Tiems, kurie nori padėti vaikams, siūloma įsitraukti į savanorišką veiklą. O vaikams, kurie augdami patiria kažkokių sunkumų ar tiesiog nori susirasti vyresnį draugą, siūloma prisijungti prie šios organizacijos ir susirasti vyresnį draugą, kuris padėtų išspręsti problemas, širdies neramumus.
Na, o Delfi Gatvė festivalyje rado „Big Brothers Big Sisters“ palapinę ir apie viską plačiau pasikalbėjo su programos savanoriu Ramūnu, dalyvaujančiu šioje programoje jau 8 metus.
DELFI GATVĖ: Koks yra Jūsų veiklos tikslas?
Ramūnas: Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug nedarnos: išsiskyrusios šeimos ir pan. Tad vaikai turi turėti vyresnį pavyzdį, parodantį, kad galima draugauti ir gyventi be narkotikų, alkoholio ar kitų dirbtinių „krūtumų“. Taigi mes visiems suteikiame tokią galimybę.
DELFI GATVĖ: Bandote tvarkyti globalines šeimos problemas?
Ramūnas: Taip, bandome padėti vaikui išaugti, išmokti gyventi, draugauti bei teisingai pačiam pasirinkti.
DELFI GATVĖ: Kas gali būti Jūsų judėjimo savanoriu?
Ramūnas: Gali būti bet kas, kas yra sulaukęs pilnametystės ir išklausęs mūsų kursus. Taip pat žmogus turi būti brandus, patikimas, atsakingas ir norintis bei galintis padėti vaikams.
DELFI GATVĖ: Jūsų lankstinuke buvo parašyta, kad atrinksite savanorius…
Ramūnas: Programos koordinatoriai pasižiūri, ar pas patį savanorį psichologiškai viskas tvarkoje – kad jis nesukeltų didesnių problemų tam vaikui. Taip pat
psichologiškai derinamos poros: daromas atskiras interviu su mažuoju, žiūrimos jo problemos ir poreikiai.
Tada žiūrima į didįjį: Kiek ir kam jis gali padėti, kiek ir kaip jis pajėgus bendrauti. Ir taip susidaromas įspūdis, kiek ir kam kas tinka. Šiaip visada randame mažąjį draugą savanoriui.
Kokius apmokymus praeina savanoris?
Ramūnas: Per įvairius psichologinius žaidimus mokoma teorija, kaip bendrauti su vaiku: kokie jo poreikiai, problemos bręstant ir augant. Mokoma, kaip vaikui padėti.
Ir apskritai, šias žinias galima pritaikyti plačiau, ne vien pagalbai – savanoris išmoksta geriau priimti, suprasti vaikus. Beje, savanorių gretose vyrauja merginos: jų yra apie 70-80 procentų. Tad labai reikėtų daugiau savanorių vaikinų.
DELFI GATVĖ: Papasakok iš savo patirties: su kuo tau teko draugauti, su kokiomis problemomis teko susidurti?
Ramūnas: Pirmasis ir dabartinis mano mažieji draugai gyvena su savo seneliais. Jų motinos yra sukūrusios kitas šeimas, o tėvų nei vienas, nei kitas nėra matę. Ir dėl to vaikai savaime patiria daug problemų.
Dabartinio mažojo atveju, jis nepatyręs šeimoje jokios vyriškos kontrolės, drausmės. Jam daug kas leidžiama, močiutė nesugeba jo sukontroliuoti ir dėl to ji atvedė vaiką į šią programą.
DELFI GATVĖ: Kaip susidorojate su skirtingomis krizėmis, problemomis?
Ramūnas: Na, kiekviena „pora“ turi savo koordinatorių – profesionalų psichologą, kuris konsultuoja, prižiūri tos poros bendravimo vystymąsi. Jis gali patarti ar surengti bendrą susitikimą, ar kitaip padėti.
DELFI GATVĖ: Ar nebūna tau taip, kad tavo paties asmeninis gyvenimas „kirstųsi“ su vaiko problemomis ir dėl to tave patį apsunkintų?
Ramūnas: Na, kiekvienas prisiimame įsipareigojimą, kad draugausime, kursime santykius su savo mažuoju draugu metus laiko. Ir per savaitę skiriame apie 2 valandas, tad tai nėra taip jau ir daug.
Tai nėra globa, kur tu sprendi vaiko visas problemas, o tiesiog draugystė per elementariausius santykius: sportą, žaidimus, knygų skaitymą, ledų valgymą ar pan. Po metų įvertinama santykių eiga ir – jei sutinka vaikas, jo globėjai, savanoris – pratęsiamas įsipareigojimas kitiems metams.
DELFI GATVĖ: Ar nėra buvę atvejų, kad kuri nors pusė atsisako ir ankščiau laiko nutraukia įsipareigojimą?
Ramūnas: Kiek žinau, visko yra buvę – visko juk nesuplanuosi ir nenumatysi. Kartais atsiranda tam tikrų nesuderinamumų, kurie priverčia nutraukti santykius.
Taip pat pakalbinome ir mažuosius šios organizacijos narius:
1-oji narė: Aš manau, kad ši organizacija yra labai gerai, padeda susirasti daugiau draugų ir tiems, kuriems yra sunku, tai yra labai naudinga. Tokiems patariu čia ateiti ir su visais susitikti.
Kai čia susirandi vyresnį draugą, tu iš jo tikrai labai daug ko išmoksti, kartais net pati pamokai. Aš čia jau esu keturis metus ir su savo vyresniąja esame tikros draugės. Dabar pačios susitikinėjame ir toliau bendraujame.
DELFI GATVĖ: Koks jausmas buvo pradžioje būti ta mažąja drauge?
2-oji narė: Na, man buvo kiek nedrąsu, nes amžius vis tik labai skyrėsi su didžiąja drauge. Tačiau ji man kaip mama buvo, tad greit įpratau. Man tada buvo 7-8 metai. Taigi, čia esu jau 7 metus.
1-oji narė: Na, man iš pradžių buvo baisu, bet kadangi ji su manimi draugavo kaip su sau lygia, suaugusia, tai greit viskas buvo labai gerai.
DELFI GATVĖ: O kaip jūs atėjote į šią programą?
2-oji narė: Aš turiu dar dvi seses, tai kažkada mama perskaitė laikraštyje apie šią programą ir nuvedė vyresniąją sesę. O po kiek laiko aš pati pasiprašiau. O vėliau pasikviečiau ir kitą draugę: (1-ąją narę)
DELFI GATVĖ: Kaip išsprendėte savo sunkumus ?
2-oji narė: Na, mes sunkumų neturėjome. Čia nebūtina turėti kažkokių sunkumų ar problemų – tiesiog norėjome turėti vyresnę draugę. Susitikti, pabendrauti.
DELFI GATVĖ: Ką galite pasakyti kitiems skaitytojams, kurie galbūt norėtų kažkokios pagalbos ar dėmesio iš vyresnių draugų?
1-oji narė: Na, tikrai nereikia nieko bijoti, nes čia visi tikrai draugiški, rūpinasi tavimi ir dėl to atmosfera yra labai jauki.
