Geriausios draugės Greta Markevičiūtė (16 m.) ir Jurga Ribačiauskaitė (16 m.) iš Jonavos jau senokai svajojo išgarsėti. Norėjo ir į televiziją pakliūti, ir žurnalistėmis padirbėti, bet vieną vėlyvą vakarą joms gimė dar genialesnė mintis – rašyti knygą!
Nors niekas merginomis netikėjo, šedevras su siaubo elementais gimė per porą metų ir, “sponsoriaujant” Gretos seneliui, išvydo dienos šviesą.
Kaip gimė knyga, arba
“Norėjome išgarsėti”
Greta: “Tuo metu, kai gimė genialioji idėja, mums buvo 14 metų. Sėdėjome pas Jurgą namie, ir močiutė atnešė skelbimą, kuriame Jonavos laikraštis ieškojo jaunų žurnalisčių. O mes jau seniai svajojome būti garsios!”
Jurga: “Jo jo.”
Greta: “Tikrai faina būti žurnaliste. Bet man su lietuvių nelabai kas, ypač su gramatika. (Tai gal mintis gražiai dėlioji?) Mano ar Jurgos rašinius gal tik kartą yra prieš klasę perskaitę… (Ir vis tiek nutarėte būti žurnalistėmis?)Vis tiek. Pažiūrėjome į skelbimą, ir Jurga sako: “Davai rašom.”
Jurga: “Pasvarstėme, kokiomis temomis galime rašyti, ir supratome, kad neturime ką pasiūlyti. Tada aš pasakiau: “Darom televizijos laidą.” Tikrai, kodėl negalėtume? Jonavos televizija nieko gero nerodo, tik žinias ir reklamas. Susuktume laidą apie jaunimą. Taigi, visi žiūrėtų, aiškiai žiūrėtų, aš garantuoju.”
Greta: “Viską apgalvojome, net planą susidarėme.”
Jurga: “Ir tada paskambino Gretos mama.”
Greta: “Tu pamiršai, kad mes prieš tai ėjome virti arbatos! O tai labai svarbu!”
Jurga: “Na taip, prieš tai išsivirėme arbatos. (Dar pasakykite, ką kuri pasikasėte ir ant kokios spalvos fotelių sėdėjote.)
Greta: “Tai va, sėdėjome, gėrėme arbatą, ir paskambino mano mama. Pasakė, kad vėlu, paklausė, kada grįšiu namo. O aš sakau: “Mama, dar negaliu grįžti, nes esame labai užsiėmusios”. Netrukdyk, maždaug. O mama sako, kad nesąmonėmis užsiimame ir kad geriau knygą rašytume. Aš stoviu, šneku ir galvoju: “O čia geras.” Greitai padėjau ragelį ir sakau Jurgai: “Davai rašom knygą.“
Jurga: ” Tą patį vakarą sugalvojome, kad pagrindinė herojė bus mergaitė, vardu Ema. Dar parašėme siužetą, tokį nerealų! Su burtų akcentais, fantastika. Bet paskui visko neįgyvendinome.”
Greta: “Tada aš išvažiavau namo visa laiminga, kad parašysime tokią įdomią knygą, kokios dar niekada niekas nėra parašęs.”
Vieneri metai kūrybos, arba
“Knyga gąsdina žiaurumu”
Greta: “Kitą dieną susitikome gamtoje, atsisėdome prie tvenkinio ir… parašėme tik vieną puslapį.”
Jurga: “Teko keisti planus, nes iš pradžių tikėjomės visą knygą parašyti per porą mėnesių. (O visiems pasigyrėte, kad netrukus tapsite rašytojomis?) Ne, tik tėvai žinojo.”
Greta: “Iš pradžių sunkiai sekdavosi dirbti, nes susitikdavome ir visą laiką praplepėdavome apie tai, kaip bus gerai, kai parašysime. Paskui pakeitėme taktiką. Kartu aptardavome, apie ką bus kitas skyrius, ir pasiskirstydavome, kuri už kurią dalį atsakinga. Tada namuose atskirai palaukdavome įkvėpimo, parašydavome, o susitikusios perskaitydavome ir viską sujungdavome. (Nebuvo nesuderinamumų?) Mes labai panašios, tai ir mintys nesiskyrė. (O nebuvo konfliktų “Tu blogai parašei, aš kur kas geriau”?) Na, būdavo, kad paskaitydavome viena kitos tekstą ir pasakydavome, kad čia truputį nesąmonė. Bet, abiem pasitaikydavo, neįsižeisdavome. Aišku, kartais nutardavome, kad parašėme nesąmonę, o paskui pažvelgdavome į “išbrokuotą” dalį kitomis akimis ir suprasdavome, kad visai gerai padirbėta.”
