo, jei tik tam atiduosime visą save.
Sutikti Viktę galima nebent universitete, treniruotėje arba varžybose. Čia sukasi visas ne tik jos, bet ir visos šeimos gyvenimas. Po vienų iš varžybų prisėdame pasikalbėti apie merginos solidžią sportinę karjerą. Su užsidegimu aiškindama apie taisykles, aprangą ir špagas, ji galėtų bet ką užkrėsti šiuo netradiciniu sportu: „Paauglystėje nemačiau vakarėlių, gimtadienių, susibūrimų su draugais. Nė kiek neperdedu sakydama, kad be fechtavimo nežinočiau, kaip gyventi.“
BE NUOLAIDŽIAVIMO
Kada pirmą kartą į rankas paėmei špagą?
Mano mama – jaunimo, jaunučių ir suaugusiųjų fechtavimo rinktinės vyr. trenerė, vyresnioji sesuo taip pat fechtuotoja, tad, vos man pradėjus vaikščioti, atsivesdavo į salę. Sėdėdavau, žaisdavau ir stebėdavau treniruotes. Iš pradžių valgydavau bandeles, bet buvau putlus vaikas, tad man buvo liepta bėgioti. Maža lankiau šokius, priešinausi bet kokiam mamos bandymui mane artimiau supažindinti su fechtavimu.
Buvau žema, stambi ir dešiniarankė, o geriausiais fechtuotojais laikomi aukšti kairiarankiai. Tačiau mama griebė jauti už ragų ir nusprendė bent jau pabandyti. Jeigu kokia nors mergina bėgdama pasiskųsdavo, kad skauda šoną, mama leisdavo atsisėsti ir pailsėti, o man pasakius, kad ką nors skauda, atšaudavo: „Bėk, kol praeis.“ (Juokiasi.) Iš pradžių pykdavau, bet užaugusi įvertinau tai – mama išugdė stiprią ištvermę. Dažnai laimiu dėl to, kad galiu ilgiau kovoti.
Špagą paėmiau aštuonerių, tad fechtuojuosi jau dvylika metų. Nors iš pradžių spyriojausi, greit pamėgau šį sportą, o dabar be jo neįsivaizduoju savo gyvenimo. Pripratau minutėmis planuotis laiką, visada turėti užsibrėžtą tikslą, apgalvoti vieną žingsnį į priekį. Dėl sporto tenka daug keliauti – praėjusią savaitę dalyvavau varžybose Slovakijoje ir Austrijoje. Turiu labai tiksliai derinti sportą, mokslus ir trenerės darbą, jei noriu viską suspėti.
Tavo mama ir sesuo – žinomos fechtuotojos Lietuvoje. Ar nejautei psichologinio spaudimo? Juk net pavardė įpareigoja gerai pasirodyti…
Mano sesuo pasaulio jaunimo varžybose du kartus yra laimėjusi bronzos medalius. Ji talentinga, aukšta, greita. O mano mamai visą gyvenimą sakė, kokia ji prasta ir netalentinga. Dėl atkaklaus darbo sesuo tapo daugkartine Lietuvos čempione ir tik per laikinosios trenerės klaidą neišvyko į atrankines olimpiados varžybas – dalyvavo prasčiau pasirodžiusi latvė. Vėliau mama susilaukė manęs ir giliai širdyje iki šiol nori, kad išpildyčiau jos svajonę – dalyvauti olimpiadoje.
IR ŽVAIGŽDĖS KRENTA
Esi daugkartinė Lietuvos čempionė, tarptautinių varžybų prizininkė. Kaip atrodė tavo karjeros pradžia?
