Šia istorija dalinasi panele.lt skaitytoja Emilija. Už geriausią savaitės istoriją Emilija apdovanojama Charlaine Harris knyga „Mirties valanda“. Dėl prizo kreipkis vytaute@panele.lt
Manai, kad tavo gyvenimas vertas knygos? Atsiųsk ją, apdovanosime knygomis! Konkurso [-[0]-]
Emilijos istorija:
Mano gyvenime Mėlynbarzdis pasirodė tik šią vasarą. Tačiau kiekviena moteris jį anksčiau ar vėliau sutinka, tai neišvengiama. Manoji pasaka pasibaigė visai neseniai, kviečiu pasiklausyti.
Aš – jauna idealistė, kovotoja, kūrėja ir pernelyg jautri asmenybė. Aplinkiniai mane apibūdina kaip „subrendusią ne pagal metus“. Gyvenau su savais pakilimais ir nuosmukiais, nemeluočiau, jei teigčiau, jog pastaraisiais metais jaučiausi netgi laiminga, nors ir neturėjau antrosios savo sielos pusės. Vienas muzikos festivalis apvertė viską aukštyn kojom.
Festivalyje dalyvavau su kūrybine komanda, kurios tikslas buvo supažindinti ir įtraukti dalyvius į naują meninę veiklą, tad aš noriai bendravau su naujais žmonėmis, jiems padėjau ir mokiau, nors apskritai naujos pažintys man sukeldavo daug sunkumų. Baigę savo pirmos dienos misiją, išsiskirstėm kas sau, o aš patraukiau link lauko tualetų kabinų. Išėjusi prie prausyklės sutikau jį, tik dar neįtariau, jog jis – Mėlynbarzdis.
Plaudama rankas pastebėjau, jog jam kilo kažkokių sunkumų, tad su vis dar neišblėsusiu pagalbos pojūčiu puoliau padėti. Ši situacija atrodė gan komiška ir nieko nežadanti iki tol, kai pažvelgiau jam į akis. Kažkas nepaaiškinamo jame mane sudomino ir nejučia pradėjom bendrauti. Buvo beveik sutemę, jis mane nusivedė iki šlaito ir padėjo nusileisti laiptais iki ežero. Ant nulyto lieptelio paklojo savo rankšluostį, sumerkėm į vandenį kojas. Nors ir jaučiau fizinio artumo nepatogumą, tačiau su juo buvo be galo įdomu: kalbėti, filosofuoti, svajoti, tylėti, išbandyti vienas kitą. Deja, tačiau tas fizinio kontakto vengimas iš mano pusės neblėso. Man pačiai tai buvo keista, kadangi iki šiol beveik visi vaikinai mane domindavo tik fiziškai, o jis – dvasiškai. Su juo jaučiausi gyva, bet kartu ir norėjau bėgti nuo jo.
Tą vakarą mes iki išnaktų buvom kartu, jis nusivedė mane į savo mašiną ir tiesiog lipo prie manęs. Man darėsi sunku kvėpuoti visomis prasmėmis, norėjau ištrūkti, bet sykiu ir likti. Netrukus jis išvydo mano akyse ašaras – ne dėl fizinio kontakto, jo net nebuvo, bet dėl to, jog jis palietė vieną mano jautrią sielos žaizdą iš praeities, kuri pradėjo kraujuoti. Neradau sau vietos, lipau iš mašinos ir ėjau link savo palapinės. Jis ėjo kartu. Viduje tiesiog viriau, norėjau jam trenkti ir tai pasakiau. Jis ne tik leido tai padaryti, bet ir drąsino mane, išmokė smūgiuoti. Po dviejų smūgių pyktis atslūgo. Bet tikriausiai jam pradėjo skaudėti…
Priėjom iki tvoros, kurią saugojo apsauginiai, turėjom išsiskirti, jis kalbino likti su juo pavėsinėje, tačiau atsisakiau. Pasakiau, jog gali ateiti rytoj iki manosios, jei norės. Apkabinau, pirmą kartą pakštelėjau savo raudonomis lūpomis jam į lūpas, apsisukau ir išėjau.
Naktis buvo šalta, palapinė drėgna, miegoti kieta. Akis sumerkiau tik porai valandų ir vėl ėmiausi savanoriško kūrybinio darbo su festivalio dalyviais. Mokiau juos, bendravau, bet jaučiausi išskridusi. Negyva. Dvejojau, ar eiti iki jo, ar ne, labai norėjau, bet nesiryžau. Buvo po pietų, kai išgirdau „Labas“ ir prieš save išvydau jį su draugu. Pradėjau drebėti, nesugebėjau valdyti savo jaudulio. Paėjome su juo nuošaliau, apsikabinome. Jis papasakojo vieno filmo istoriją, kaip du jauni žmonės atsitiktinai susipažino, įsimylėjo vienas kitą, susitarė susitikti po metų toje pačioje vietoje tuo pat metu, bet nesusitiko. Žiūrėjau į jį svarstydama, ką jis turi omeny, kol tarė: „Nenorėčiau, kad mums taip atsitiktų“ ir paprašė mano kontaktų.
