Antradienio vakarą Vilniuje buvo atidarytas 19-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, iki spalio 26 d. vyksiantis ne tik Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose, bet ir visoje Lietuvoje – internete, daugiau nei 300 šalies bibliotekų ir net įkalinimo įstaigose. Sveikindami susirinkusius svečius, festivalio rengėjai pabrėžė – kinas visada buvo ir bus politiškas.
„Bendruomenė yra svarbiausia, ką turime. Tai parodė ir pastarųjų kelių savaičių įvykiai – bendruomenė ir solidarumas yra didžiulė jėga. Esame labai dėkingi. Tačiau ne visi, kurie mus palaiko, išdrįsta ateiti į „nepatogius“ mūsų filmus. Pasiekti juos, padrąsinti ir įkvėpti yra pagrindinis šių metų mūsų uždavinys,“ – festivalio atidarymo metu kalbėjo „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.
„Pasinerdami į tikrų istorijų ir kino magiją, mes negalime pamesti ir pamiršti, nuo ko prasidėjo „Nepatogus kinas“ ir kokia yra festivalio esmė. Kai mums sako „nemaišykite kultūros su politika“, mes atsakome, kad kinas visada buvo ir visada bus politiškas. Kaip ir kultūra visada buvo ir bus politikos dalis,“ – pabrėžė G. Andriukaitis.
„Šiandien populistai iš „Nemuno aušros“ nori mus supriešinti, nori sukurti ir eskaluoti konfliktą tarp sostinės kultūrinio „elito“ ir „paprastų žmonių“ Lietuvos regionuose. Toks požiūris žemina mus visus, nesvarbu kur veiktumėme – Vilniuje ar už jo ribų. Tai melagingas, tiesą iškreipiantis požiūris, į kurį mes atsakome kasmet tik dar plačiau atverdami festivalio duris,“ – sakė „Nepatogaus kino“ vadovas.
Atidarymo svečiams buvo parodyti net trys filmai: „Laiškai iš Vilkų gatvės“, „Mano brangusis Teo“ ir „Nulaužti neapykantą“. Pabrėždami, kad dokumentika ir tikros žmonių istorijos gali būti įdomesnės už Holivudo fikciją, festivalio rengėjai juos ironiškai ir skausmingai apibūdino vaidybinio kino žanrais: komedija be aktorių, karinis filmas visai šeimai ir detektyvas iš dark web’o.
Arjuno Talwaro filmas „Laiškai iš Vilkų gatvės“ kartais išties gali priminti komediją be aktorių – indų kilmės režisierius šmaikščiai ir nuoširdžiai pasakoja apie savo gyvenimą Varšuvoje, Vilkų gatvėje.
Prieš gerą dešimtmetį, prisižiūrėjęs lenkiško kino, jis nusprendė savo gyvenimą iš Indijos perkelti į Lenkiją. Tačiau pritapti nelengva net ir dabar, net ir sostinės centre. Jis narplioja savo gatvės paslaptis, pristatydamas įvairius, itin charizmatiškus kasdienybės personažus ir atverdamas mums pažįstamą uždaros visuomenės portretą.
Ukrainoje savanoriškai į frontą išvykusios režisierės Alisos Kovalenko filmas „Mano brangusis Teo“ – istorija, kurios neturėjo būti. Namie palikusi savo penkerių metų sūnų Teo, režisierė jam siunčia intymius vaizdo dienoraščius ir poetinius laiškus – fiksuoja sunkią karo realybę ir apmąsto savo pasirinkimą tarnauti.
Kartu ji įamžiną didelę šilumą ir tikrą karių draugystę karo fronte, gyvuojančią net ir pačiose siaubingiausiose aplinkybėse.
Simono Klose filmas „Nulaužti neapykantą“ primena detektyvą, tačiau tai – tikra istorija, skirta tiems, kas ieško aštrių temų ir įtemptų scenarijų.
„Mergina su drakono tatuiruote“ vadinama švedų žurnalistė slapta naršo tamsiausiuose interneto puslapiuose ir atskleidžia, kaip veikia Kremliaus finansuojamos neonacių organizacijos.
Ji infiltruojasi į kraštutinių dešiniųjų tinklą, siekdama demaskuoti tikrąjį jų vadą. Kas jis – neonacis, rusų šnipas ar netikras profilis?
„Nepatogus kinas“ iki spalio 26 d. vyks Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Alytaus kino teatruose ir internete visoje Lietuvoje.
Apie „Nepatogų kiną“
„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis, kuriame filmų ir renginių programa kuria erdvę skleistis žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temoms, rengiami patyriminiai seansai, pokalbiai su filmų kūrėjais, herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA, Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo programa „LT AID“.
