Beatričė Vaitiekūnaitė– Pliuskė yra ne tik įkūrusi organizaciją ,,Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, su kuria vykdo daugybę su gyvūnų gerovės klausimais susijusių projektų, tačiau taip pat yra realus pavyzdys, kaip atsakingai elgtis su mus supančia aplinka. Sąmoningumas, atsakomybė prieš save bei kitus, geranoriškumas, gebėjimas dalintis ir rūpintis: šias savybes Beatričė stengiasi ugdytis nuo mažumės. ,,Panelei“ ji yra pasirengusi ne tik papasakoti įdomias istorijas, susijusias su jos vykdoma veikla, bet ir patarti, kaip įsileisti socialiai atsakingą elgseną į savo gyvenimą ir pasistengti po savęs pasaulį palikti geresne vieta.
Beatriče, pirmiausia trumpai pristatyk skaitytojoms save, supažindink su savo veikla.
Esu viešosios įstaigos ,,Gyvūnų gerovės iniciatyvos” įkūrėja, gyvūnus mylinčios mergytės mama, Kipro Lietuvių Bendruomenės Tarybos narė ir tiesiog aktyvus, socialus žmogus.
Žinome, jog meilę gyvūnams tau įskiepijo artimi žmonės: tėvai, seneliai. Kokiais būdais jie skatino puoselėti gamtą, pagarbiai elgtis su gyvūnais?
Kiek save pamenu, visada augau tarp gyvūnų. Nuolat turėjome kačių, vėliau ir šunų, tėvai vis priglausdavo kokį nelaimėlį, man atrodė normalu padėti gyvūnui. Mano krikšto mama Violeta taip pat didelė gyvūnų mylėtoja, ji ir dabar be trijų savo šunų ir dviejų kačių vis laikinai globoja kitus gyvūnus, kol šie suranda naujus namus. Kartais man atrodo, kad meilė gyvūnams įskiepyta mūsų giminės kraujyje.
Kada pirmą kartą supratai, jog savo gyvenimą siesi su gyvūnais, jų globa, priežiūra bei teisių gynimu?
Kad gyvenimas vienaip ar kitaip bus susijęs su gyvūnais, buvo aišku visada, tačiau į aktyvią veiklą gyvūnų gerovės srityje įsiliejau prieš 10 metų, kai gyvenime susidūriau su sudėtingu etapu.
Norėjosi jaustis reikalingai, į savo problemas pažiūrėti iš kitos perspektyvos. Aš tai vadinu ,,įsižeminimu“. Keltis iš lovos kasdien daug lengviau, kai tam turi priežastį. Šį jausmą man suteikė veikla su gyvūnais.
Esi savanoriavusi gyvūnų globos organizacijoje ,,Beglobis”. Savanoriavimas – būdas įgyti naujų žinių, tobulėti, pagelbėti, tačiau kartu atima nemažai laiko, energijos. Kokius teigiamus dalykus tau suteikė savanoriavimas?
Bet kokia savanoriška patirtis yra neįkainojama, nes tai ne tik puiki savirealizacija, bet ir galimybė tobulinti turimus įgūdžius ar įgyti naujų, nuostabi proga papildyti savo gyvenimo aprašymą. Paradoksalu, tačiau visi darbdaviai pageidauja realios darbo patirties dar iki pradedant dirbti. Visada siūlau prašyti savanoriškos veiklos arba savanoriškos praktikos sutarties iš organizacijos. Taip pat ir rekomendacinį laišką galima „užsidirbti“.
Na, o pats svarbiausias teigiamas aspektas – kai tau kažkas iš tiesų rūpi, norisi padaryti daugiau ir geriau. Tiesa, gyvenant tokiu intensyviu ritmu labai lengva įsisukti į ratą, kai nebevertini savo poilsio, miego, laisvalaikio. Vis tik balansas gyvenime yra labai svarbus. Jei jo pristigs, ir džiaugsmas, ir produktyvumas pradings, o iš to nelaimės niekas.
Viena pagrindinių tavo vykdomų veiklų – „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ organizacijos vystymas. Papasakok, kaip kilo idėja įkurti šią organizaciją ir kokias veiklas ši organizacija vykdo.
Prieš 10 metų pradėjau savanoriauti prieglaudoje. Pirmiausia pradėjau nuo narvų švarinimo, gyvūnų vežiojimo pas veterinarus, vėliau pati išmokau atlikti įprastines veterinarines procedūras. Norėdama įdėti kuo didesnį indėlį, pradėjau koordinuoti savanorius, organizuoti renginius, susitelkiau dirbti ties paramos projektais.
