Tikriausiai kiekvienas žmogus kartais trokšta atitrūkti nuo pasaulio triukšmo ir pabūti tyloje, vienovėje su savimi. Kai kurie ryžtasi ir ilgesniam laikui tyloje – važiuoja į tylos stovyklas, kurių tikslas yra išmokyti žmogų būti santarvėje su savimi bei aplinka.
Nors atrodo, jog keletą dienų tiesiog patylėti neturėtų būti nieko sudėtingo, tylos stovykloje Mianmare, Pietryčių Azijoje, dalyvavusi Eglė Keršulytė teigia, jog prieš ryžtantis važiuoti į tokią stovyklą, vertėtų gerai apgalvoti šį žingsnį. Vipassanos tylos stovykla, kurioje dalyvavo Eglė, nebuvo tik vieta, kurioje negalima pratarti žodžio – stovykloje laukė visiškas atsiribojimas nuo išorinio pasaulio, ilgai trunkančios meditacijos ir net poilsis nuo maisto. Ir nors Eglė šios stovyklos metu juto ne tik emocinius išgyvenimus, bet ir fizinius skausmus, ši stovykla pakeitė merginos gyvenimą iš pagrindų. Ji išlaisvino Eglę iš spaudžiančių rėmų ir leido pagaliau priimti realybę tokią, kokia ji yra. Tačiau apie viską – nuo pradžių.
Egle, yra žinoma, kad net kelerius metus gyvenai Tailande. Kas tave atvedė į šią šalį ir kaip nutiko, kad pasilikai joje net dvejus metus?
Visa tai įvyko labai neplanuotai. Tai turėjo būti tik trijų mėnesių kelionė į Aziją, kurios metu norėjau išsigryninti savo profesinį kelią. Prieš išvažiuojant į Aziją dirbau korporacijoje, siekiau karjeros bei gyvenau taip vadinamomis visuomenės normomis paremtą gyvenimą, tačiau kažkas mano viduje su tuo mano pasirinkimu nesutiko. Vis dažniau ir dažniau pagalvodavau apie išsilaisvinimą iš rėmų, į kuriuos jaučiausi spraudžiama. Taip ir įvyko. 2019 metų rugsėjo 18 d. aš nusipirkau bilietą į vieną pusę su vizija apkeliauti pietryčių Aziją bei išsigryninti savo ateities planus. Jau lapkritį, keliaudama po Laoso valstybę, supratau, kad tiek laiko, kiek buvau suplanavusi būti Tailande man nepakaks. Tad priėmiau sprendimą likti Azijoje neribotam laikui – iki tol, kol rasiu atsakymus į kylančius klausimus. Ar atsakymus radau? Tikrai ne (šypsosi). Jų kilo tik dar daugiau, bet juose ir atradau gyvenimo grožį bei prasmę. Per pirmuosius šešis mėnesius aplankiau Mianmarą, Laosą, Vietnamą ir Kambodžą. 2020 metų kovo 13 d. kirtau sieną bei persikėliau iš Kambodžos į Tailandą ir vos po kelių dienų visas pasaulis užsidarė dėl įsisiautėjusios koronaviruso pandemijos. Taip ir likau Tailande.
Trumpai papasakok, ką per kelerius metus nuveikei Tailande?
Sienoms užsidarius likę turistai skubėjo namo ir visi klausinėjo manęs, ką aš dabar darysiu ir ar tikrai nesiruošiu grįžti namo. Buvo daug nežinomybės, tačiau giliai viduje jaučiau, kad dar ne laikas ir kad kažkas čia, kur dabar esu, manęs laukia. Tad nusprendžiau likti Tailande neapibrėžtam laikui. Žinoma, niekas iš mūsų tuomet net nenutuokė kas yra pandemija ir kokias pasekmes ji mums visiems atneš, todėl ieškojau saugiausio varianto ir nusprendžiau paieškoti savanorystės galimybių. Pirmuosius tris mėnesius savanoriavau šunų prieglaudoje, įsikūrusioje pačiuose Tailando pietuose. Bėgant laikui supratau, kad norisi pokyčių, o taip pat reikėjo ir nuolatinių pajamų, tad įsidarbinau anglų kalbos mokytoja vietiniame kaimelyje, kur penkis mėnesius dirbau mokykloje. Vėliau, paskutiniuosius pusę metų praleidau pačioje Tailando šiaurėje dirbdama auklėtoja darželyje. Ten praėjo vienas gražiausių mano gyvenimo laikotarpių. Na, o praeitų metų liepos mėnesį atsisveikinau su Tailandu, nes jaučiau, kad laikas grįžti namo ir pradėti naują savo gyvenimo etapą.
