Rudens pradžioje po obelimis neretai prisikaupia dešimtys nukritusių obuolių. Vieni būna tik lengvai sumušti, kiti – pradėję ruduoti, suskilę ar jau pūvantys. Gali atrodyti, kad paprasčiausia juos palikti ten, kur nukrito: juk vaisiai natūralūs, ilgainiui suirs ir taps trąša. Tačiau sode toks sprendimas ne visada naudingas. Po medžiu palikti pūvantys obuoliai gali privilioti vabzdžių, graužikų, tapti kai kurių ligų ir kenkėjų vystymosi vieta, o didesnis jų sluoksnis netgi pakenkti vejai ar dirvos paviršiui.
Svarbiausia suprasti, kad nukritęs obuolys nebūtinai yra problema pats savaime. Jei vaisius sveikas, jis gali būti panaudotas virtuvėje, perdirbtas ar kompostuojamas. Problema prasideda tuomet, kai po medžiu savaites kaupiasi pažeisti, pūvantys ir kenkėjų apnikti vaisiai. Todėl rudeninė sodo higiena – ne vien estetikos klausimas. Ji gali padėti sumažinti dalį problemų, kurios kitą sezoną vėl sugrįžtų į vaismedžius.
Kodėl obuoliai apskritai nukrenta dar nenuskinti?
Nedidelė dalis vaisių nuo obels nukrenta natūraliai. Medis pats reguliuoja derlių ir atsikrato dalies vaisių, kurių nepajėgia pilnai išauginti. Obuoliai taip pat gali kristi dėl sausros, stipraus vėjo, per didelio derliaus, mechaninių pažeidimų ar kenkėjų.
Jei po medžiu pradeda kristi daug dar neprinokusių vaisių, verta juos apžiūrėti. Kartais obuolyje galima pastebėti skylutę, trupinių ar išskyrų – tai gali rodyti, kad vaisių pažeidė kenkėjas. Kitu atveju obuolys gali būti pradėjęs pūti dar ant medžio. Tokius vaisius ypač svarbu reguliariai surinkti, nes palikti sode jie tampa patogia vieta vabzdžių vystymuisi ar puvinio sukėlėjų išlikimui.
Pūvantys vaisiai gali tapti ligų židiniu
Viena svarbiausių priežasčių rudenį surinkti pažeistus obuolius yra sodo higiena. Ant vaisių gali vystytis įvairūs puviniai. Ypač reikėtų atkreipti dėmesį į obuolius, kurie pradeda ruduoti, jų paviršiuje atsiranda koncentriniais ratais išsidėsčiusių šviesių sporų pagalvėlių, o pats vaisius palaipsniui susitraukia ir mumifikuojasi.
Tokie sudžiūvę, supuvę vaisiai gali išlikti tiek ant medžio, tiek po juo. Palikus juos sode, kitą sezoną jie gali prisidėti prie naujų infekcijų plitimo. Todėl rudenį verta pašalinti ne tik ant žemės gulinčius supuvusius obuolius, bet ir medyje likusius sudžiūvusius, mumifikuotus vaisius.
Tai nereiškia, kad kiekvienas ant žemės gulintis obuolys automatiškai užkrės medį liga. Tačiau reguliariai pašalinant pažeistus vaisius sumažinamas bendras potencialių ligų šaltinių kiekis sode. O tai ypač svarbu tuomet, kai vaismedžiai jau ankstesniais metais sirgo įvairiais puviniais.
Nukritę obuoliai patinka ir kenkėjams
Kita svarbi priežastis nepalikti nukritusių vaisių – juose gali vystytis arba slėptis vaismedžių kenkėjai. Kai kurių vabzdžių lervos kurį laiką maitinasi vaisiaus viduje, o vėliau jį palieka ir ieško vietos žiemoti.
Jeigu kenkėjų pažeisti obuoliai savaites guli tiesiai po medžiu, jų gyvenimo ciklui sudaromos palankesnės sąlygos. Reguliarus krituolių surinkimas nėra vienintelis būdas kovoti su vaismedžių kenkėjais, tačiau tai viena paprasčiausių sodo higienos priemonių, kurią galima taikyti be jokių papildomų priemonių.
Ypač verta rinkti tuos vaisius, kurie nukrenta gerokai anksčiau nei likęs derlius ir turi aiškių pažeidimų. Tokius obuolius geriau nepalikti gulėti iki rudens pabaigos.