(O apie ką rašėte?)
Jurga: “Knyga labai liūdna. Ema turėjo slaptą gerbėją. Vėliau paaiškėjo, kad tai ne klasės gražuolis, o iškrypęs senis. Jis ją išprievartavo, ji išprotėjo ir nusiskandino.”
Greta: ” Skamba labai žiauriai, mes ir pačios nežinome, kodėl taip baisiai parašėme – juk abi esame labai linksmos. Kai pačios pabaigą skaitome, vos neapsiverkiame – taip gaila pagrindinės herojės. Bet taip išėjo… Ir pavadinimas dėl to toks depresyvus – “Kai gerai būti nebegali”. Tačiau nereikia nusiminti – mes
palikome daug dviprasmybių, kad skaitytojams kiltų daugiau minčių ir, jei ką, galėtume ir antrą dalį parašyti.”
Antri braukymų metai
“Leidėjas rankraštį taisė ir taisė”
Jurga: “Knygą rašėme metus. Paskui tikėjomės surasti kokį rėmėją, kuris padėtų ją išleisti.”
Greta: “Per mano mamos bendradarbį atkapstėme leidyklos direktorių, ir jis sutiko išleisti mūsų knygą. (O kodėl tada ant knygos leidyklos pavadinimo nėra?) Nes… Nes ta leidykla leidžia kitokio pobūdžio knygas, jiems būtų nelabai gerai savo pavadinimą rašyti. Vis tiek kitoks profilis.”
Jurga: “Bet apie viską nuo pradžių. Susitikome su vyru, kuris leido mūsų knygą. Jis paaiškino, kaip viskas bus. Tikėjomės – va, dabar tai jau tuojau bus išleista, bet kur tau. Prasidėjo antri metai, skirti knygai koreguoti…”
Greta: “Ojėzus, kaip mes pavargome tą knygą taisydamos. Leidėjas prie visko kabinėjosi, net prie pavienių žodžių. Dažnai sakydavo, kad nesupranta, ką parašėme, ir liepdavo išbraukti. Arba paskaito ir pasako, kad mintys “nesiriša”.
Mes peržiūrėjusios matydavome, kad iš tiesų tekstas kažkaip nelimpa. Tada vėl sėdėdavome ir taisydavome naktimis. Oi…”
Jurga: “Nors dabar galvoju – gerai, kad tas vyras buvo toks priekabus. Nes, jei būtų išleidę be pataisų, niekas, be mūsų pačių, nieko nesuprastų.”
Greta: “Ir dėl viršelio kiek vargome. Iš pradžių norėjome savo nuotraukas dėti. (Tai be abejo – jei pagrindinis tikslas išgarsėti, reikia darytis sau reklamą.) Paskui atsisakėme tos minties, bet vis tiek dizainerė nervino, nes neleido juodo fono daryti – būtinai norėjo plytų sienos. Nors dabar esame patenkintos. Ji teisi, anaip būtų per niūru.”
Finansai
“Draugai išpirko pusę tiražo”
Jurga: “O tada knyga buvo baigta. (Finansiškai niekas nepadėjo?) Iš tiesų jos leidybą apmokėjo Gretos senelis… (O kiek jis paklojo?) Nesakysime, nes mums jau atsibodo tie klausimai. Vos pasakai, kad išleidai knygą, ir visi teiraujasi ne apie ką ji, kiek kainavo. Viena moteris, sužinojusi, kas tas mūsų rėmėjas, pavydžiai pareiškė, kad šiais laikais svarbiausia ne kūryba, o pinigai. (O ką būtumėte dariusios, jei tų pinigų nebūtų?) Būtume radusios kitą rėmėją. Arba net nežinau… Pačios būtume susitaupiusios. (Tai bent apytiksliai sumą išduokite. Spėju, kokie 10 000 Lt?)
Greta: “Truputį mažiau. Bet iš principo tikros sumos nesakysime.”
Jurga: “Be to, truputį atsipirks. Knygutę išleidome 250 egzempliorių tiražu. Iš pradžių galvojome vieną knygą parduoti po 5 litus, bet kai viena iš draugių pasiūlė duoti 10 litų, nepasikuklinome ir apsistojome ties šia suma. Mažesne pardavinėti nelabai apsimoka – juk leidinio savikaina 9 litai.(Ir kokiuose knygynuose galima ją įsigyti?) Kol kas tik viename, Jonavos, su Vilniumi reikalai kol kas stringa. (O kiek knygų jau nupirko?) Apie penkias.”