Kai tik pradėjau, buvau labai prasta, po kiek laiko pasivijau bendraamžes, o jaunučių grupėje (nuo 14 iki 17 metų – aut. past.) mane pradėjo vadinti perspektyvia, siųsti į tarptautines varžybas. Keturiolikos pirmą kartą tapau Lietuvos rinktinės nare jaunučių grupėje. Iš viso tik keturi žmonės vyksta į Europos ir pasaulio čempionatus, tad konkurencija būdavo juntama ne tik čempionatuose, bet ir komandoje. Turi būti stipriausias Lietuvoje, kad tave atrinktų, be to, važiuojant pirmuoju numeriu buvo kompensuojamos visos išlaidos. Visada siekiau būti pirma ir neužleisti pozicijos. Vėliau pripratau prie pasaulinio lygio, pasidarė nesvarbu, kovoji su lietuve, itale ar ruse.
Buvo pralaimėjimų?
Tikrai nebuvo viskas taip sklandu, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Dažnai laimėdavau, bet pradėjau mokytis dvyliktoje klasėje… Viskas susidėjo, stresas valdė emocijas, tad per metus nesugebėjau įvykdyti net minimumo. Pradėjau dirbti su sporto psichologu ir pamačiau savo padėtį kitomis akimis – iškart nusiraminau, pradėjau laimėti. Anksčiau norėdavau pateisinti visų lūkesčius ir negalėdavau susitaikyti su pralaimėjimu. Psichologas man padėjo suprasti, kodėl fechtuojuosi, kas manęs tiek metų nepaleidžia. Tuomet suvokiau, kad motyvacijos man suteikia priešininkės rėkimas, euforija nugalėjus, draugai iš viso pasaulio, jų palaikymas, rūpestis. Supratau, kad visada laimėti negalėsiu, o po savaitės bus kitos varžybos, ir kova vyks iš naujo.
Metų pabaigoje atsitiesiau. Spėjau dalyvauti suaugusiųjų Europos ir pasaulio čempionatuose, laimėti prieš pasaulio čempionę. Sugrįžo pasitikėjimas savimi. Fechtavimas – toks sportas, kai užkopti į viršų lengva, bet sunkiausia ten išlikti. Nebūna taip, kad visus metus tarptautines varžybas laimėtų vienas žmogus. Vieną dieną jis gali būti pasaulio čempionas, o kitą – neišeiti iš vadinamojo grupės etapo.
Sportas išugdo stiprias moteris, turinčias tvirtą charakterį. Maža buvau tyli, baili, gerietė, bet taip pasikeičiau, kad galiu ne tik už save, bet ir už kitus kovoti.
NEMOKU SKŲSTIS
Kelinta šiuo metu esi pasauliniame reitinge?
Kalbant apie savo kategoriją U-23 užimu 32-ą pasaulinio reitingo vietą, iš viso jame fiksuojama daugiau kaip 500 sportininkų. Tai – aukščiausia mano pasiekta pozicija, ji rodo, kad bet kada galiu iššauti ir užimti aukštą vietą. Tokiai mažai šaliai kaip Lietuva tai labai geras pasiekimas. Kitos rinktinės į varžybas atvyksta su masažistais, technika, daromos procedūros, o mes, jeigu ką nors skauda, susibintuojame ir einame kovoti. Žinoma, net ir toks personalas negalėtų užtikrinti, kad rezultatai žymiai pagerėtų, tačiau atsigavimo laikotarpis tikrai sutrumpėtų. Nesu linkusi skųstis, gal todėl, kad nuo mažens grūdino ir daug reikalavo. Dabar manau, kad iš savęs reikia reikalauti daugiau nei iš kitų.
Kiek kartų per savaitę tenka plušėti sporto salėje?
Penkis – kiekvieną kartą po dvi valandas, o savaitgaliais dažniausiai vyksta varžybos. Pirmadieniais – bendras fizinis pasirengimas, antradieniais ir ketvirtadieniais tobuliname judėjimą ir technikas, o trečiadieniais ir penktadieniais kovojame. Jeigu nori pasiekti itin gerų rezultatų, turi dirbti papildomai – stiprinti kūną, ištvermę, psichologiją. Nėra specialisto, kuris galėtų mūsų sporto šakos atstovams sudaryti specialią programą, tad tenka improvizuoti patiems. Kiekvienas esame savo paties asmeniniai treneriai, kreipiame dėmesį į mitybą, reabilitacinį laikotarpį, poilsį.
