Kartais santykiai formaliai tęsiasi, tačiau lovoje atsiranda tylus, beveik nematomas tarpas. Jis įsispraudžia tarp dviejų žmonių tada, kai vienas sako „noriu būti šalia“, o kitas vietoj šilumos pajunta įtampą. Po išdavystės, ilgalaikio atstūmimo ar skaudaus konflikto net pažįstamas prisilietimas gali staiga pasirodyti svetimas.
Ar įmanoma atkurti fizinį artumą po išdavystės? Klausimas skamba paprasčiau, nei yra iš tiesų. Nes kalbame ne tik apie seksą. Kalbame apie kūną, kuris į skaudžią patirtį kartais sureaguoja greičiau, nei protas spėja ją racionaliai sudėlioti. Apie prisilietimus, kurie staiga ima reikšti visai ką kita. Ir apie keistą būseną, kai labai norisi vėl norėti, tačiau pats noras vis dar kažkur toli.
Kūnas ne visada spėja paskui sprendimą atleisti
Po skaudaus konflikto ar išdavystės norisi aiškaus lūžio taško: mes pasikalbėjome, viską išsiaiškinome, jis ar ji suprato – dabar judame toliau. Tačiau fizinis artumas retai paklūsta tokiam tvarkaraščiui. Nėra datos, nuo kurios vėl „turėtų“ būti lengva bučiuotis, glaustis ar mylėtis.
Atsitraukimas nebūtinai reiškia, kad meilė dingo. Kartais žmogui tiesiog reikia iš naujo patirti, kad šalia kito yra saugu.
Po išdavystės prisilietimą gali lydėti mintis: ar tikrai vėl galiu tavimi pasitikėti? Po ilgalaikio atstūmimo – ar dar kartą neliksiu viena su savo troškimu? Po konflikto, kuriame buvo daug skaudžių žodžių, šaltumo ar pažeminimo, gali atsirasti refleksiškas noras laikytis atstumo.
Tai viena painiausių patirčių santykiuose: protu gali ilgėtis žmogaus, o kūnu jo neprisileisti. Gali svajoti, kad viskas būtų kaip anksčiau, tačiau vos artumas tampa realus, viduje kažkas užsidaro.
Tada neretai atsiranda dar vienas sluoksnis – pyktis ant savęs. Kodėl negaliu paprasčiausiai paleisti? Kodėl vis dar įsitempiu? Ar tai reiškia, kad iš tiesų neatleidau? Nebūtinai. Atleidimas ir fizinis saugumas nėra tas pats procesas.
Tas pats prisilietimas po krizės gali reikšti visai ką kita
Iki santykių krizės pora paprastai turi savo fizinę kalbą. Vienas prisilietimas reiškia „pasiilgau“, kitas – „noriu tavęs“, trečias – „esu čia“. Po išdavystės ar atstūmimo ši kalba gali susipainioti.
Partnerio iniciatyva mylėtis gali būti priimta ne kaip ilgesys, o kaip bandymas kuo greičiau grįžti į normalų gyvenimą. Apkabinimas gali pasirodyti per ankstyvas. Bučinys vietoj jaudulio sukelti klausimą: ar jam iš tiesų rūpi, kaip aš jaučiuosi, ar jis tiesiog nori, kad viskas pagaliau būtų kaip anksčiau?
Čia atsiranda subtili, bet labai svarbi riba. Fizinis artumas gali tapti tiltu, tačiau gali tapti ir spaudimu. Ypač kai vienas žmogus trokšta įrodyti, jog santykiai vis dar gyvi, o kitas dar tik bando suprasti, ar gali vėl būti pažeidžiamas.
Seksas tokiu metu lengvai pavirsta savotišku egzaminu: jeigu mylėjomės, vadinasi, aš jau atleidau? Jeigu nenoriu, vadinasi, mūsų santykiai pasmerkti? Ar mano kūnas pagaliau reaguoja „teisingai“?
