Iš mažo Musninkų miestelio (Širvintų rajonas) kilusi ir ten gyvenanti Rugilė – eilinė kukli ir pareiginga mergina. Gerai besimokanti, kartais giedanti su jaunimu bažnyčioje, laisvu laiku su draugais savanoriaujanti vaikų dienos centre. Šiandien ji savanoriauja miestelio bendruomenei – budi medinėje varpinėje, kad miestelio svečiai galėtų ją aplankyti. Dar vakar ši mergina gyveno paprastos provincijos paauglės gyvenimą. Šiandien jos nuotrauka – pasauliniame madų žurnale „Brand model magazine“. Kalbamės su kylančiu fotomodeliu – keturiolikmete Rugile Tuškevičiūte.
Kas pastūmėjo link modelio veiklos?
Seniai mėgstu fotografuoti. Dažniausiai fotografuoju gamtą, kartais draugės paprašydavo jas pafotografuoti. Pati fotografuotis nemėgau. Na, tiesiog nepatikau pati sau nuotraukose. Kartą fotografė Živilė pakvietė pabandyti nusifotografuoti. Tuomet sutikau labiau dėl gražių gėlių puokščių iš „Glamelijos“ salono. Tikrai nemaniau, kad taip pasikeis mano kelias. Po to sekė kita fotosesija – miesto mergaitės. Ypatingą įspūdį paliko fotosesija pas Kauno fotografę Rasą. Čia buvau išprovokuota elgtis kitaip, nei man įprasta – drąsiai. Su nekantrumu laukiu šių nuotraukų.
Kaip pasikeitė dabar jūsų kasdiena?
Ėmiau stebėti savo mitybą, saugotis mėlynių. Taip taip, labai nustebau sužinojusi, kad tai labai svarbu. Esu įsipareigojusi kontrakto metu nenusikirpti plaukų, o vasaros pradžioje svajojau būtent tai padaryti. Kas dar pasikeitė? (susimąsto-aut.past.) Šiuo metu namuose praktikuojuosi vaikščioti su aukštakulniais. Nėra taip lengva kelias valandas jais avėti fotosesijos metu.
Teko prisiimti daugiau atsakomybės. Ne tik už save, bet ir už visą komandą, kuri stovi šalia modelio ir be jos modelis nieko nepasiektų. Dėl fotosesijos jau yra tekę atsisakyti pavakarojimo su draugais prie laužo. Jau šiandien žinau, kad savo gimtadienį praleisiu dirbdama, tiksliau – dalyvausiu modelių mokymuose. Tad galiu drąsiai teigti, modelio darbas – tai begalinė atsakomybė ir drausmė. Juo labiau, kad jį tenka derinti su mokslu.
Kokie yra fotosesijų užkulisiai?
Dauguma paauglių, svajojančių patekti į žurnalus, galvoja, kad modelio darbas labai lengvas – pasimaivei prieš objektyvą, o tuomet fotografas tave padarys gražią. Tačiau kasdienybė visai kitokia. Net nustebau, koks ilgas kelias iki fotosesijos. Kelios valandos makiažo kėdėje, tuomet šukuosena, suknelių matavimasis. Ir tuomet dar darbas su fotografu. Privalai būti susikaupęs, girdėti, suprasti ir vykdyti fotografo nurodymus. Praktiškai visa diena darbo dėl vieno tinkamo kadro. Tarkim, rytoj fotosesijos metu turėsiu bristi į Vilnelę. Greičiausiai nebus šilta, labai tikiuosi, kad nelis. Bet toks sumanymas ir privalau jį įgyvendinti.
Kokia jūsų nešama žinutė bus visuomenei?
Svarbiausia, ką noriu pasakyti, kad nieko neįmanomo nėra. Net ir kukli, tyli provincijos mergaitė gali daug pasiekti. Reikia labai labai norėti ir siekti savo tikslų. Tačiau man svarbu likti tokiai, kokia ir buvau, man lieka svarbūs mano draugai, šeima, mano pomėgis fotografuoti ir kartais pamuzikuoti. Gyvenimas mano mažame miestelyje. Dar labai svarbu, nepasiduoti iškilus nesėkmei. Apsišarvuoti kantrybe ir vėl bandyti. Mano atveju, man teko išlaukti savo laiko. Nebuvau iškart pačiupta ir įmesta į mados pasaulį. O pagrindinė mano žinutė – grožis ir gėris gali daug, bet vienas be kito jie nieko neverti.
Ar tai gali tapti jūsų gyvenimo tikslų?
Tikslų turiu ne vieną. Vienas iš jų šis. Kitas – galvoju apie medicinos studijas. Seksiu sesės pėdomis.
Jūsų palinkėjimas merginoms, kurios svajoja apie modelio karjerą, bet nedrįsta.
Manau, svarbiausia svajoti ir nuosekliai siekti savo svajonių. Jei vienur pasakė „ne“, ieškoti kitų galimybių. Tik mes pačios galime rinktis savo kelią ir jį koreguoti. Dar visai neseniai net nebūčiau drįsusi pagalvoti, kad galiu patekti į pasaulinį mados žurnalą. Šiandien ryte pabundu pažadinta žinutės – joje nuotrauka iš žurnalo puslapio, kuriame esu aš. Malonus jausmas.
Nuotraukos už kadro Rasa Jarmaliene
Laimėtos foto autorė z.v. fotografija
