Meilė atšalo: skirtis su trenksmais ar likti draugais?

Ateina laikas, kai pasibaigus santykiams tarp dviejų žmonių lieka tik vienas juos jungiantis klausimas – ką daryti, kaip elgtis toliau? Tokią situaciją pavadinsiu: „Uždarom duris, tu ten, aš čia. Rakiname jas ar ne?“ Ir iš tiesų, ką daryti, rakinti duris ir raktą išmesti? O gal pasilikti? O gal, o gal… Ir po tokių dvejonių, abejonių dažniausiai pasirenkamas vienas iš šių trijų variantų:

Ar jau turi panele.lt programėlę savo išmaniajame telefone? Parsisiųsk ją ir gauk visas naujienas pirmoji!
„iOS“ versija
„Android“ versija

Likime draugais. Artimais draugais. Net jeigu viskas pasibaigs

„Likime draugais“ dažniausiai slepia didesnius dalykus nei paprastą draugiškumą. Dažnai tai siekis turėti atsarginį variantą, pasilikti viltį sugrįžti arba tiesiog bandymas sušvelninti nepatogią situaciją. Kai skyrybų metu be proto skauda širdį, toks pasiūlymas šiek tiek guodžia. Bet ar davusi pažadą likti draugais jį ištesėsi? Jeigu išsiskyrėte ne tavo iniciatyva, kada skaudės mažiau? Kai susitaikysi su tuo, kad jūs jau nebe kartu ar tuomet, kai pavadinusi jį „draugu“, slaptai tikėsiesi jį susigrąžinti?

Draugai gana greitai gali tapti pora, tačiau priešingas variantas sudėtingesnis. Ne taip paprasta į tą žmogų, kurį bučiavai, prie kurio glaudeisi staiga laikyti tik draugu. Jam šypsotis, klausyti apie jo naujas simpatijas ir nerodyti jokio pavydo. Ar tau tai būtų malonu? Ir apskritai, ar tai įmanoma? Galbūt geriau priimti sprendimus, kurie leidžia žingsniuoti į priekį, o ne atgal.

Nebūtų geriau jeigu žodį „draugai“ pakeistum į „pažįstami“? (Čia žodis „pažįstami“ neįgauna tikrosios savo reikšmės. Žmogus, kurį mylėjai niekada nereikš tik tiek, kiek eilinis pažįstamas asmuo. Šioje vietoje taip įvardijamas žmogus iš praeities, su kuriuo sieja tik bendri prisiminimai, bet artimesnių santykių nepalaikote.) Pavadinti gali bet kaip, tačiau svarbiausia elgtis atitinkamai. Pavyzdžiui, atsisakius susitikimų su eksu prie kavos puodelio, tiesiog apsiriboti netikėtai susitikus pasiteiravimu „kaip sekasi“ arba ištartu gatvėje „labas“. Gal ir teisinga mintis: „pasakyti likime draugais – tai tas pats, kaip ištarti: mūsų šuo negyvas, bet tu jį gali pasilikti.“ Turbūt sutinki, kad draugai turi būti tikri ir verti jais vadintis. Kartą tas žmogus jau tave nuvylė ir palikdamas įskaudino. Tad dabar laikas spręsti tau ar žaisti su degtukais ir rizikuoti būti nuviltai dar kartą, tik šį kartą kaip draugei, ar jau užtenka?

Nei į priekį, nei atgal, o ratu.

Kitaip tariant – išsiskyrėm, nieko baisaus, vis tiek tuoj būsim kartu
Skiriatės, taikotės, skiriatės, taikotės. Ir sunku jau suskaičiuoti, kiek kartų tai įvyko. Sunku atspėti, kas bus, bet jeigu tai kartojasi ne pirmą kartą ir pabaiga visuomet tokia pati… Jeigu žinai ne tik pradžią, bet žinai jau ir pabaigą, kodėl manai, kad šis kartas turėtų būti kitoks? Kas tave verčia tuo tikėti? Jo žodžiai, jo pažadai? Ar praeitą kartą nekalbėjo panašiai? Juk tokie žodžiai: „Aš buvau kvailas, nesupratau, ką turėjau, nevertinau tavęs, aš pasikeičiau, viskas bus kitaip, atleisk, mažyte“ jau tarsi šablonas.

Turbūt kiekviena bent kartą girdėjo tokius arba bent jau panašius žodžius. Bet, mažyte, ar jis vertas tavo ašarų, kiekvieną kartą, kai išsiskiriate ir tai įvyksta dėl jo klaidų, iš kurių jis niekad nepasimoko? Taip, jeigu kažkas įvyko pirmą kartą, klysti žmogiška, žmogus linkęs klysti, bet, kaip sakoma, pirmą kartą – klaida, antrą kartą – pasirinkimas.