Atstūmimas gali palikti ne mažesnį pėdsaką nei neištikimybė
Apie išdavystę dažniausiai kalbame dramatiškiau. Ji turi aiškesnį įvykį, siužetą, kaltę. Tačiau ilgalaikis atstūmimas santykiuose gali būti ne mažiau skausmingas – tik jo poveikis dažnai kaupiasi tyliau.
Kai žmogus nuolat vengia artumo, nusisuka, ignoruoja iniciatyvą, pašiepia norą ar leidžia suprasti, kad tavo seksualumas yra nepatogus, ilgainiui gali pradėti saugotis net tada, kai aplinkybės pasikeičia.
Jeigu tavo ankstesni bandymai priartėti buvo sutinkami abejingumu, gali atsirasti noras atsitraukti pirmiau, nei kas nors vėl spės tave sužeisti. Todėl partneriui pagaliau pradėjus rodyti iniciatyvą kyla ne džiaugsmas, o įtarumas.
Kodėl dabar? Kiek tai truks? Ar vėl pasijusiu kvaila, jeigu patikėsiu?
Atstūmimas paliečia ne tik santykį su kitu žmogumi. Jis gali paliesti ir santykį su savo patrauklumu. Ima kirbėti mintys, kad gal tavo kūnas buvo per daug, per mažai, nepakankamai gražus, nepakankamai geidžiamas ar tiesiog „ne toks“.
Net jei partneris vėliau sako, kad problema niekada nebuvo tavyje, vien žodžių kartais neužtenka. Pasitikėjimą dažniausiai grąžina ne vienas didelis gestas, o daug mažų patirčių, kurios nuosekliai parodo: šį kartą bus kitaip.
Gal tikslas nėra sugrįžti į „kaip buvo“
Po santykių krizės labai lengva idealizuoti laiką prieš ją. Norisi susigrąžinti seną artumą, spontaniškumą, seksą, prisilietimus, jausmą, kad tarp jūsų viskas paprasta.
Tačiau kartais „kaip buvo“ ir yra dalis problemos. Gal seksas vyko, bet apie nusivylimą nekalbėjote. Gal buvote fiziškai arti, bet ribos liko neišsakytos. Gal abu tikėjotės, kad kitas savaime supras, ko norite ir ko nebenorite.
Todėl fizinio artumo atkūrimas nebūtinai reiškia grįžimą į seną santykių versiją. Kartais tenka sukurti naują – lėtesnę, sąmoningesnę ir daug aiškesnę.
Joje gali atsirasti tokie sakiniai kaip: „Šiandien noriu tik apkabinimo.“ „Man gera būti šalia tavęs, bet dar nenoriu eiti toliau.“ „Kai palieti mane netikėtai, aš įsitempiu, nors nenoriu tavęs atstumti.“ „Gali mane pabučiuoti, tik nenoriu, kad tai automatiškai reikštų seksą.“
Tai neprimena filmų scenų, kur aistra viską išsprendžia be žodžių. Tačiau brandesnis intymumas dažnai ir prasideda tada, kai pokalbis ne sugadina akimirką, o leidžia joje išlikti.
Pasitikėti žmogumi ir jaustis saugiai jo glėbyje – ne visai tas pats
Po išdavystės dažnai kyla klausimas: ar aš juo dar pasitikiu?
Tačiau kartais tiksliau būtų klausti: kuriose situacijose man dar sunku jaustis saugiai?
Pasitikėjimas nėra vienas vientisas jausmas. Galima tikėti partnerio noru likti kartu ir kartu vis dar įsitempti lovoje. Galima priimti jo atsiprašymą, bet nenorėti nusirengti. Galima kasdienybėje vėl būti komanda, bet seksualiniame artume jaustis pažeidžiamai.
