Prieš porą dienų turėjau garbės apsilankyti knygyne. Intensyviai ieškojau LR Konstitucijos. Blaškydamasi tarp lentynų pamačiau gal 3 knygas apie tai, kaip susirasti tobulą vyrą. Kaip suprasti? Perskaičiusi knygą, išsiaiškinsi, kaip surengti „kastingą“ svajonių princui? Pasakos…
Trys sąlygos
Nerija visada mums aiškindavo, kad tikrąjį „mačo“ ji atskira iš trijų pagrindinių dalykų: rankų, laikrodžio ir batų. Pasak jos, užtenka „ištirti“, ar vaikino batai tvarkingi ir kokio jie modelio, kokį laikrodį jis nešioja ir kaip sutvarkytos (ar nesutvarkytos) yra jo panagės, ir jau gali nuspręsti, ar eiti į kitą pasimatymą.
Po tokių jos žodžių pradėdavome nepaliaujamai juoktis. „Brangioji, tai, tavo manymu, svarbiausia vertinti skirtumus, esančius vaikinams tarp rankų ir tarp kojų?“ – erzindavome mes ją. Likimas buvo negailestingas.
Ši karštai įsimylėjo vaikinuką nudaužytais „inkariukais“, be laikrodžio (laimingi laiko neskaičiuoja) ir tepaluotą iki ausų, nes šis buvo pamišęs dėl visų transporto priemonių, turinčių bent du ratus.
Pasiteiravau jos, į kieno batus ji žiūrėjo, kai išsirinko būtent šį vaikiną…„Į savo. Labai jaudinausi per pirmąjį pasimatymą,“ – lemeno ji.
Tad bandydama suprasti, kaip išsirinkti svajonių vaikiną, batus, nagus ir aksesuarus laikau antraplaniais.
Prekę rinkis lietuvišką
Po krepšinio varžybų įdėmiai klausiausi, kaip vaikinai nuobodžiai pasakoja apie VIP ložes pramogų arenose, sienų spalvas, kėdes. Mintyse kikenau, jog vienintelis dalykas, kurį aš sužinojau apsilankiusi vienoje iš varžybų, kad prancūzai tikrai bučiuojasi gerai ir net nekyla minčių, kodėl TAI vadinama prancūzišku bučiniu!
Grįžusios iš renginio su drauge aplankėme „vietinius“ savo kavalierius ir su pasibaisėjimu virtuvėje, gurkšnodamos žalią arbatą kaip tikros ekspertės, keikėm lietuvaičius už storžieviškumą ir kultūros stoką.
Bet ar gali pasakų princą rinktis pagal tautybę? Niekada nesupratau draugių, kurios, kur nors klube pamačiusios simpatingą užsienietį, ima aikčioti ir rausti kaip burokėliai.
Visada šiaušdavusi prieš draugystes su kitataučiais. Mano manymu, svarbiausia tai, jog egzistuoja skirtingi tautiniai-kultūriniai papročiai.
Viena iš artimiausių draugių savo 19 gimtadienį sutiko pas giminaičius Vokietijoje. Ši dar dabar su nuoskauda prisimena, kai savo senėjimą norėjo pasitikti lietuviškai. Skirtumai egzistuoja. Jau nekalbant apie kalbą.
Tačiau, kad ir kokie užsieniečiai būtų žavūs – prekę rinkis lietuvišką! Juk kaip gera, kai užpykusi išrėki „tu visiems asilams asilas“, o šis tave supranta ir neklausia, ką norėjai tuo pasakyti.
CŽV veikia
Taip vis sako mano mama, kai išgirsta, jog telefonu su draugėmis aptarinėjame savuosius, kuriame naujas kovos strategijas. Šaunu, kai draugės būna ne tiek smarkiai įsimylėjusios, kiek tu ir gali padėti blaiviai tau įvertinti situaciją.
Tačiau tai nereiškia, kad tai, kas patinka tavo draugėms – turi patikti ir tau. Nieko nėra blogiau, kai tavo antroji pusė nepatinka tavo draugams, tačiau dėl to nereikėtų panikuoti.
Gal turi netolerantiškus draugus? Viena mano draugė nemėgo bene visų mano vaikinų. Nepaisant to, kad ji neretai būdavo teisi, vieną kartą sukaupusi visą drąsą, išsakiau jai savo pojūčius. Iš pradžių jai tai nepatiko, bet jei ji ir nepakeitė nuomonės, tai bent suprato, kad kartais dera liežuvį palaikyti už dantų.
Draugė gyvenimo Guru būti negali! Jokiu būdu negali rinktis to, kas patinka tavo draugėms. Juk tai ir yra gyvenimo žavesys, kad turime skirtingus skonius.
Išvada – „kastingas“ pasakų princui, ne firmos posėdis apie veiklos strategiją. Gali apsispręsti pati.
Pašlemėkams – ne!
Kaip grybai auga pašlemėkai. Nepagarbūs, nesubrendę, „minkšti“ kaip medūzos. Visą naktį varčiausi nuo šono ant šono ir svarsčiau, kada mažai ką apie gyvenimą suvokiantis berniukas tampa pašlemėku…
Keista, tačiau kai šeimoje išteka dukra, tai reiškia, kad ji į šeimą atsiveda vyrą, tačiau, kai veda sūnus, tai kažkodėl vaikino giminei atrodo, jog kažkokia „ragana“ jį iš šeimos pagrobia.
Pažįstu krūvas moterų, kurios yra geros tetos, darbuotojos, kaimynės, bet kaip anytos jos tragiškos! Pašlemėką pirmiausia suformuoja motina, jei ji neugdo pagarbos moterims, o kaip tik aiškina, kokios merginos gyvatės ir apgavikės.
Ar jos pačios neturėjo piktų anytų? Ar pačios nebuvo merginos, draugės, marčios? Nemanau. Vėliau tokie pašlemėkai pradeda bendrauti su kitais pašlemėkais, atsiranda moterų, kurios tuos pašlemėkus įsimyli, o po to verkia.
Savaime suprantama, susipažinusi su vaikinu, nebėgsi tikrinti, jo mama miela moteriškė, ar sena gyvatė, tačiau, jei sugebi pasinaudoti savo kairiu pusrutuliu, kuris yra atsakingas už mąstymą ir kalbą, o ne tuo merginų pamėgtu dešiniuoju, kuris valdo emocijas ir erdvinį įsivaizdavimą, tai jau yra šis tas.
Tad jei lentynoje turi knygą apie tai, kaip susirasti pasakų princą, išmesk ją kuo greičiau. „Kastingą“ gali atlikti pati. Nesvarbu, vadovausiesi širdimi ar protu – svarbiausia, domėtis tuo, su kuriuo susidedi. Na, o kol surasi savąjį karalaitį, gali tekti dar daug varlių išbučiuoti.