NAUJA KARTA
Nors šiuo metu esi karjeros aukštumose, po mokyklos nusprendei studijuoti – šiuo metu mokaisi antrame kurse. Keista, kad pasirinkai būti ne trenere…
Kai manęs klausdavo, kuo būsiu užaugusi, atšaudavau net nesusimąsčiusi: „Dirbsiu fechtavimo trenere!“ Tačiau paaugusi pradėjau svarstyti: negi stosiu į pedagogiką, kaip ir mama… Ir netikėtai įstojau į sportinę rekreaciją ir turizmą Lietuvos sporto universitete. Norėjau, kad dėstytojai suprastų fechtavimo svarbą mano gyvenime, išleistų į varžybas, liberaliai žiūrėtų į atsiskaitymus, todėl pasirinkau sportininkų universitetą. Nemeluosiu: nejaučiu didelės aistros mokslui, negaliu ištisas dienas sėdėti palinkusi prie knygų, tad labai nesureikšminu pačios studijų krypties. Tikiu, kad gyvenime seksis taip, kaip mokėsi save pateikti.
Nors pasirinkai kitą studijų kryptį, neseniai pradėjai treniruoti mažiausius vaikus, teisėjauti varžybose. Ar įdomu būti kitoje barikadų pusėje?
Nuo likimo nepabėgsi! (Juokiasi.) Kadangi mama nebespėjo vesti visų treniruočių, pasikvietė mane padėti. Labai patiko. Nuo rugsėjo prisijungė dar daugiau vaikų. Pačius mažiausius reikia visko mokyti nuo pagrindų, su jais būtina praleisti daug laiko – mama man tai patikėjo. Iš pradžių tiems vaikučiams vesdavau treniruotę kartą per savaitę, o vėliau pasiėmiau juos globoti. Dabar turiu grupę nuo septynerių iki dešimties metų. Pradėjau lankyti specialius kursus ir supratau: vis tiek esu trenerės vietoje…
Labai smagu dirbti su mažais vaikais. Anksčiau esu savanoriavusi ir treniravusi penkiamečius – jie dar sunkiai suprato, su kuo tas fechtavimas valgomas. (Juokiasi.) Labai linksmai leisdavome laiką, nes paprastai vaikai nieko nebijo – nejaučia streso ir yra labai smalsūs. Tikiu, kad po dešimtmečio jų gretose taip pat bus čempionų, todėl jaučiu atsakomybę treniruodama ir ugdydama meilę fechtavimui.
Jeigu kokia nors mergina bėgdama pasiskųsdavo, kad skauda šoną, mama leisdavo atsisėsti ir pailsėti, o man pasakius, kad ką nors skauda, atšaudavo: „Bėk, kol praeis.“
KOVA SU STIPRESNIAIS
Visą gyvenimą skiri fechtavimui. Negi iš tiesų niekada nenori pailsėti, kur nors išeiti, pasilinksminti, pašėlti su draugais?
Dažnai klausiu žmonių, koks jų gyvenimo tikslas. Jei atsakymo neturi, atrodo, net nežinau, apie ją su jais kalbėtis. Man svetimi tie žmonės, kurių tikslas penktadienį gražiai apsirengti ir nueiti į klubą. Šitie dalykai atrodo labai tušti: niekada nejaučiau noro vartoti alkoholį ar pabandyti rūkyti… Gal todėl visi mano draugai – fechtuotojai.
Su fechtuotojais daug laiko praleidžiate kelionėse, tapote tokie artimi. Kokias šalis yra tekę aplankyti?