Greta: “Užtat mes savo draugams ir mama savo bendradarbiams jau pardavė apie pusę tiražo! Dar dėdės, tetos nusipirko… Ir šiaip pačios įpratome nešiotis po kelias knygeles. Jei kartais kas užsinorėtų.”
Šlovė
“Labiausiai nerimavome, ką apsirengti”
Greta: “Gera jausti, kad esi ko nors rimto pasiekusi ir nieko nenuvylei. Juk ir tėvai iš pradžių manė, kad mes neparašysime tos knygos, kad tai dar viena idėja, kurios neįgyvendinsime. O mes įrodėme, kad mokame siekti užsibrėžto tikslo.”
Jurga: “Pranešėme savo draugams, kad susirinktų ir atneštų mums gėlių, nes yra proga. Išgirdę apie knygą manė, kad meluojame. Tik pamatę savo akimis įsitikino. Prieš pristatymą per dieną prašnekėdavome telefonu apie 20 minučių, vis galvojome, kaip bus, kaip ten bus. Ir pagrindinė problema buvo – ką apsirengti.”
Greta: “Dar labai bijojome, kad pamačiusios publiką neištarsime nė žodžio. Bet kažkaip užsivedėme ir kalbėjome viena per kitą. Visi labai stebėjosi, kad mums užteko tokiam reikalui kantrybės.”
Jurga: “Kai pagalvoji, tai labai jaunos mes tą knygą parašėme. (O nesigailite dėl kai kurių sakinių ar knygos dalių?) Tai jo, kai kurios vietos mums dabar juokingos. Pavyzdžiui, pagrindinės herojės sakinys: “Neilgai pabuvau gote.” (Ir kuo jis juokingas?) Na, mums tada atrodė, kad žmogus, besirengiantis juodai, yra gotas. Dabar suprantame, kad to neužtenka. Bet šiaip mintys gana brandžios. Tai girdėjau ne iš vieno knygą skaičiusio žmogaus.”
Brandi ši knyga ar ne, nuspręsite ją perskaičiusios. Aš nusipirkau ją iš merginų su riebiu autografu ir jums išrinkau kelias įdomesnes ištraukas. Jei norėsite daugiau – rašykite autorėms laišką elektroninio pašto adresu JurgaGreta@hotmail.com
Apie draugystę
“Lilės Zodiako ženklas – Liūtas. Jau kai pyksta, būna kraupu. Ji nieko nelaiko užgniaužusi savyje. Jei kas nepatinka, sako tiesiai į akis. Be to, labai mėgsta vadovauti. Galbūt dėl to ir nesame geriausios draugės, nes aš jai nenusileidžiu. Tuomet puolame ginčytis ir dažniausiai susipykstam. Negaliu to pakęsti. Mano Zodiako ženklas – Dvynys. Kažin, ar Liūtai ir Dvyniai sutaria?”
Apie nuodėmes
“Staiga Tomas pakilo ir pasakė, kad tuojau grįš. Aš truputį nustebau tokio staigaus jo poelgio, bet sėdėjau ir laukiau. Jis greit grįžo, rankose laikė dvi pilnas stiklines. Vieną davė man, kitą pasiliko sau.
– Bet aš neištroškau… – norėjau atsakyti.
– Išgerk, pamatysi, bus linksmiau.
Pagalvojau, kad man ir taip neliūdna, palyginus su nuotaikom iki šio vakaro. Supratau, kad tai alkoholinis kokteilis, ir atsiminiau senąją Emą, kuri buvo absoliučiai nusistačiusi prieš alkoholį ir manė, kad yra geresnių būdų pasilinksminti.
Eilinį kartą mano vidus užvirė, supykau ant savęs ir vėl pakartojau – aš nebe ta! Užsiverčiau stiklinę su gėrimu ir viską išgėriau vienu sykiu. Tomo akys pasidarė labai didelės, jis nesitikėjo iš manęs to, ką padariau, nes stiklinė buvo gana didelė. Man pasidarė viskas vis tiek.”
Apie siaubą
“Sunkiai atsistojau. Svirduliuodama priėjau prie lango. Pasaulis atrodė kaip pro tamsius akinius, pro kuriuos nieko gražaus nematyti. Jaučiausi kaip panaudotas daiktas, numestas ir nebereikalingas… Niekam… Visiškai niekam… Pažvelgiau į savo kūną – jis visas buvo nusėtas mėlynėmis, o iš rankos žemiau peties sunkėsi kraujas. Pačiupusi antklodę, nusišluosčiau. Pamačiau lyg su peiliu ryškiai išraižytas raides – “N.B”. Siaubas, kaip jis galėjo… Juk liks randas, kuris primins man šį įvykį visą gyvenimą…”