Pūvantys obuoliai vilioja vapsvas ir kitus vabzdžius
Pradėję gesti vaisiai išskiria saldų kvapą, o jų sultyse vyksta fermentacijos procesai. Dėl to po obelimis gali padaugėti musių, vapsvų ir kitų cukrų ieškančių vabzdžių.
Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjį tai ypač pastebima. Jei po medžiu guli daug pratrūkusių, saldžių obuolių, aplink juos gali nuolat skraidyti vapsvos. Tai tampa ne tik nemalonu, bet ir pavojinga, jei sode žaidžia vaikai ar po medžiais dažnai vaikštoma basomis.
Vienas kitas nukritęs obuolys paprastai problemos nesukelia, tačiau didelį kiekį prinokusių ir fermentuojančių vaisių verta surinkti kuo greičiau.
Vaisiai gali privilioti graužikus
Obuoliais mielai maitinasi ne tik vabzdžiai. Ilgai palikti vaisiai gali tapti papildomu maisto šaltiniu pelėms ir kitiems smulkiems graužikams. Jei šalia yra tankūs krūmai, komposto krūvos, malkinės ar ūkiniai pastatai, graužikams tokia aplinka gali būti dar patrauklesnė.
Vien nukritę obuoliai greičiausiai nesukurs graužikų problemos, jei jos anksčiau nebuvo. Tačiau rudenį, kai gyvūnai aktyviai ieško maisto, reguliarus krituolių surinkimas padeda nekurti jiems papildomo ir lengvai pasiekiamo maisto šaltinio šalia namų.
Storas obuolių sluoksnis nėra gera „natūrali trąša“
Kartais pūvantys obuoliai po medžiu paliekami tikintis, kad jie suirs ir patręš dirvą. Teoriškai vaisiai iš tiesų suskaidomi mikroorganizmų, o dalis juose esančių medžiagų sugrįžta į dirvą. Tačiau palikti didelį kiekį sveikų ar pūvančių vaisių vienoje vietoje nėra pats geriausias būdas tręšti obelį.
Obuoliuose daug vandens ir cukrų, todėl didelė vaisių krūva greitai susmenga, pradeda fermentuotis ir irti. Po ja gali būti slopinama veja, o paviršius tampa slidus ir nemalonus. Tvarkingai kompostuojant organinės atliekos susimaišo su kitomis medžiagomis ir suyra kontroliuojamiau, todėl sodo atliekas kur kas praktiškiau perkelti į kompostą, o ne palikti storu sluoksniu po vaismedžiu.
Ar galima nukritusius obuolius valgyti?
Jeigu obuolys nukrito neseniai, yra sveikas, be puvinio, pelėsio ir stiprių pažeidimų, jį galima panaudoti. Nebūtina kiekvieno nuo žemės pakelto vaisiaus išmesti.
Krituoliai ypač tinka kompotams, obuolienei, pyragams, sultims ar obuolių tyrelei. Pakanka kruopščiai nuplauti vaisius ir pašalinti sumuštas ar pažeistas vietas.
Vis dėlto pradėjusio pūti ar supelijusio vaisiaus geriau nebandyti „išgelbėti“ tiesiog nupjaunant vieną dėmę, ypač jei puvinys jau išplitęs ar obuolys suminkštėjęs. Tokius vaisius geriau pašalinti iš maistui skirto derliaus.
Ar pūvančius obuolius galima mesti į kompostą?
Sveikus, tik sumuštus ar pernokusius obuolius į kompostą dėti galima. Jie yra organinė medžiaga, tačiau dėl didelio drėgmės ir cukraus kiekio geriausia jų nekrauti vienu storu sluoksniu. Obuolius verta sumaišyti su sausesnėmis medžiagomis – sausais lapais, smulkintomis šakelėmis, kartonu ar kita vadinamąja rudąja komposto dalimi.
Didesnio atsargumo reikia su aiškiai ligų pažeistais vaisiais. Įprasta nedidelė namų komposto krūva ne visada pasiekia tokią temperatūrą, kuri patikimai sunaikintų ligų sukėlėjus. Jei vaisiai stipriai supuvę, mumifikuoti ar aiškiai pažeisti ligos, saugiau juos pašalinti pagal vietines žaliųjų atliekų tvarkymo taisykles arba kompostuoti tik gerai valdomame karštame komposte.
Svarbu ir tai, kad vienu metu į komposto dėžę supylus kelis kibirus obuolių, masė gali tapti per šlapia ir pradėti nemaloniai rūgti. Todėl vaisius geriausia sluoksniuoti su sausa augaline medžiaga.