Intymumas yra viena iš vietų, kur žmogus tampa labai matomas. Ne tik kūnu – matomas tampa jo noras, nesaugumas, gėda, baimė būti atstumtam. Todėl po santykių krizės fizinis atstumas nebūtinai yra bausmė partneriui. Kartais tai tiesiog būdas saugoti save, kol dar neaišku, ar pokyčiai yra tikri ir ilgalaikiai.
Partneriui, kuris nuoširdžiai gailisi ir nori susigrąžinti artumą, tai gali būti sunku. Tačiau kantrybė čia nėra pasyvus laukimas. Ji reiškia gebėjimą būti šalia nebandant kito žmogaus kūnu nuslopinti savo kaltės ar įrodyti, kad santykiai jau „sutaisyti“.
O tam, kuris buvo sužeistas, kartais sunku pripažinti dar vieną prieštaringą dalyką: tu gali vis dar geisti žmogaus, kuris tave įskaudino.
Tai nereiškia, kad skausmas buvo menkas. Nereiškia ir to, kad jau atleidai. Žmogaus jausmai retai telpa į tvarkingą „myliu“ arba „nekenčiu“, „noriu“ arba „nenoriu“ lentyną.
Kaip suprasti, kad fiziniam artumui dar per anksti?
Vieno termino nėra. Vienai porai apkabinimas po konflikto bus natūralus tą patį vakarą. Kitai net po kelių savaičių ar mėnesių tam tikri prisilietimai vis dar kels įtampą.
Svarbu ne vien tai, kiek laiko praėjo, bet ir kas per tą laiką pasikeitė.
Jeigu artumas vyksta todėl, kad nejauku atsisakyti, jis gali palikti dar daugiau kartėlio. Jeigu seksu bandoma užčiaupti neatsakytus klausimus, problema niekur nedingsta. Jei vienas žmogus ieško švelnumo, o kitas bet kokį prisilietimą supranta kaip kelią į seksą, tas pats nesusitikimas gali pasikartoti dar kartą.
Tačiau „dar per anksti seksui“ nereiškia „per anksti bet kokiam artumui“.
Gal šiandien norisi tik susikibti rankomis. Gal gulėti šalia, bet neapsikabinus. Gal pabučiuoti vienas kitą ir tuo sustoti. Gal leisti prisiliesti prie plaukų ar nugaros, bet ne prie seksualiai jautrių kūno vietų.
Svarbiausia, kad ribą būtų galima pasakyti nebijant pasekmių.
Jeigu bet koks fizinis artumas kelia stiprią baimę, paniką, nuolatinį pasišlykštėjimą ar santykiuose nepavyksta apie tai kalbėtis be spaudimo, gali būti verta kreiptis į psichologą, psichoterapeutą ar porų terapeutą.
Artumas neturėtų tapti įrodymu, kad santykiai išgyveno
Po išdavystės pora dažnai pradeda ieškoti ženklų, kad viskas bus gerai. Seksas lengvai tampa vienu iš jų: jei vėl mylimės, vadinasi, dar turime šansą. Jei ne – gal viskas baigta.
Tačiau fizinis ryšys neturėtų tapti vieninteliu įrodymu, kad meilė vis dar gyva. Kartais pirmiausia reikia susigrąžinti paprastesnę būseną – galimybę būti šalia vienas kito nejaučiant spaudimo.
Fizinis artumas po išdavystės gali sugrįžti, kartais net tapti gilesnis nei anksčiau. Tačiau jis grįžta ne tada, kai vienas pagaliau „pamiršta“, o tada, kai prisilietimas vėl tampa kvietimu, o ne teise. Kai galima pasakyti „šiandien ne“ ir nebijoti, kad dėl to švelnumo liks mažiau.
Galbūt svarbiausias klausimas nėra: „Kada mes vėl būsime tokie kaip anksčiau?“ Kur kas svarbiau paklausti: ar šalia šio žmogaus mano kūnas vėl gali jaustis saugus?