Regėjau, kaip gyvūnai kasdien patenka į prieglaudą, prieglaudos tampa sausakimšos, o naujai atsidariusios tuoj vėl prisipildo. Suvokiau, kad tai tarsi užburtas ratas, todėl būtina dirbti ties problemos priežastimis, o tuo metu Lietuvoje beveik niekas to nedarė. Šiandien Lietuvoje egzistuoja 40 oficialiai registruotų prieglaudų, iki 10 veikiančių be oficialios registracijos. Kelios iš jų orientuotos ne tik į gyvūnų globą, bet ir priežasčių sprendimą, tačiau rimtai tuo užsiima, kalbant apie gyvūnus augintinius, tik dvi organizacijos, iš kurių viena ir yra „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“.
Kalbant apie projektus, kuriuos vykdo „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, galima būtų pradėti nuo projekto „Stabdykime žiaurų elgesį su gyvūnais“. Šio projekto metu kartu su teisininkais dirbame ties gyvūnų nepriežiūros ir žiauraus elgesio atvejais. Projektas taip pat siekia įgalinti pavienius asmenis ir organizacijas veikti su mūsų ruošiama dokumentų baze bei suteikiamomis konsultacijomis. Dauguma mūsų projektų vyksta vien savanoriškais pagrindais, tačiau šiam projektui yra būtina finansinė parama, prie ko galima prisidėti per šią www.aukok.lt platformą. Šiuo metu dirbame su beveik 40 gyvūnų nepriežiūros bylų, kol kas naujų neapsiimame dėl paramos.
Projektas „Visuomenės švietimas“ – tai nuolatinis švietimas įvairiais gyvūnų gerovės klausimais rašant straipsnius, atliekant tyrimus, turime parengę ir nuolat pildome plačiausią su gyvūnais susijusią DUK (dažniausiai užduodamų klausimų) bazę.
Projektas „Draugiški Gyvūnams“ – tai didžiausias Lietuvoje viešų vietų, įsileidžiančių su augintiniais, žemėlapis. Tokių vietų esame įtraukę į žemėlapį ir pažymėję savo lipduku jau virš 1000. Projekto dėka, kuris ne tik žymi, bet ir kalbina bei konsultuoja vietas dėl gyvūnų įsileidimo, žmonės su augintiniais gali nueiti nebe tik į kavines ar viešbučius, bet ir į bibliotekas, parduotuves, sporto klubus ir kitas neįprastas vietas.
Ko gero, mūsų pozityviausias projektas – „neBrisius.lt“. Jis pasakoja išgelbėtų gyvūnų istorijas. Profesionalūs fotografai fiksuoja, kaip šiuo metu jie gyvena savo naujose šeimose. Projektas taip pat turi skiltis apie kartu su šeimininkais emigravusius gyvūnus bei apie ypatingus keturkojus, turinčius specialius poreikius ar gyvenančius su tam tikra negalia.
Kuris iš projektų, prie kurių tau teko prisiliesti, sukėlė stipriausius išgyvenimus ir paliko ryškiausius atsiminimus?
Stipriausius išgyvenimus neabejotinai sukelia mūsų šiuo metu vykdomas projektas „Stabdykime žiaurų elgesį su gyvūnais“, nes už beglobius gyvūnus man dar labiau gaila tų, kuriuos reikia ginti nuo savo pačių šeimininkų. Projekto metu dirbame su gyvūnų nepriežiūros ir žiauraus elgesio atvejų tyrimu bei viešinimu, siekiame, kad to nusipelnę būtų nubausti ir savo elgesio nebekartotų, o gyvūnų kasdienybė būtų kiek įmanoma pagerinta.
Kokia istorija, kurios epicentre buvo beglobis gyvūnas, tau įsiminė labiausiai?
Man įsiminė istorija, kurios centre buvo ne beglobis gyvūnas, o gyvūnas, kurį reikėjo gelbėti
nuo jo šeimininko. Atvykus tai padaryti neblaivus šeimininkas puolė mūsų savanorį, sudaužė mano automobilio stiklą ir dureles… Galiausiai gyvūnas iš jo buvo perimtas, tačiau labai greitai jo vietoje atsirado kitas ir niekuo jam negalėjome padėti, kol laikymo sąlygos vėl netapo kritinėmis. Būtent dėl tokių atvejų dirbame ties papildomos poveikio priemonės įteisinimu – draudimo laikyti gyvūnus iki 5 metų žiauriai su jais pasielgusiems.
Neigiamas emocijas, patiriamas vykdant minėtas veiklas, stengiuosi kompensuoti skaitydama daugiau teigiamo turinio, todėl mūsų projektas www.neBrisius.lt man yra tikrų tikriausia terapija – jis pasakoja išgelbėtų gyvūnų istorijas ir labai tinka niūriomis mintims praskaidrinti.
