Gerbiami „Panelės“ skaitytojai ir skaitytojos, jei dabar stovite, – atsisėskite. Beje, jei esate išalkę, – pavalgykite, o, jeigu lyja lietus ir jaučiate, kaip pamažu šlampate, rekomenduoju išskleisti skėtį… Bet grįžkime prie temos. Noriu jums pasakyti didelę valstybinę paslaptį, užrakintą devyniais paauksuotais ir pakvėpintais antspaudais…
Jūsų tėvai yra jus užkodavę ir auklėja pagal planą A arba planą B!
Koks yra planas A? Plano A vaikus nuo kūdikystės pratina prie rožinės spalvos, lėlyčių ir suknyčių. Jau vėliau jums aiškina apie tai, kaip būti nuosaikiam, gražiam, mandagiam ir ramiam vaikui. Galiausiai moko pasidažyti, susitvarkyti ir pasitempti. Ir, žinoma, apsitvarkyti namus, pagaminti valgyti ir stropiai mokytis.
Planas B gerokai skiriasi. Jis užkoduotas mėlyna spalva ir mašinytėmis. Mokoma šiukštu neverkti ir nereikšti jausmų. Augant siekiama daug sportuoti ir mokytis tokių dalykų, kurie užtikrins sėkmingą karjerą. Tvarkyti namų ar gaminti valgyti nereikia. Tiesa, apsimesti, kad išmanai mechaniko ar santechniko darbą, – didelis pliusas.
Gal ir atspėjote, apie ką kalbu. Pagal planą A Lietuvoje vis dar auklėjamos mergaitės, o pagal planą B – berniukai. Ir tai yra labai keista.
Ar ne geriau būti auklėti vaikus pagal jų pačių pomėgius ir gabumus?
Pavyzdžiui, Mariukui iš 6B klasės visada buvo įdomi jo mamos siuvėjos profesija. Jis ir pats norėjo ko nors išmokti ir pasiūti suknelių sesės lėlių kolekcijai. Deja, niekas jam neleido nei siūti, nei žaisti su lėlėmis – griežtų tėvų manymu, tai būtų nevyriška. Taip ir prarado Lietuva dar vieną Statkevičių…
Keturiolikmetė Barborytė (taip ją vadino mama, nes jos pačios vardas buvo Barbora), atvirkščiai, nuo mažumės domėjosi politika. Kai tik tėtis žiūrėdavo žinias, Barborytė norėdavo prisijungti ir ką naujo sužinoti, nors ir ne viską suprasdavo. Bet, užuot paaiškinę, tėvai ją į virtuvę varydavo visai šeimai vakarienės ruošti. Nors brolis Kasparas nei valgyti darydavo, nei žinias žiūrėdavo, o tik po visą kaimą per balas šokinėdavo. Tai kur čia teisybė?
Mergaitės, kreipiuosi į jus – turiu blogą naujieną.
Nepaisant to, koks sunkus jūsų auklėjimo planas, visuomenė to neįvertins. Atvirkščiai – darant visus išvardytus darbus, dar paprašys būti nuolankiai ir visada plačiai šypsotis. O darbo vietą suteiks mažiau už jus žinančiam vyrukui…
Iš tiesų mergaitės nėra nei stiprioji, nei silpnoji lytis. Mergaitės, kaip ir berniukai, yra vaikai. Su savo norais, gabumais ir pomėgiais. Mergaitės yra Julija, kuri nori vairuoti tėčio traktorių ir, regis, tikrai stengiasi kuo labiau išsipurvinti; Marija, kuri Kėdainiuose su berniukais bandė surengti metų diskoteką (nepavyko, nes atvyko jos dėdė policininkas); Rugilė, kuri užaugusi nori būti ministre pirmininke. Berniukai yra rūpestingasis Julius, kuris nori užaugęs būti slaugytoju arba mokytoju, ir Mykolas, kuriam patinka Disnėjaus filmai apie princeses.
Mergaičių ir berniukų yra visokių. Geriausia būtų, jei mus auklėtų pagal vieną ir tą patį planą – siekį užaugti sąžiningais, dorais žmonėmis, kurie galėtų išlaikyti save ir įgyvendinti savo svajones.
Visą R. Zabarausko išmintį ir patarimus skaityk gruodžio numerio PANELĖJE!
