Tačiau vaikai irgi kenčia, ir laiku neišgirsta jų kančia gali paskatinti šiam destruktyviam žingsniui.
Kasmet Lietuvoje nusižudo apie 50 mokyklinio amžiaus paauglių, dar daugiau – bandžiusių žudytis.
Mirtis šokiruoja
Savižudybė – viena dažniausių jaunuolių mirties priežasčių. Moksleivių mirčių nuo nelaimingų atsitikimų skalėje savižudybės užima trečiąją vietą. Verta susimąstyti.
Norint laiku padėti, svarbu turėti žinių apie savižudybę, jos priežastis bei požymius, kuriuos pastebėjus reikėtų susirūpinti ir laiku suteikti pagalbą.
Sprendimas nusižudyti neatsiranda staiga, nors nusižudžiusiojo artimiesiems šis jo poelgis beveik visada būna netikėtas ir šokiruojantis.
Nemato išeities
Savižudybė – tai ilgai trunkančio proceso rezultatas, kurio metu vaikas patiria vis labiau augantį emocinį, dvasinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį.
Šį procesą sudaro trys etapai: mintys apie savižudybę, apmąstymai, kaip tai padaryti, ir bandymas nusižudyti (veiksmas).
Kai žmogus stovi ties savižudybės riba, jis regi vien savo problemas, kurios kasdien auga kaip ir vidinė įtampa.
Tuo metu asmuo nemato išeities iš sunkios situacijos. Vaikas mato vien tamsą.
Laiku suteikta artimųjų bei specialistų pagalba padeda paaugliui atsikratyti vidinės tamsos, pamatyti galimas išeitis, gyvenimo galimybes.
Vaikui labai svarbu suvokti, kad jis nėra vienas, kad rūpi žmonėms ir jie padės įveikti iškilusius sunkumus.
Kiekvienas nesėkmingas bandymas ką nors taisyti savo gyvenime sukelia naujų rūpesčių, mažėja pasitikėjimas savimi, stiprėja bejėgiškumo jausmas, neviltis.
Šaukiasi pagalbos
Svarbu suvokti, kad norintis nusižudyti jaunuolis labai nelaimingas, pasimetęs. Bandymas žudytis yra pagalbos šauksmas.
Pagrindinės savižudybės priežastys:
• patirta seksualinė, fizinė, emocinė prievarta (šeimoje, mokykloje, kitoje aplinkoje);
• egzaminų baimė;
• artimo žmogaus mirtis;
• draugo ar kito artimo žmogaus savižudybė;
• tėvų skyrybos;
• nelaiminga meilė;
• nedarni šeima;
• itin griežti tėvai;
• vaikas šeimoje jaučiasi nemylimas, nereikalingas;
• menkas savęs vertinimas;
• ligos.
Problemą išduoda elgesys
Ketinimą nusižudyti galime pastebėti iš jo elgesio, kalbos bei emocinės būsenos.
Ypač turėtume būti atidūs staigiems ir ryškiems asmens elgesio pokyčiams.
Pavyzdžiui, judrus ar net triukšmingas jaunuolis staiga tampa tylus, užsidaręs, arba atvirkščiai – buvęs ramus, džiaugsmingas – pradeda elgtis neįprastai aktyviai, agresyviai, priešiškai, bėga iš namų, mokyklos.
Neretai nutrūksta draugystė su bendraklasiais, prastėja mokymasis, susiaurėja interesų ratas.
Jaunuolis gali pradėti rūkyti, vartoti svaigalus, narkotikus, rodyti atsisveikinimo ženklus (grąžina skolintus daiktus, gautas dovanas).
Ketinimą nusižudyti rodo užuominos apie nenorą gyventi, bejėgiškumą, vienišumą. Apie tai byloja ir jo rašiniai, piešiniai.
Įspėja ir vaiko emocinė būsena: nerimas, dirglumas, pyktis, ryškūs nuotaikos svyravimai, išsiblaškymas, pasyvumas, liūdesys. Dažnai sutrinka miegas ir apetitas.
Delsti nevalia
Kaip pagelbėti paaugliui, jei įtariate savižudybės pavojų?
Neišsigąskite, neparodykite, kad jus šokiruoja tai, ką paauglys kalba. Skatinkite jį išsikalbėti, išsakyti slaptus jausmus, mintis. Taip sumažinsite susikaupusią vidinę įtampą, pavojaus grėsmę.
Kalbėdami su juo venkite kritikuoti, smerkti, teisti. Nesumenkinkite jo skausmo, nors jo kančios priežastis gali atrodyti per menka, naivi.
Nesistenkite žmogaus dirbtinai linksminti, nes paaugliui viduje „skauda“, parodykite pagarbą jo skausmui, supratimą bei nuoširdų norą pagelbėti.
Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite sužadinti kaltės jausmo.
Visus vaiko ketinimus nusižudyti reikia vertinti rimtai. Jei savižudybės galimybė reali, labai svarbu ilgam nepalikti jo vieno. Nebijokite kreiptis į specialistus – psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus.
Jei pajutote pavojų – nelaukite, kol viskas savaime susitvarkys, nes delsimas gali per brangiai kainuoti.