Galbūt užtenka žaisti tą žaidimą, kurio pavadinimas galėtų būti „tąsymasis“? Dažnai verkiame, kad mus įskaudina, bet… Kiek kartų pačios save į tokią padėtį pastatėme? Suprasi, kai prarasi. Ir to niekas nepakeis. Tebūnie tai jam gera pamoka. Kad ir kaip sunku. Kiekvieną kartą ir vėl atleisdama lipi į duobę iš kurios laikui bėgant vis sunkiau išlipti. Jeigu žinai, kad vėl ateis pabaiga, kam eikvoti laiką nekokybiškiems santykiams kurti. Gal tai meilė, o gal žaidimas? Juk kai trūksta meilės paprasčiau susitaikyti su buvusiu šalia žmogum nei sukurti naujus santykius. Pažaidei – numetei, vis tiek sugrįš. Viskas būtų žymiai paprasčiau, jeigu tau buvęs vaikinas rūpėtų tik tiek, kad, jeigu bus įdomu, kaip jam sekasi, įsijungsi „Animal planet“ kanalą ir pamatysi, kad viskas jam gerai – avinas vaikščioja po pievą, žolytę rupšnoja.

Dedam tašką, nebesiblaškom

Jei dėti tašką, tai dėti tašką, o ne kablelius, dvitaškius ar daugtaškius. Norint gaut kažką ir prarast kažką reikia. Norint surast tai, kas iš tiesų tau laimę teikia, teks ieškoti. Kažkam turi leisti išvykti iš savo gyvenimo be bilieto atgal. Kitaip tariant turi padaryti vietos savo širdyje. Jeigu nieko nepaleisi iš savo gyvenimo, niekad pašaukus mylinčiai širdžiai tu neatsakysi jai atverdama durų.

Žinau, kad reikia drąsos pasirinkti poziciją: „Daryk ką nori, bet atgal jau niekad negrįšiu.“ Natūralu, kad kamuoja įvairios mintys ar nepasigailėsi tokio sprendimo, ar taip elgtis teisinga, protinga ir t. t. Pagalvok, ar netampi panaši į šunį, kuris sąvartyne laižo tuščią skardinę, bandydamas išgauti dar šiek tiek maisto – jeigu nebūsi atsargi, aštri skardinė gali sužaloti tave ir sugadinti tavo gyvenimą.

Rinktis vėl tenka tau: arba pasitenkinsi tuščia skardine, arba mesi ją lauk.

Turbūt dabar galvoji: „lengva pasakyt, bet sunku padaryt.“ Suprantu, kad tiesa yra tokia, kad ir kurį kelią pasirinktum, vis tiek iš bet kurio galėtum grįžti atgal, bet kurį galėtum pakeisti, nes taip jau būna, kad protas dažnai sako užrakinti duris, nesidairyti į praeitį, palikti viską už savo pečių. Bet raktą išmesti paprasčiau nei žmogų iš savo širdies. Širdis kužda, kad ir koks jis niekšelis, bet man jo reikia… Apskritai moteris jau toks sutvėrimas, kuris labai mėgsta apsigalvoti ir dar dažniau jaučiasi sutrikęs. O dar, kai prisideda prie viso to proto ir širdies kova… Chaosas.

Dažnai klausiame kitų žmonių patarimų, tačiau juk tu pati geriausiai žinai, ko tau iš tiesų reikia. Nepamiršk, kad tavo gyvenimo niekas kitas nenugyvens, todėl ir sprendimus priimk pati. Neleisk, kad kažkas darytų juos už tave. Nebent patinka plaukti pasroviui. Ir nors laikui bėgant ta spyna, kurią nusprendei rakinti arba ne, surūdija, žaizdos užgyja… Bet, kai ateina laikas pasirinkti, atkreipk dėmesį į tai, kas buvo. Kas buvo – pražuvo? Tikrai? Vis tiek jausmai lieka randuoti. Patirtos nuoskaudos, praeitis, viskas, kas buvo, vejasi ir kas kartą, kai vėl pasikartoja panaši situacija, tai puikiai supranti – kiekvienas žmogus turi savo jausmų ribas tiek skausmui, tiek ašaroms, tiek atleidimams… Ir nors psichologai rekomenduoja nesikankinti ir santykius nutraukti vienu mostelėjimu, tačiau tik retas žmogus sugeba išsiskirti ryžtingai. Tačiau, kai vidinės ribos peržengiamos, žmogus pagaliau pasiryžta priimti dažniausiai ne lengvą, bet teisingą sprendimą.

Ieškok panele.lt blogerių straipsnių pažymėtų specialiu ženkliu ir išreikšk savo nuomonę apie juos komentaruose!