Taize. Išgirdus šio nedidelio Prancūzijos miestelio pavadinimą paprastas ispanas ar vokietis paklaus, kur tai yra, o štai lietuvių jaunimui tokių klausimų nekyla. Ką jaunimas ten veikia? Vaidina piligrimus ir “tūso” išsiilgusią liaudį.
1940 metais brolis Rogeris įkūrė tarptautinę bendruomenę. Pirmiausia tai buvo vos vienas vienuolynas, šiandien bendruomenė vienija daugiau nei šimtą brolių iš daugiau nei 25 šalių.
Bendruomenės tikslas – malda, artimo meilė, dvasingumo paieškos. Skamba gražiai, tačiau tai tik oficiali versija. Iš tikrųjų kiekvienas jaunuolis į Taize atvyksta dėl skirtingų priežaščių.
Paryžius, Praha, Verona…- tai tik kelios kelionės į Taize maršruto stotelės. ,,Lietuvių kelionės į Taize yra organizuojamos ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Panevėžyje, Utenoje. Kiekvienais metais organizatoriai patys renkasi kelionės į Taizė maršrutą. Yra įprasta, kad lietuviai, keliaudami į Taize, pakeliui aplanko daugybę vietų.Vokiečiai ar olandai to nedaro“,- neseniai grįžusi iš Taize pasakojo Dovilė Zagreckaitytė.
Lietuviui, atvykusiam savaitei į Taize kaimelį, reikia susimokėti simbolišką 15 eurų mokestį (51,75 Lt). Už šiuos pinigėlius visą savaitę gali mirkti dušuose, naudotis tualetu, naktį – lova ir valgyti keturis kartus per dieną.
Kovo – lapkričio mėnesiais susitinkam Taize. Čia susirenka nuo trijų iki šešių tūstančių jaunuolių. Italai, kiniečiai, anglai, amerikiečiai…
Visi bendrauja, visi dirba tuos pačius darbus, valgo tą patį maistą, čia visi lygūs. ,,Niekada iki šiol nebuvau bendravusi su juodaodžiu. Man buvo be galo įdomu ir egzotiška šnekučiuotis su vienu etikos mokytoju iš Kenijos“, – pasakojo Agnė Čepelytė.
“Nerealios” pažintys, galimybė lavinti užsienio kalbą ar klausytis istorijų, nutikusių kitam pasaulio krašte, į Taize atviliojo ir mane.
Nors Taize taisyklės aiškios – jokio alkoholio, jokių naktinėjimų po 24 valandos ar “tranzavimų”. Taisyklės nebūtų taisyklės, jei jos nebūtų laužomos.
Laisvė. Jokių tėvų. Tūkstantinė ,,chebra“. Didelis plotas. Pagunda išbandyti tai, ko nedrįstum namuose. Kai kas neatsispiria. Jei tokie įkliūna – geriausiu atveju tenka aiškintis broliams ir prižiūrėtojams-fanatikams. Kartais nepaklusnieji yra išmetami iš Taize be galimybės sugrįžti.
Kol vieni tranzuoja ar kitaip bando nusižengti Taize įstatymams, kiti dirba darbus, kurie buvo paskirti savaitės pradžioje: verda makaronus su pomidorų padažu, šveičia tualetus, grando lėkštes ar vairuoja šiukšlių traktoriuką. ,,Kartu smagu dirbti. Ypač plauti lėkštes. Darbas drauge tampa pasilinksminimu,“- kalbėjo Dovilė.
Kai baigiasi tipiška Taize diena – pamaldos, maistas, diskusijos, darbas, prasideda “tūsas” OJAK‘e. Trims valandoms atidaromas baras, kuriame kiekvienas gali nusipirkti po stiklinaitę alaus, ar naminio sidro. Ima burtis muzikantai, žaidimų būreliai.
Tačiau tos trys valandos greitai prabėga, žaidžiant ,,tradicinį“ Taize žaidimą – ,,kissing-game“. Milžiniškas ratas jaunuolių laukia, kol prie jų prieis žmogus, esantis rato viduryje ir pabučiuos… Pasibaigus “oficialiosioms” linksmybės kyla minčių apie “neoficialiasias”.
Kad jaunimas neįsisiautėtų, naktimis Taize teritorijoje darbuojasi ,,silence‘ai“. Tai kaimelio sargai, prižiūrėtojai, naktį jauniesiems piligrimams leidžiantys keliauti tik į bažnyčią.
O Prancūzijoje pigus vynas (čia tarp kitko)…Teko girdėti, jog tai yra viena priežaščių, viliojančių jaunimą ,,melstis“.
Be abejonės, ne visiem ši vieta tapo super vasaros stovykla.
,,Čia mišios kitokios nei bažnyčioje. Jas lankydavau labai dažnai, nors prieš kelionę į bažnyčią beveik neidavau. Čia meldžiasi daug žmonių. Kol dirba OJAK‘as ir vyksta ,,tūsas“ kiti medituoja bažnyčioje,“- prisiminė Dovilė.
