Pokalbis su žurnalistu, radijo laidų vedėju, LRT populiariosios muzikos vyr. redaktoriumi ir „Eurovizijos“ komentatoriumi Ramūnu Zilniu apie muzikinius televizijos projektus.
Esate šiuo metu žiuri komisijos narys projekte „Aš esu MUZIKA“. 2017 metais projekte „Dainuoju Lietuvą“ taip pat buvote žiuri kėdėje. Ar galėtumėte papasakoti plačiau apie šiuos projektus? Kaip Jus pakvietė?
Aš daugiau kaip 20 metų dirbu muzikos žurnalistu. Daug metų dirbau ir laikraštyje „Lietuvos rytas“. Tiesiog daug rašiau apie muziką, daug kalbėdavau apie ją įvairiausiose platformose ir paprasčiausiai tie žmonės, kurie organizavo šiuos muzikinius projektus pastebėjo, kad aš domiuosi šia tema. Be to aš anksčiau buvau ir dabar tebesu Eurovizijos atrankos komisijos narys.
Koks, Jūsų nuomone, yra pagrindinis televizijos muzikinių projektų tikslas?
Jų yra keletas. Vienas yra sukurti gerą pramogą televizijos žiūrovui, supažindinti jį su muzika ir atlikėjais su kuriais jis galbūt anksčiau nebuvo susipažinęs. Šiek tiek galbūt praplėsti akiratį. Jokios paslapties, kad didžioji dalis televizinių projektų pirmiausiai yra skirti pramogai. Kita paskirtis, žinoma, yra suteikti galimybę patiems įvairiausiems dainininkams, dažnai pradedantiems, pasirodyti televizijos eteryje, įgyti patirties, sulaukti naujų klausytojų dėmesio. Taip, kad čia turbūt du esminiai dalykai. Tai – džiuginti žiūrovą ir tuo pačiu plėsti akiratį bei patiems atlikėjams suteikti daugiau galimybių.
Ar muzikinių projektų repertuaras, Jūsų manymu, stiliaus atžvilgiu yra pakankamai platus?
Priklauso nuo projekto. Aš galiu kalbėti tik apie tuos, su kuriais aš esu tiesiogiai susijęs. Projektas „Aš esu MUZIKA“ visiškai yra aišku, nes tai yra laida, kurioje žinomi dainininkai kiekvieną savaitę atlieka vis kitokio žanro dainas. Dainas su kuriomis galbūt jie yra nesusidūrę arba niekada gyvenime negalvoję, jog teks jas dainuoti. Tai vieną savaitę – repas, kitą savaitę – opera, kitą – rokas ir taip toliau, džiazas ir visa kita. Šitas projektas kaip tik išskirtinai man atrodo, lietuviškų muzikinių projektų kontekste, yra labai įvairus žanrais ir muzika, kuri ten yra atliekama.
„Dainuoju Lietuvą“ turėjo šiek tiek kitokį atspalvį. Jeigu konkrečiai apie tą projektą kalbame, nes „Dainuoju Lietuvą“ buvo laida, kuri skirta atkreipti dėmesį į pačias populiariausias Lietuvos dainas per kelis dešimtmečius. Ten skambėdavo nuo pop iki dainuojamosios poezijos ar roko. Tai tam tikra prasme buvo jau tokia lietuviškos muzikos istorija. Tai man atrodo, kad ten ta žanrų įvairovė irgi buvo gana įvairi.
Kalbant apie Eurovizijos dainų konkurso atranką, irgi yra labai įvairu, nes šiais metais mes turėjome įvertinti visišką pop dainą, kurį ir laimėjo. Taip pat turėjome alternatyvios muzikos dainų. Mano nuomone, muzikiniuose projektuose tikrai tos įvairovės, kalbant apie žanrus, dabar yra daugiau negu jų būdavo tarkim prieš dešimt ar keliolika metų. Kai viskas būdavo atrodo labai aišku ir viskas labai sukdavosi vien į populiariąją muziką… Dabar, man atrodo, tos įvairovės tikrai pakankamai.
Ko Jūsų manymu, trūksta muzikiniuose projektuose? Atlikėjų įvairovės, muzikos stilių ir panašiai?