Kaip dažnai reikėtų rinkti krituolius?
Derėjimo metu nereikia kasdien idealiai išvalyti visos teritorijos, tačiau nukritusius vaisius verta surinkti reguliariai. Jei obuoliai pradėję intensyviai kristi, praktiška po medžiais apsidairyti kas kelias dienas.
Ypač greitai reikėtų pašalinti akivaizdžiai puvančius, kenkėjų pažeistus ir pratrūkusius vaisius. Kuo ilgiau jie guli šiltame ir drėgname ore, tuo greičiau vyksta irimo procesai.
Po pagrindinio derliaus nuėmimo verta atlikti ir kruopštesnį sodo tvarkymą: surinkti po medžiu likusius obuolius, pašalinti medyje kabančius mumifikuotus vaisius ir apžiūrėti lają.
Nepamirškite ir nukritusių lapų
Jeigu obelys sezono metu sirgo, vien obuolių surinkimo gali nepakakti. Rudenį svarbi ir nukritusių lapų priežiūra, nes dalies obelų ligų sukėlėjai peržiemoja būtent lapijoje.
Todėl rudeninė higiena turėtų apimti visą plotą po vaismedžiu. Sergančius lapus, supuvusius vaisius ir kitą užkrėstą augalinę medžiagą verta tvarkyti taip, kad kitą pavasarį sode liktų kuo mažiau infekcijos šaltinių.
Tai ypač svarbu senesniuose soduose, kuriuose medžiai auga tankiai, yra mažiau oro judėjimo ir po lietaus lapija ilgiau išlieka drėgna.
O jeigu obuolių nukrito labai daug?
Derlingais metais krituolių gali būti tiek daug, kad jų surinkimas tampa tikru darbu. Tokiu atveju verta juos iš karto rūšiuoti. Geriausius, ką tik nukritusius ir nepažeistus vaisius atidėkite sulčių spaudimui, pyragams, tyrelėms ar kitiems patiekalams. Sveikus, bet pernokusius vaisius galima kompostuoti. Aiškiai ligotus ar smarkiai supuvusius – atskirti.
Neverta laukti, kol keli kibirai obuolių po medžiu pavirs viena pūvančia mase. Kuo anksčiau vaisiai surenkami, tuo daugiau jų dar galima naudingai panaudoti.
Ar vienas kitas obuolys gali likti?
Sodas nėra sterili aplinka, todėl nereikia bijoti kiekvieno ant žemės likusio vaisiaus. Vienas kitas obuolys natūraliai suirs, juo gali maitintis įvairūs organizmai, o tai savaime nėra blogai.
Problema – didelis kiekis pažeistų ir pūvančių vaisių, ypač kai jie kasmet paliekami po tais pačiais medžiais. Tvarkingo sodo tikslas nėra pašalinti absoliučiai visą organinę medžiagą, o sumažinti sąlygas, palankias ligoms, kenkėjams ir nepageidaujamiems gyvūnams.
Ką verta padaryti prieš žiemą?
Baigiantis obuolių derliui, po medžiais verta atlikti paprastą rudens tvarkymą. Surinkite paskutinius nukritusius vaisius, apžiūrėkite šakas ir pašalinkite ant jų likusius supuvusius ar susitraukusius obuolius. Jei veja po medžiais aukšta, ją galima paskutinį kartą nupjauti ir pašalinti didesnes augalines liekanas.
Tokia tvarka neužtikrins, kad kitą sezoną obelys visiškai nesirgs ir jų nepuls jokie kenkėjai, tačiau tai viena paprasčiausių profilaktikos priemonių. Be to, pavasarį pradėti sezoną bus kur kas maloniau, kai po medžiais nebus likusi praėjusio rudens pūvančių vaisių masė.
Taigi, kodėl nukritusių obuolių geriau nepalikti?
Trumpiausias atsakymas – didelis kiekis pūvančių obuolių po medžiu sukuria daugiau problemų nei naudos. Jie gali tapti ligų ir kenkėjų vystymosi vieta, privilioti vapsvų bei graužikų, gadinti veją ir tiesiog apsunkinti sodo priežiūrą.
Todėl derliaus metu verta įprasti reguliariai pereiti po obelimis su kibiru. Sveikus krituolius panaudokite virtuvėje, tinkamus – kompostuokite, o ligotus ir stipriai supuvusius pašalinkite. Nedidelis rudens darbas gali padėti kitą sezoną pasitikti švaresnį ir sveikesnį sodą.