Ką pirmiausia turėtų daryti jaunas žmogus, norintis prisidėti prie pagalbos beglobiams gyvūnams, kur ieškoti informacijos, į ką kreiptis?
Pirmiausiai siūlyčiau identifikuoti veiklos, prie kurios nori prisidėti, pobūdį. Prieglaudose didelis atpildas – tiesioginis ryšys su gyvūnais, tačiau ne mažiau svarbus darbas organizacijų, dirbančių su beglobių gyvūnų atsiradimo priežastimis (švietimo, gyvūnų teisių organizacijos), taip pat galima ženkliai prisidėti vykdant beglobių gyvūnų sterilizacijos programas. Pasirinkimo tikrai daug, tad pradėti galima nuo informacijos skaitymo internete, tuomet išsirinkti dominančią veiklą, galiausiai išsirinkti vieną ar kelias būtent tą veiklą vykdančias organizacijas ir į jas kreiptis.
Yra žinoma, jog kadaise sukūrei ,,Atsakingos kosmetikos“ internetinį tinklalapį. Jame buvo duomenų bazė apie kosmetiką, kurią gaminant atliekami bandymai su gyvūnais. Papasakok, kaip kilo idėja sukurti tokį tinklalapį, ar jo vizija pasiteisino?
Tuo metu šis projektas buvo labai reikalingas, nes daugybė kosmetikos kompanijų bandymus su gyvūnais atliko, tačiau viešai teikė klaidinančią informaciją. Pavyzdžiui, formuluodavo žinutę, kad bandymų su gyvūnais nepalaiko ir patys neatlieka, jei to nereikalauja įstatymai. O Kinijos įstatymai, norint tiekti savo produkciją jos rinkai, to reikalavo. Tad žmonės turėjo žinoti, kaip nebūti suklaidintiems ir tinkamai pasirinkti atsakingą kosmetiką.
Tokio tipo projektai visame pasaulyje atvėrė žmonėms akis ir Kiniją įstūmė į kampą, tad ilgainiui jiems teko taikytis prie paklausą kuriančių klientų ir koreguoti savo įstatymus.
Esu labai dėkinga nuostabiai komandai, kuri dirbo su šiuo projektu, žinomiems žmonėms, kurie sutiko viešai kalbėti bandymų su gyvūnais kosmetikos pramonėje tema – jaučiu, kad projektas atliko savo misiją. Kadangi šiandien jis tokio didelio aktualumo nebeturi, savo laiką nutarėme skirti labiau reikalingoms veikloms.
Ar pati stengiesi gyventi socialiai atsakingą gyvenimą, neminint veiklos su gyvūnais?
Stengiuosi gerai apgalvoti, ką pirksiu, daugeliu atvejų įsigyju naudotus daiktus, į parduotuvę keliauju su daugkartiniais maišeliais, stengiuosi pirkti produktus be pakuočių. Dar tinkamus naudoti daiktus kartu su šeima perleidžiame kitiems, vaikui drabužių ir žaislų praktiškai neperku, o perimu ar skolinuosi iš draugų, taip pat vaikų žaislais keičiamės su kitomis šeimomis.
Su draugėmis keičiamės drabužiais, taip pat rūšiuojame šiukšles, prisidedame prie medžių sodinimo akcijų, stengiamės naudoti kuo mažiau chemijos, keisti produktus į organiškus, remti smulkius verslus, atsižvelgti į sąžiningos prekybos principus. Nevartojame mėsos bei stengiamės gyvulinės kilmės produktų naudoti mažiau.
Tai – smulkūs kasdieniai dalykai ir iki didžiavimosi savimi mūsų šeimai dar toli. Vis dėlto tikiu, kad kiekvienas iš mūsų kasdien elgdamiesi bent kiek sąmoningiau galime padaryti didžiulę įtaką žemei, kurioje gyvename.
Kokia yra tavo nuomonė apie natūralių kailinių ir odos dirbinių dėvėjimą: ar tai neprasilenkia su socialia elgsena?
Esu kategoriškai prieš natūralų kailį – jis reikalingas patiems gyvūnams. Nors natūrali oda yra antrinė žaliava ir verčiau jau ją panaudoja nei išmeta, aš jos taip pat stengiuosi išvengti visuose savo pirkiniuose – man kažkaip nemalonu ant savęs dėtis gyvūnų liekanas.
Žinome, jog šiuo metu esi emigravusi į Kiprą, kur kartu su su maža dukrele priglaudžiate benames kates, jas išgydote ir ieškote joms namų. Kaip kilo mintis užsiimti šia veikla?