Tą dieną jis supažindino mane su savo draugais, kurie buvo be galo protingi, linksmi ir įdomūs. Su visais ėjom maudytis, jaučiausi kaip tarp savų. Linksmai leidom dieną ir vakarą. Prie scenos jis mane mokė šokio žingsnių, po to abu susiglaudę stebėjom festivalyje dainavusios atlikėjos koncertą, dainavom tuos pačius romantiškus žodžius. Tą vakarą jis pavaišino mane pačiais skaniausiais mano ragautais mėsos kukuliais, o gal jie buvo tokie skanūs vien dėl to, jog buvau su juo…
Atėjo naktis. Aš paprašiau jo pasivaikščioti drauge prie ežero, tačiau jis mane nusivedė į nuošalią renginio zoną. Jo prašoma padėjau pastatyti palapinę. Vedama jo ir smalsumo bei galbūt ir azarto, sutikau pabūti jo palapinėje. Ten pamačiau tą savo pusę, kurios iki šiol neįtariau turinti. Jis puolė mane. Aš gyniausi. Abu kovojom kaip laukiniai. Buvom įsiutę, gyniausi nagais ir dantimis, tačiau man tai patiko. Abu juokėmės, nurimdavom ir vėl pradėdavom. Po kurio laiko man tai pradėjo atsibosti. Pasakiau jam, jog mes vis mažiau šnekame…
Jis tikriausiai išbandė visus savo strateginius ėjimus, mėgindamas mane įkalbėti nuotykiui. Tai buvo antras mūsų pažinties vakaras ir antras kartas, kai pradėjau lieti ašaras. Aš nesu verkusi prie vaikino. Šis nebandė manęs sulaikyti ar nuraminti, jis klausinėjo ir gilinosi į mano žaizdas. Viskas būtų gerai, jei po kelių dienų nebūtų man leidęs suprasti, jog jam patinka mane kankinti. Iš tiesų, jaučiau, jog jis mane kontroliuoja. Žudo ir vėl prikelia. Emociškai ir psichologiškai. Tą naktį vėl išsiskyrėm. Tik šį kartą jau buvau beveik įsitikinusi, jog nebesusitiksime.
Miegojau geriau, ryte atsikėliau susitaikiusi su mintimi, jog ši pažintis, nepanaši į tikrovę, baigėsi. Festivalis taip pat jau buvo pasibaigęs. Iš mūsų komandos liko tik vienas žmogus, su kuriuo turėjau keliauti namo. Pradėjau ardyti savo palapinę, netoliese keli vaikinukai linksmai traukė dainas ir grojo. „Gal padėti?“ – paklausė kažkas iš viršaus. Aš, pamaniusi, jog tai kažkuris iš tų vaikinų net nepakėlusi galvos apatiškai atsakiau „Ne, dėkui“. „Kaip nori“, – tai buvo jis. „Palauk! Nepažinau“.
Mėlynbarzdis padėjo man išardyti palapinę, tada kartu prisėdom prie medžio, jis mane apsikabino. Kurį laiką šnekėjomės, atviravom, jis pradėjo fantazuoti apie ateitį. Žiūrėdama į jo akis nesuprasdavau, ar tai nuoširdūs žodžiai, ar strategija. Neturkus turėjau išvykti, parašiau ant lapelio savo kontaktus. Jis paprašė, jog dar ir palikčiau ant lapo bučinio žymę. „Juk žinai, kad raudonai dažausi tik ypatingomis progomis“, – tariau. „Žinau“. Jis laikė veidrodėlį priešais ir stebėjo, tiesiog ryte rijo mane akimis. Man buvo nepaprastai sunku pasidažyti. Jo veidas buvo kupinas kažkokio sunkiai suprantamo grobuoniškumo ir nuostabos.
Pabučiavau jį, mus skyrė tik lapelis. Ėjom sykiu papietauti, bet mano komandos narys pranešė, jog turime išvykti. Mes su Mėlynbarzdžiu atsistojome vienas prieš kitą, abu, ar bent man taip atrodė, kupini dvejonių ir nežinomybės, kol tariau: „Iki kito karto“. Pabučiavau jį ir išvažiavau.
Tą patį vakarą sulaukiau jo žinutės, jis parašė, jog nemažai apie mane sužinojo, todėl kiekvieno susirašinėjimo metu įteiks man po komplimentą. Ir nemelavo. Tie komplimentai neatrodė banalūs. Jie buvo išskirtiniai. Vienas tokių vėl sužadino manyje nuojautą, jog jis tenori mane kontroliuoti. Dienos bėgo, o aš tenkinausi tik sausomis žinutėmis. Pripažinau jam, jog be galo sunku taip bendrauti. Jis neskubino susitikimo, net neleido išgirsti jo balso, priešingai – žadėtą vakarą nesusitikome, kilo virtualus konfliktas, o po to prasidėjo kelių dienų tyla…
Žinojau, jog jam nestinga dėmesio. Jog jis kadaise taip pat buvo jaunas idealistas, kurio viltys buvo sudaužytos. Žinojau ir tai, kad dabar Mėlynbarzdis eina lengviausiu keliu ir taip keršija už savo praeities žaizdas. Keršija man. Tačiau troškau būti ta, kuri jas pagydo. Norėjau, jog jis nebijotų man parodyti ten, kur skauda. Po tylos parašiau jam: „Pasiilgau tavęs“. Deja, jis tepasakė, jog tai blogiausia, ką aš galėjau parašyti.
Visa tai pasakoju, nes iš tiesų viltingai tikiu, jog jis nėra Mėlynbarzdis. Jog jame dar gyvas tas kupinas šilumos, nesavanaudiško artumo ir meilės žmogus. Galbūt vieną dieną jis pastebės mane iš naujo. Gal pabandys „Mylėti tarsi pirmą kartą“. Aš vis dar lauksiu…
Tavo gyvenimas – dėmesio verta istorija? Siųsk ją adresu [-[4]-] ir jei tavo istorija atsiras portale, gausi knygą specialiai atostogoms!