Tikra tiesa, Europoje jaučiamės kaip namie… (Juokiasi.) Dažnai vykstame į Baltarusiją, Italiją, Vokietiją, Slovakiją, Austriją, Švediją. Taip pat esu dalyvavusi čempionatuose Gruzijoje, Izraelyje, Rusijoje, Uzbekistane. Dalyvauti aukšto lygio varžybose labai įdomu: niekada nežinai, su kuo susitiksi, kokį čempioną nugalėsi. Nors atrodo, kad įtampa turėtų būti didelė, kovoji su profesionalais galvodama, kad neturi ko prarasti, o jie privalo apginti savo titulą, tad būtent jiems tenka didesnis psichologinis spaudimas.
Turbūt dėl to dažniausiai laimiu prieš stipresnius ir pralaimiu silpnesniems. Mano stiprioji vieta – kontratakos, tad naudingiau kautis su stipresniais, dažniau puolančiais. Yra begalės taktikų, kurias turi pritaikyti per kelias sekundes įvertinęs priešininką. Fechtuojant labai svarbu ir tai, kaip dirba tavo galva, kokius veiksmus pritaikysi, ar sugebėsi persiorientuoti ir prisitaikyti prie priešininko. Kovoti skiriami trys laiko tarpsniai po tris minutes) – per devynias minutes turi įrodyti savo pranašumą, tad laiko galvoti nėra, turi iškart pradėti veikti.
UŽSISPYRIMO KALVĖ
Fechtavimo taisyklės mažai kam žinomos, nes sportas nėra visuotinai populiarus. Vieniems jis primena karžygių dvikovas, kitiems – elegantiškas muštynes. Kaip yra iš tikrųjų?
Pirmasis ornamentas su fechtuotojais buvo rastas dar Senovės Egiptą menančiais laikais. Viduramžiais vykdavo riterių turnyrai ir dvikovos. Tuo metu konfliktų dažniausiai kildavo dėl moterų, jie vykdavo iki pirmojo kraujo praliejimo arba priešininko mirties. Vėliau kalaviją pakeitė lengvesnė špaga, veiksmai tapo greitesni ir manevringesni. Renesanso laikotarpiu prasidėjo kovos su rapyromis. Kovinio fechtavimo rūšių buvo labai daug, nes naudota begalė kovinių ginklų: kalavijų, iečių, karčių, durtuvų, kuokų, alebardų ir t. t. Sportinio fechtavimo rūšių mažiau, nes naudojama mažiau ginklų, tik trys – špaga, rapyra ir kardas.
Viskas susidėjo, stresas valdė emocijas, tad per metus nesugebėjau įvykdyti net minimumo. Pradėjau dirbti su sporto psichologu ir pamačiau savo padėtį kitomis akimis – iškart nusiraminau, pradėjau laimėti. Anksčiau norėdavau pateisinti visų lūkesčius ir negalėdavau susitaikyti su pralaimėjimu.
Lietuvoje fechtavimas atsirado dar 1906 metais, kai buvo įregistruota pirmoji sporto draugija. Šia sporto šaka užsiiminėjo karininkai, baigę aukštuosius karybos mokslus. Tai buvo aukštuomenės veikla. Dabar, palyginti su kitomis šakomis, ji tikrai nereikalauja daug išlaidų. Patariu išbandyti merginoms, nes fechtavimas lavina laikyseną, sutvirtina kūną, tačiau nereikalauja pragariškų pastangų. Laisvalaikiu tuo užsiimti pradeda vis daugiau žmonių.
Sportas išugdė tavo charakterį ir formavo vertybes. Išmokė disciplinos, tikslumo, ryžto. O gal tokia buvai jau vaikystėje?
Sportas išugdo stiprias moteris, turinčias tvirtą charakterį. Maža buvau tyli, baili, gerietė, bet taip pasikeičiau, kad galiu ne tik už save, bet ir už kitus kovoti. Mano mama visada kartoja, kad sugeba užauginti tik naglas merginas. (Juokiasi.) Bet sporto pasaulyje kitaip – nė iš vietos! Turiu svajonę būti pirmąja, Lietuvai parvežusia medalį iš Europos ar pasaulio čempionato. Sesuo jaunimo grupėje yra buvusi aštunta, mama – suaugusiųjų, o aš noriu nušluostyti nosis joms abiem.