Kipre aktyvios veiklos su gyvūnais nevykdau. Kuomet kelyje pasitaiko gyvūnas, kuriam reikalinga pagalba, negaliu nuo jo nusisukti, kad ir kur bebūčiau. Buvo visko: viena katytė iškeliavo į Lietuvą, kita neišgyveno, kiti beglobiukai rado namus pas kitus lietuvius, gyvenančius Kipre.
Nemėgstu žodžio emigracija, nes jis nuspalvintas neigiamais atspalviais. Šiais laikais nebesvarbu, kur esi, svarbu, ką veiki. Mano pagrindinė veikla išliko ta pati – vadovauju VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, koordinuoju 10 žmonių pastovią komandą ir nemažai kintančių savanorių, padedu augti 6 nuolatiniams projektams bei su komanda vykdome kitas veiklas ir taip prisidedu prie geresnės Lietuvos kūrimo.
Ar beglobių gyvūnų problema Kipre yra tokia pati opi kaip ir Lietuvoje?
Kipre šiuo metu situacija panaši į Lietuvoje buvusią daugmaž prieš 10 metų, tai yra, labai bloga. Tiesa, gyvūnai čia bent neturi išgyventi pražūtingų žiemų. Tai lengvina situaciją, bet beglobių kačių kiekis yra milžiniškas, egzistuoja didžiulės problemos su medžioklei naudojamais šunimis. Kalbant plačiai, gyvūnų gerovės lygis šioje šalyje labai žemas.
Kas yra tavo didžiausi motyvatoriai, kurie visuomet palaikė tavo veiklą?
Šiuo gyvenimo metu, be abejo, mano vyras. Esu jam dėkinga už galimybę užsiimti širdžiai malonia ir pasauliui reikalinga veikla, nes finansiškai gerokai naudingiau būtų dirbti su komerciniais projektais. Dažnai jam tenka ir dukrą prižiūrėti, kuomet dirbu, neretai prie mano vykdomos veiklos ir pačiam reikia prisidėti profesine prasme. Vertinu ir emocinį palaikymą, nes tokia veikla nėra lengva. Iš vyro nesu gavusi pastabų už namo partemptus gyvūnus, kuriems reikalinga pagalba.
Tėvams esu dėkinga už tai, kad neatbaidė manęs nuo mano pašaukimo, sakydami, kad viską atidavus gyvūnams teks pačiai gyventi šiluminiame mazge (juokiasi). Puikiai suvokiu, kad finansinis stabilumas reikalingas visiems, bet gyventi vien dėl savęs, niekam kitam nepadėti bei po savęs pasaulio nepalikti geresne vieta… tokio gyvenimo aš nesuprantu.
Beatričės patarimai skaitytojoms, kaip įsileisti socialiai atsakingą elgseną į savo gyvenimą
Skirk laiko savanorystei. Net viena tavo valanda per savaitę kažkam bus labai naudinga.
Mažink vartotojiškumą. Apsikrovimas naujais daiktais, ypač ,,liūdesio akimirkų“ pirkiniais, džiugina tik trumpą laikotarpį. Ilgainiui psichologines problemas tai tik pagilina. Daiktų geriau nepirkti, o jei reikia – nusipirkti naudotą prekę arba bent jau kokybišką ir ilgai tarnausiančią.
Palaikyk smulkųjį verslą. Taip pavyks ne tik rasti geresnės kokybės prekę ar paslaugą, bet ir prisidėti prie ,,fair trade“ (atsakingos prekybos) principų.
Domėkis. Tu turi žinoti, iš kur atkeliauja tavo maistas, drabužiai, daiktai. Tik tada galėsi priimti atsakingus sprendimus.
Periodiškai ,,apsivalyk“. Iš namų pašalink nenaudojamus daiktus, galbūt kažkam jie gali būti naudingi. Dienos metu atsisakyk nenaudingų veiklų, tuomet atsiras laiko prasmingiems darbams.
Apsidairyk. Vakarų kultūra atnešė ne tik gerų dalykų, bet ir neigiamo individualizmo į mūsų gyvenimą. Būtent todėl pradėjome gyventi mažomis grupėmis arba vieni ir rūpintis tik savimi. Reikia atsiminti, kad mes gyvename tikrai ne vieni, tad apsidairykime ir padėkime tiems, kam to reikia: sergančiam kaimynui išneškime šiukšles, benamėms katėms padėkime šiaudų žiemą, apie mušamus vaikus praneškime atsakingoms institucijoms ir t.t.
Atsimink, kad dideli pokyčiai prasideda nuo mažų dalykų, tad bet koks tavo socialiai atsakingas veiksmas yra labai vertingas.