Sunku pasakyti. Jokia paslaptis, kad visame pasaulyje susidomėjimas muzikiniu projekto laimėtoju išblėsta gana greitai ir ateina kitas projektas po kelių mėnesių, kitas sezonas televizijos, ir žmonės kažkaip iš karto pasigauna visiškai kitą artistą. Norėtųsi, kad projektų laimėtojai toliau sklandžiai vystytų karjerą. Ko man trūksta, tai lietuvių tokio ilgiau išsilaikančio susidomėjimo to muzikinio projekto rezultatais, dalyviais.
Pačiuose projektuose man šiek tiek trūksta, kuo įvairesnių žanrų, žinomų artistų noro juose dalyvauti. Ne paslaptis, kad kai kurie žanrai, kai mes kalbame apie alternatyvų roką arba elektroninę muziką, vis dar skeptiškai vertinami. Ir jiems tarsi yra tam tikras diskomfortas tokiuose projektuose dalyvauti.
Taigi, man trūksta, kuo daugiau žmonių iš pačių įvairiausių žanrų, kurie norėtų projektuose dalyvauti. Jeigu kalbame apie tą pačią Euroviziją, tai dar prieš penkerius metus alternatyvios muzikos atlikėjams buvo sunkiai suvokiamas dalykas, kad į Eurovizijos atranką apskritai galima eiti… Na, bet pastaraisiais metais, tai tikrai keičiasi. Mes matome, kad ateina žmonės su savo originalia vizija, su savo požiūriu, su savo dainomis.
Kaip manote, ar televizijos muzikiniai projektai daro įtaką muzikinio skonio formavimuisi? Kokia auditorija, Jūsų manymu, dažniau stebi televizijos muzikinius projektus?
Aš manau, kad labai įvairiai. Tikrai vienareikšmiai daro ir yra ne vienas atlikėjas, kuris televizijos dėka yra atkreipęs į save dėmesį. Tada pradeda rinkti koncertus, leisti vieną dainą po kitos ir t. t.
Tam tikras mąstymas kartais sufleruotų, kad televizija lyg yra ir truputį vyresnių žmonių dalykas. Juk mes dažnai girdime, kad jaunimas daug mažiau dėmesio skiria televizijai ar radijui. Jie viską suranda internete, ilgai neišlaiko dėmesio. Na, bet po to, kai nutinka koks nors populiarus muzikinis projektas, kad ir ta pati Eurovizija, tu supranti, kad daugybė jaunų žmonių puikiai ją žino.
Euroviziją laimėjo grupė „Maneskin“, kuri atvažiavo ir pardavė 35 tūkst. bilietų Vingio parke. 90 procentų Lietuvos paauglių buvo įsimylėję šią grupę.
Kaip XXI amžiuje televizijos muzikiniai projektai keičiasi ir turi keistis?
Akivaizdu visiškai, kad atsiranda vis daugiau integracijų į socialinius tinklus. Jeigu anksčiau muzikinio televizijos projekto esmė buvo, kad jis yra nufilmuojamas, jame kažkas nutinka, tada paleidžiami anonsai per televizorių… Tai šiais laikais mes matome, kad kiekviena muzikinio projekto komanda būtinai turi žmogų, kuris užsiima socialiniais tinklais.
Ne mažiau svarbu yra, jog žmonės skaičiuoja ne tik televizinio projekto reitingus, bet ir tai, kiek kartų po to dainos įrašo buvo klausoma. Jis žinoma sukasi į visai kitokias sklaidos priemones ir nėra labai retas atvejis, kai žmogus nėra matęs to muzikinio projekto finalo ar tos laidos, bet labai gerai žino tą dainos įrašą. Kadangi jis išsklido kažkur socialiniuose tinkluose.
Tai žinoma, vienas iš esminių dalykų, kas tikrai smarkiai pasikeitę, tai yra būtent ne mažiau svarbu, nei tai kaip tas dainininkas sudainuos, o kaip jis sugebės išskleist žinią apie savo pasirodymą socialiniuose tinkluose, kaip jisai pakvies žmones žiūrėti, kaip jis sugebės atkreipti dėmesį, kiek nuotraukų jisai įsikels, kurią dainos akimirką jisai įsidės ir t.t. Tačiau čia mes matome tai visur, vėlgi įskaitant tą pačią Euroviziją, kur tik tok keletą metų buvo oficialus konkurso rėmėjas ir yra laikoma, kad tai labai smarkiai pritraukia tą konkursą irgi prie jaunos auditorijos. Tai jeigu reiktų viena iš esminių skirtumų, tai aš manau, kad būtent tai integracija socialiniais tinklais.