Dar prieš pasiliekant ilgesniam laikui Tailande dalyvavai „Vipassanos tylos stovykloje“ Mianmare. Kokia tai stovykla?
Mianmaras yra mano mėgstamiausia pietryčių Azijos šalis ir „Vipassanos stovykla“ yra viena iš to priežasčių. Vykdama į Aziją aš ieškojau centro, kur galėčiau artimiau susipažinti su meditacija. Ieškojau autentiškos patirties ir vos tik sužinojusi apie tai, kad „Vipassana stovykloje“ dalyvauja S. N. Goenka, užsiregistravau ten. S. N. Goenka yra indas/mianmarietis (burmietis), tad žinojau, kad toje stovykloje aš gausiu autentiškiausias žinias ir giliausias patirtis.
Žodis „Vipassana“ reiškia „matyti daiktus tokiais, kokie jie yra iš tikrųjų ir priimti realybę tokią, kokia ji yra“. „Vipassana stovykla“ – tai dešimties dienų stovykla, kurioje žmogus visiškai atsijungia nuo išorinio pasaulio ir praleidžia laiką medituodamas tyloje. Šioje stovykloje galioja griežtos taisyklės: jokio kalbėjimo ar kitokio kontakto su stovyklos dalyviais, jokio rašymo, telefonų ar kitų susisiekimo priemonių, jokio maisto po 12 valandos dienos. Visas 10 dienų žmogus praleidžia sėdėdamas ir medituodamas po beveik 10 valandų kasdien. Pats S. N. Goenka sako, jog „Vipassanos metu yra atliekama gili chirurginė proto operacija“. Turi pripažinti – tai nėra lengva patirtis ir tikrai nėra skirta kiekvienam. Tad, prieš nusprendžiant dalyvauti, reikia gerai apgalvoti šį savo žingsnį ir tam rimtai pasiryžti.
Kokie vidiniai pojūčiai tave aplankė po stovyklos? Galbūt tavo gyvenime kažkas pasikeitė, atsirado daugiau naujų minčių, idėjų?
Po pirmosios „Vipassanos stovyklos“, atrodo, prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Turiu prisipažinti, kad visko, kas tuo metu vyko su manimi tada dar nesupratau, bet tai buvo pirmasis mano žingsnis į sąmoningumą ir kitokį gyvenimą. „Vipassanos“ metu patyriau nemažai fizinio (lotoso pozoje reikėdavo sėdėti net 10 valandų per dieną) ir emocinio (buvau palikta su savo mintimis, be jokių galimybių nuo savęs pabėgti) skausmo. Visa tai, kas įvyko po to ir kaip klostėsi tolimesnis mano gyvenimas, neabejotinai buvo „Vipassanos“ pasekmė. Pirmoji „Vipassanos“ filosofija, kuri man tapo artima, buvo visko laikinumas. S. N. Goenka sakė: „Viskas yra laikina: daiktai, žmonės, emocijos. Prisirišimas prie pastarųjų veda į kančią ir tik buvimas balanse mus nuo viso to išlaisvina“. Šios tiesos suvokimas ir patyrimas savo kūnu man atvėrė duris į kitą pasaulį.
Ar tylos stovykla tau padėjo susigrąžinti ramybę, vidinės harmonijos pojūtį?
Be abejonės. „Vipassanos“ metu taip gerai pradedama pažinti save, kad kartais net galima pasiklysti savo sąmonės platybėse. Dešimties dienų metu užplūsta įvairiausios emocijos: džiaugsmas, pyktis, liūdesys, baimė. Tu esi paliktas su jomis ir jauti jas taip gerai, kad kartais pasidaro baisu. Taip pat, kaip minėjau, patiri nemažai fizinio skausmo, kuris kyla valandų valandas medituojant toje pačioje pozicijoje. Jauti skausmą keliuose ir nugaroje bei jį tyrinėji, bet kaip ir stebint emocijas, jauti, kad kūno pojūčiai atsiranda ir dingsta. Suvokimas, kad visa tai yra laikina ir pasikeis, mane pačią labai išlaisvino ir leido priimti realybę tokią, kokia ji yra. Šis patyrimas atnešė į mano gyvenimą ramybę ir harmoniją. Aš leidau kūno pojūčiams ir emocijoms užplūsti, nuslopti bei jas stebėdavau iš šalies. Jaučiausi, kaip mokslininkė, tyrinėjanti savo sąmonę visai su ja nesusitapatindama.
