PANELĖS skaitytoja klausia: „Esu labai didelė svajotoja. Kol einu namo po pamokų, visą kelią įsivaizduoju kažkokias ateities situacijas: kaip baigiu mokyklą ir esu diplomų įteikimo šventėje, kaip įstoju į architektūrą ir tampu žinoma architekte, kaip tuokiuosi su Brad Pitt antrininku ir auginu mažus bredukus.
Aš tiek daug visko noriu ir tiek prisvajoju, kad nuo tų minčių pailsiu net po sunkiausių dienų. Ir tarp tų didelių tikslų yra šimtai mažų, kuriuos spirgu, kaip noriu įgyvendinti. Bet mano problema yra ta, kad aš greit „nusimušu“. Kai pradedu pasakoti draugams apie savo planus, jie dažnai pasijuokia arba pradeda kritikuoti. Kai kalbuosi su tėvais, jie ima atkalbinėti ir kišti savo kliniką, kaip geriausią mano ateities perspektyvą. Ir visos tos nuomonės mane taip paveikia, kad imu dvejoti. Gal tikrai kvailai mąstau? Gal per daug noriu? Ir gal iš šalies matosi geriau?“
Atsako psichologė Karolina Gurskienė:
Atsakydama į tavo klausimą noriu pradėti nuo istorijos. Gyveno toks vienuolis vardu Okavo. Jis nusprendė kopti į kalnus ir pasiekti nusimatyto kalno viršūnę. Namuose jis atsakingai apgalvojo, ko jam galėtų prireikti ir prisikrovė pilną kuprinę daiktų. Tačiau kuo aukščiau vienuolis lipo, tuo sunkesnė ta kuprinė jam atrodė. Tad, sustojęs pirmojoje lygesnėje vietoje, jis iškratė visą kuprinės turinį, peržiūrėjo jį ir paliko papėdėje tai, kas ne taip ir reikalinga.
Ir kopė toliau. Tačiau lengviau buvo neilgai, nes kuo aukščiau lipo, tuo labiau jis vistiek jautėsi tarsi traukiamas žemyn. Tada sustojo dar kartą ir vėl perkratė kuprinės turinį. Ir taip dar kelis kartus. Galiausiai Okavo pasiekė kalno viršūnę tik su dviem daiktais (kai vienas iš jų buvo pati kuprinė). Nuo to laiko gimė skambusis posakis „Okavo britva“, kuris reiškia, kad siekiant kažkokių tikslų, tarsi su aštriausiu peiliuku turėtumėme apsipjaustyti ir atsisakyti to, kas mums trukdo ar sukelia papildomą naštą. Jei Okavo sėdi namie, visi tie daiktai gali būti lentynose ir stalčiuose, ir jam visiškai jie netrukdo, bet jei jis siekia tikslo – papildomi daiktai ima trukdyti.
Taip ir mūsų gyvenimuose su daiktais, nuomonėmis ar patarimais. Tau labai gera ir smagu leisti laiką su draugais, tačiau kai imi galvoti ar siekti savo tikslų, kai kurie iš jų su savo nuomone tampa „sunkiu kuprinės turiniu“. Okavo tai paliko papėdėje. Ir tai puikūs daiktai, bet, kai jie namie, lentynoje. O kopiant link tikslų – tai jau sunkus papildomas svoris, ar ne? Galbūt kai kuriuos dalykus reikėtų pasilaikyti sau ir kopti vienai? Nes baltas popieriaus lapas yra ypatingai reikalingas daiktas tavo šviesiuose namuose ir nei reikalingas, nei gali būti išsaugomas kopiant į kalnus, teisingai?