Ar po šios stovyklos tau teko dalyvauti kokiose nors kitose tylos stovyklose?
Antrąją savo „Vipassanos“ meditaciją turėjau praeitais metais Lietuvoje, kur dar giliau nėriau į save, savo vidinį pasaulį. Žodžiais neapsakoma visa ši patirtis ir tai, ką ji man suteikė. Vėl pacituosiu S. N. Goenka žodžius. Jis sako: „Yra trijų tipų išmintys. Aukščiausioji iš jų yra patyriminė išmintis, kur viskas yra patiriama savo kūnu“. Iš tiesų, ko gero, dienų dienas galėčiau pasakoti apie savo „Vipassanos“ patirtį, bet geriausia yra visa tai patirti savo paties kūnu.
Gal gyvenant Azijoje tau teko išbandyti kokių nors kitų įdomių ritualų, sesijų, praktikų, apie kurias galėtum papasakoti?
Keliaujant Vietname teko porą savaičių gyventi vienuolyne, kur iš arčiau susipažinau su budizmu. Paskutiniąsias savaites Tailande taip pat praleidau vienuolyne, kur išbandžiau kitokią „Vipassanos“ meditacijos techniką. Vis dėlto supratau, kad esu S. N. Goenka mokymo pasekėja ir šis mokymas siejasi su mano gyvenimo filosofija. Gyvenant Tailande teko išbandyti „Reiki“ gydymą ir hipnozę, o tai buvo buvo gana unikali patirtis. Taip pat dalyvaudavau įvairiose jogos praktikose bei garsų meditacijose. Azija – puiki vieta ieškantiems dvasingumo ar tiesiog savęs.
Kaip pati vertini Azijos žmonių gyvenimą, jų asmenybes, charakterį – ar jie ramesni ir labiau atsipalaidavę už europiečius, konkrečiau – lietuvius?
Kalbant apskritai, žmonės Azijoje yra labiau konservatyvūs negu Europoje ar Lietuvoje. Azijoje svarbią vietą užima religija ir tradicijos, o tai daro žmones šiek tiek uždaresniais. Iš kitos pusės, ten žmonės labai daug šypsosi. Tailandas netgi yra vadinamas „šypsenų šalimi“. Gyvenant atokiame kaimelyje teko susipažinti su tikrąją Tailando kultūra ir vietiniais žmonėmis, o tai buvo neapsakomai įdomu. Ten, kur gyvenau, užsieniečių visai nebuvo, tad aš ten buvau pagrindinė kaimelio atrakcija. Einant gatve visada sulaukdavau šypsenų ir pasisveikinimų bei buvau labai gerbiama mokytoja. Azijoje nuogų kūno dalių rodymas nėra propaguojamas, tad net keliaudama į parduotuvę vilkėdavau kelius dengiančius sijonus ir pečius dengiančias palaidines. Ten gyvenantys žmonės, nors ir turi daug mažiau nei mes, yra žymiai laimingesni. Pamenu, keliaujant Mianmare sutikau vieną šeimą. Jie gyveno visiškame skurde, bet pakvietė mane į svečius ir pavaišino pietumis, dalinosi viskuo, ką turėjo ir besididžiuodami pasakojo apie savo šeimą. Žmonės ten atsipalaidavę: nedidelis chaosas ir pastovus vėlavimas yra jų kasdienybė.
Šiandien gyveni Lietuvoje. Ar turi minčių sugrįžti į Aziją?
Šiam atsakymui pritaikysiu posakį „niekada nesakyk niekada“. Nors jaučiu, kad šis mano gyvenimo etapas jau praeityje ir kad iš Azijos, ko gero, pasiėmiau viską, ko norėjau, niekada nežinau, kokia vaga gyvenimas mane pakreips. Mintyse jau planuoju antrąją savo gyvenimo kelionę, tačiau į priešingą pasaulio pusę nei Tailandas. Visu kūnu jaučiu, kad ši mano kelionė bus dar ypatingesnė ir kupina dar didesnių atradimų. Na, o mano keliones ir nuotykius galite sekti „Instagram“ – @egle.kersu.
